Šįkart siūlau skaityti ir komentuoti ne mano, o nežinomo autoriaus parašytą šmaikštų tekstą, kurį aptikau, naršydamas beribiame interneto vandenyne:

„Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.

Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo, vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim “bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimalias algas, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Todėl lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.

Minimalus atlyginimas pavertė mane doresniu.

Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pašvęst kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į žmogelį, dirbantį už 800 Lt?

Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.

Gaudamas tūkstančius, gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais: „Klumpės“, „Nemuno vingis“, „Žara“, „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir svarbiausia – pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.

Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų, šaunių pažinčių.

Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Juk draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingą.

Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis “aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..

Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.

Gaudamas tūkstančius, nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybos centrų pusgaminius. 800 Lt per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau, po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…

Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.

Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui, čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuosi nuosavu ekologišku derliumi.

Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.

Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems išrypėliškiems išmislams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai eina į gera – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė  apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..

Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus.

Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuvišką muziką. Va, kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: “Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi, kokį lobį atradau…”

Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.

Buvo laikai, kai vaikydamasis gausesnės kapeikos, pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, pusę litro medaus, tris litrus raugintų kopūstų, o jei pataikysiu į kiaulės pjovimą – tai ir gabalą šviežios mėsytės.

Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.

Gaudamas didelius pinigus, galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama daugybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, pasūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja, pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…

Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti autostopo džiaugsmą.

Uždirbdamas tūkstančius, nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti – nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau: dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš renkuosi autostopą. O jis dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va, neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.

Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.

Uždirbdamas tūkstančius, visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai – senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi, prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (neatskaičius mokesčių)  per mėnesį.

Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.

Gaudamas tūkstančius, vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi taip, kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę…

Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuvių poezijos prasmę.

Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuvių poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas: “Lietuva brangi, mano tėvyne”

Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.

Uždirbdamas tūkstančius, vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimė, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nesugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O štai tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks, į ką žiūrėt…

Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.

Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio“ gerbėjas. O, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimė, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukiu olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. O, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…

Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa“ paleido PŽRN duoną po 0.98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….

Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis, ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų - vos už 800 Lt per mėnesį…

Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…“