Šį kartą noriu kalbėti apie sriubą. Apie valgį, kuris daugeliui mūsų yra tiek įprastas ir būtinas, kad be jo neįsivaizduojame savo stalo kasdieninio. 

Tačiau apie sriubą noriu kalbėti ne todėl, kad ką nors apie ją išmanau, o todėl, kad šiomis dienomis sriuba tapo valdžios sprendimo objektu, o pats tas sprendimas sulaukė nemažos reakcijos iš visuomenės.

Turiu galvoje naują mokinių maitinimo organizavimo bendrojo lavinimo mokyklose tvarką, kuri įsigaliojo nuo šių mokslo metų. Reikia tik dėkoti Sveikatos apsaugos ministerijos specialistams, kurie parengė naująjį mokinių maitinimo organizavimo aprašą, nes visi suprantame, kad mūsų vaikų ir vaikaičių sveikata priklauso ir nuo to, kaip jie maitinasi. Tuo labiau, kad sveikata – tai ne tik gera savijauta ir nuotaika. Sveikata – tai ir pinigai, todėl kuo sveikesnis bus mūsų jaunimas, tuo mažiau pinigų reikės jo gydymui, o daugiau pinigų liks senimo gydymui.

Atrodo, visi suprantame, kad mūsų sveikata priklauso ir nuo mūsų mitybos, tačiau vargu ar visi galime pasigirti, kad sveikai maitinamės. Kodėl mes valgome prastą, bevertį ar net kenksmingą maistą turbūt geriausiai paaiškintų psichologai ar net psichiatrai. Tačiau tiems žmonėms, kurie neabejingi savo mitybai ir sveikatai, drąsiai siūlau naująjį mokinių maitinimo organizavimo aprašą pasikabinti savo virtuvėje.

Štai keletas teiginių iš šio aprašo: maistas turi būti gaminamas tą pačią dieną; pirmenybę teikti virimui ir troškinimui, o ne kepimui; mėsą malti vietoje; karšti mėsos patiekalai turi būti 2–3 kartus, karšti žuvies patiekalai – 1 kartą, karšti varškės, miltų patiekalai – 1–2 kartus per savaitę. Mokyklų valgyklose uždrausti bulvių traškučiai, saldainiai ir šokoladas, gazuoti ir energiniai gėrimai, sultinių koncentratai, konservuoti mėsos ir žuvies gaminiai.
Sujudimas visuomenėje, o tiksliau – mokinių tėvų tarpe, kilo dėl to, kad šiame mokinių maitinimo organizavimo apraše neliko sriubos. Tiksliau tariant, ji nėra draudžiama, bet nėra ir rekomenduojama, todėl formaliai žiūrint mokyklų vadovybė nieko nepažeistų, jei jų mokyklose sriuba būtų neverdama.

Sujudus nustebusiems tėvams, manantiems, kad jų vaikai turėtų mokykloje gauti karštos sriubos, alyvos į ugnį kliūstelėjo vienas aukštas Sveikatos apsaugos ministerijos valdininkas, pasakęs štai ką: „Civilizuotose šalyse sriuba laikoma menkaverčiu maistu, kuris skirtas vargšams maitinti. Tiekiant sriubą, nebūtų užtikrintas visavertis moksleivių maitinimas“.

Esu sriubos mėgėjas ir neįsivaizduoju savo mitybos be jos. Tačiau pažįstu žmonių, kurie sriubos beveik nevalgo ir gerai jaučiasi, tad gal tikrai sriuba nėra būtinas valgis. Vis dėlto kodėl tūkstančius metų visuose pasaulio kampeliuose žmonės virė ir verda sriubą? 
Negi mūsų protėviai buvo už mus kvailesni ir virė bei valgė sriubas šiaip sau? Juk senovės žmonės neturėjo jokių laboratorijų ir viską išbandydavo savo kailiu, tad jei virė sriubas, reiškia jautė jų naudą.

Neįsiklausymas į protėvių patirtį ir net nepagarba jai yra ne toks jau retas reiškinys kiekvienoje epochoje. Blogiau, kai šios protėvių patirties negerbia valdžios žmonės, kurie priima sprendimus, veikiančius mūsų kasdieninį gyvenimą.