- portalo skaitytoja Ingrida Žeimienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Ne per seniausiai visuomenėje vėl šmėkštelėjo kalbos, jog Ermitažo -Guggenheim- muziejaus sostinėje gali ir nebūti.
Keista, bet tai bene vienintelis objektas, kuris pastaruoju metu labai teigiamai nuskambėjo visame pasaulyje, garsindamas Lietuvos ir Vilniaus vardą. Maža to, pati projekto galimybių studija pateko į vienų garsiausių pasaulio architektų: Zaha Hadid ir Daniel Libeskind, išleistas architektūrines knygas, kartu įsirašydama ir Vilnių į pasaulinės architektūros istoriją.
Apskritai, reikėtų tik didžiuotis, kad tokie architektūros grandai kaip: Zaha Hadid (Londonas), D.Libeskind (JAV), Maximiliano Fuksas (Italija), sutiko varžytis tarpusavyje dėl galimybės projektuoti būsimą muziejų ir pirmą kartą visi susitiko pademonstruoti savo meistriškumą Vilniuje.
Guggenheim – Ermitažo muziejus Vilniui būtų unikali galimybė tapti pasaulinės kultūros dalimi, sudarytų geresnes sąlygas gabiems Lietuvos menininkams patekti žymiausių meno kuratorių akiratį. Kartu, pagal galimybių studiją, tai pritraukti turistus iš užsienio šalių, nes prognozuojamas muziejaus lankytojų skaičius daugiau nei 400 tūkst. per metus, iš kurių 200 tūkst. užsieniečiai. Gal tai padėtų atgavinti ir Vilniaus oro uostą, kuriam taip trūksta tiesioginių skrydžių, nes šalyje per mažai turistų. O kur dar 180 naujų tiesiogiai su muziejumi sukurtų naujų darbo vietų ir 900 netiesiogiai. Negi tai tik graži iliuzija? Ir vėl liksime su nutriušusia gelda? Išgarsėsime kaip šalis, kuri nenori muziejų, ir ne bet kokių. Tai ko nori mūsų politikai? Provincinio Vilniaus Europos pakraštyje.
Kad toks kultūrinis centras Lietuvai reikalingas ir labai sveikintinas projektas atsispindi ne tik ekspertų nuomonėse, bet ir užsienio spaudoje. Vien Galimybių studija buvo taip daug diskutuota ir aprašyta žiniasklaidoje, jog jos viešųjų ryšių vertė greičiausiai viršijo pačios studijos kainą. Ir apskritai, tai bene pirmas didelis projektas Lietuvoje, kuris buvo pradėtas nuo verslo plano, o ne nuo konkrečių veiksmų. Mes lengva ranka apsiimame statyti atominę elektrinę, sporto stadioną, visiškai neturėdami jokio verslo plano, nors visame pasaulyje jis naudojamas kaip būtina bet kurio projekto dalis.
Įdomu ir tai, jog šalies premjeras Andrius Kubilius bei sostinės meras Vilius Navickas, dalyvaudami susitikimuose su užsienio šalių atstovais Guggenheim – Ermitažo muziejaus galimybių studiją bei patį projektą pristato kaip vieną didžiausių Lietuvos iššūkių ir tikslų, deja, visa tai ir lieka tik kalbomis, nes kol kas šis projektas nejuda iš vietos. Gal neužtenka kompetencijos ar žinių, o gal ar pasiduodama ,,olia lia“ kultūros propagandai.
Ir vis dėlto, tikiu, kad nugalės nuomonė tų, kurie mato Vilnių kaip tikrą Europos centrą, kurie nebijo iššūkių ir sugeba pasiekti rezultatų. Premjeras A.Kubilius projektą įtraukė į prioritetinių strateginių valstybės projektų sąrašą - tai geras svarbus žingsnius į priekį. Gal tai padės sustabdyti Lietuvos žmonių emigraciją, kurios priežastis gerai atskleidė ISM rektorius Nerijus Pačėsa: ,,Jei ignoruotume ekonominius faktorius, tai beviltiškumą žmonėms kelia ir fizinė infrastruktūra. Pradėkime nuo to, kad tarp darbo ir miego kažkas dar lieka. O tai lieka tam tikras gyvenimas – kultūrinis ar sportinis. Šioje vietoje mes palyginus su bet kuria šiek tiek pažengusia šalimi esame labai toli“. Tikiuosi šie žodžiai bus išgirsti atsakingų politikų ir pažangios visuomenės .
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Prie altorių – barzdoti ir su nuometais6
Kai reikia pelenais užbarstyti vieną skandalą, geriausia tai daryti ūmai įplieskiant kitą. Tai seniai žinoma politinė technologija, kurią įvaldė ir mūsų viešųjų tragikomedijų personažai. ...
-
Teisė turėti teisę2
Kas galėjo pagalvoti, kad žmogaus teises ginantieji XXI a. Lietuvoje skambės kaip disidentai? Šį klausimą prieš trylika metų kėlęs filosofas, žmogaus teisių ir pilietinių laisvių gynėjas Leonidas Donskis ir šiandien galėtų j...
-
Vakarams dvejojant, karo kaina nepaliaujamai auga
Dabar mažai kas prisimena Viktorą Geraščenką. Sovietinio ekonomikos planavimo laikais išsilavinimą įgijęs, Rusijos centrinio banko po 1991 m. vadovas apie tikruosius pinigus mokėsi lėtai. Tai buvo brangiausias ekonomikos mokymasis istori...
-
Visuomenės verdiktas dėl žmogaus teisių gynimo Lietuvoje4
Ne vienus metus rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Spinter tyrimai“ atlieka visuomenės nuomonės apklausą dėl žmogaus teisių gynimo ir teisėsaugos institucijų vertinimo. Vasario mėnesį atliktos apklausos rezultatai liudija,...
-
Slaptieji samčiai
Kaip žinoma, yra samčiai su skylutėmis ir be skylučių. Skylutes samčiuose praduria mokesčių inspekcija, kad tam tikra dalis šaltibarščių nuvarvėtų į biudžeto puodą. ...
-
Įkopti į Everestą1
Visatos motina – arba Džomolungma, arba Samargatha, arba Everestas – jau kažin kada bent kiek geografiją žinančiam žmogui tapo metafora, simboliu, siekiu, svajonių išsipildymu, visų vargų bei rūpesčių pabaigtuvių vainiku. O tie,...
-
Audros nuojauta
Antrąja pasaulio karine jėga save vadinusi šalis, kuri bene dešimtmetį putodama žadėjo pakartoti Berlyno šturmą, parodė tesugebanti per dešimt mėnesių užimti už Alytų mažesnio ploto miestą, paklodama 100 tūkst. galv...
-
Mokslininkė iš Mariupolio: nežinau, kada baigsis mūsų nepakantumas rusams
Mariupolio valstybinio universiteto docentė Olena Suzdaleva viešėjo Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir skaitė studentams paskaitas. ...
-
„Čiūto tūto“: sutartinė iš biudžeto6
Seimas neseniai griebėsi itin svarbaus darbo – valstietiškai taisomas Atmintinų dienų įstatymas, kad lapkričio 16-ąją būtų minima Sutartinių diena. Už tai balsavo net 98 seimūnai. ...
-
Laurai ir dilgėlės
Gerų naujienų stygiaus laikais fejerverkais į ūkanotą švietimo sistemos dangų iššovė žinia: Lietuvos ketvirtokai pagal skaitymo gebėjimus pateko į pasaulio šalių dešimtuką. Nuostabu! Tačiau čia reikėtų stabtel...