Quantcast

Laisvės alėja. Ką atsimena per keturiasdešimtmetį perkopę kauniečiai?

Jeigu po dvidešimties metų kas paklaustų, kaip mena šiandienos Laisvės alėją, greičiausiai kauniečiai dažniau naudotų tokius epitetus, kaip „pilka“, „tuščia“, „nesaugu“, „niūru“, nei „saulėtos dienos“, „mylimiausios vietos“ ar „žmonių šurmulys“. Tačiau kalbant apie praeities metus, būtent pastarieji apibūdinimai sutartinai sklinda iš savo prisiminimais apie šią gatvę pasidalinusių kauniečių lūpų.

Nomeda, 44m., kūrėja:

„Atsimenu, kai su maža savo dukryte eidavome pasivaikščioti į Laisvės alėją. Tai kaskart buvo didelė atrakcija. Prie fontano nuolatos stovėdavo „storas dėdė“, kuris fotoaparatu įamžindavo nusifotografuoti alėjos fone norėdavusius praeivius.

Viena mėgiamiausių vietų gatvėje buvo senoji spurginė. Visada pirkdavome jas tiesiog krūvomis, ypatingai tas, kur su „marmeladu“.

Negyvendavome nei be Muzikinio, nei be Dramos teatrų. Pastarajame su vaikais matėme visus mažiesiems skirtus spektaklius, o „Meškos trobelę“ apskritai matėme ne vieną ir be du kartus. Laisvalaikį su draugėmis leisdavome žiūrėdamos filmus „Laisvės“ kino teatre.

Dažniausiai apsipirkinėdavome „Merkurijuje“. Įdomiausia tai, kad čia teko ir draugų susirasti, kurie ateityje tapo itin artimi. Ši istorija prasidėjo nuo to, kad ieškojome vyrui kostiumo vestuvėms, tačiau gavome ne tik jį, bet ir naują kompaniją žmonių.“

Kęstutis, 49 m., gydytojas:

„Laisvės alėja buvo neatsiejama mano gyvenimo Kaune dalis. Galiu išvardinti iki šiol atmintyje gyvas vietas. Gatvėje veikė trys kino teatrai – „Kanklės“, „Romuva“ ir „Laisvė“. Salės visada, iki paties paskutinio seanso, buvo sausakimšos žiūrovų. Taip pat labai lankomos vietos buvo Dramos, Lėlių bei Muzikinis teatrai. Įvairūs teminiai renginiai vykdavo tuometinėje „Žinijos draugijoje“.

Skaniausius cepelinus mieste galėjai suvalgyti tik valgykloje „Ramunė“. Studentams mėgiamiausias taškas pietums – Gedimino gatvės ir Laisvės alėjos kampe veikusi koldūninė. Iki šiol atsimenu, kokie joje skanūs būdavo koldūnai su mėsa bei sultinys. Tačiau pavalgyti greitai čia paprastai nepavykdavo, nes visada susidarydavo didelės eilės žmonių. Papietavę čia dažniausiai patraukdavome į netoli Soboro veikusią spurginę, kur, kaip dabar menu, užsisakydavom po stiklinę baltos kavos, dvi spurgas su mėsa, vieną spurgą su džemu ir, žinoma, „Romo bobą“.

Negalima pamiršti ir garsiojo „Pieno baro“. Ten taip pat visi stovėdavo eilėse, kad už juokingą sumą pinigų nusipirktų skaniausio pasaulyje pieno kokteilio ar pasigardintų bandelėmis. Galiu pasakyt, kad būtent ši vieta ir buvo viena labiausiai karaliavusių „Laisvėje“. 

Po egzaminų dažniausiai eidavome pasmaližiauti į pyragėlių restoraną „Tulpė“, kur būtinai užsisakydavome ir studentišką kokteilį. Iki šiol atsimenu, kaip jį maišydavo su trečdaliu likerio ir dviem trečdaliais šampano. Beje, „Tulpėje“ kava kainavo vos kelias kapeikas, karbonadas „per visą lėkštę“ atsieidavo devyniasdešimt. Kad būtų galima geriau suprasti kainas, galiu pasakyti, kad universiteto stipendija tada būdavo 30 rublių. Parūkyti studentai dažniausiai susirinkdavo Miesto sode.

Studentiški vakarai su šokiais vykdavo kavinėje „Orbita“. Čia daugiausiai žmonių susirinkdavo jau uždarius visas kitas Laisvės alėjoje veikdavusias kavines ar pasilinksminimo vietas. Tuomet pastaroji  lankytojus įleisdavo labai ilgai – net iki antros valandos nakties. Atsimenu, jog šokti visi eidavo į „Orbitos“ pusrūsį, ku palubėje sukosi veidrodžio šukėmis apklijuotas didžiulis rutulys.

Klientų niekada netrūkdavo ne tik kavinėse „Daina“, „Astra“, „Jaunimo kavinė“, bet ir vaikų kavinukėje „Pasaka“, pirmojoje Kauno aludėje „Rambynas“ ar restorane „Metropolis“. Pastarasis ypatingai geria žinomas kauniečiams. Tai buvo dar senais laikais pagarsėjęs aukštos klasės restoranas, kuriame muzikuodavo ar dainuodavo žymiausi Lietuvos muzikos atlikėjai. Ši vieta visada siejosi su malonia aplinka, gero skonio muzika bei retro stiliumi. Čia kauniečiai bei miesto svečiai suplūsdavo norėdami atsigauti bei pailsėti kultūriškai, dvasiškai.

Pati Laisvės alėja buvo visuotinis Kauno, Lietuvos gyventojų bei svečių iš Sovietų sąjungos traukos centras. Atvykusieji visada pageidaudavo apslankyti šioje gatvėje.

Mano studentavimo laikais, maždaug prieš tris dešimtmečius, visada eidavome vakarais į „Laisvę“ pasivaikščioti, susitikti su draugais, pasėdėti kavinėje. Tačiau šiandien jau net septintą ar aštuntą valandą vakaro šioje gatvėje baisu.“

Audronė, 53 m., gydytoja:

„Laisvės alėja – tai svarbi dalis mano gyvenimo, kaip ir daug kitų dalykų, susijusių su Kaunu. Vienas pirmųjų ir pačių šviesiausių prisiminimų yra išlikęs tas, kaip močiutė mane vesdavosi į gatvės pradžioje veikusią kavinę „Pasaka“ valgyti „sasiskų“. Pamenu, kaip šviesdavo saulė, kavinės durys būdavo plačiai atvertos, o pro jas įėjus – pasitikdavo didžiulis apskritas fontanas. Taigi, prisėdus prie staliuko neilgai trukus mums patiekdavo „sasiskų“ su „bulka“. Viskas būdavo tikrai dieviškai skanu. Ir tikrai ne dėl pridėtų skonio stipriklių: juk dešreles tada dar darydavo iš mėsos. Apskritai, „Pasakoje“ visuomet šurmuliuodavo daug žmonių.

Pavalgę dar pasivaikščiodavome po Laisvės alėją, o po to – funikulieriumi už vieną kapeiką keldavomės į Žaliakalnio kalną ir eidavome namo.

Taip pat atsimenu, jog, man besimokant dar dešimtoje dabartinėje „Saulės“ gimnazijos klasėje mūsų mokyklą remontavo, tad laikinai pamokas lankydavome 4-oje vidurinėje (dabartinė Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija – red.past.). Namo, žinoma, visuomet eidavome Laisvės alėja. Pamenu buvo labai graži ir saulėta pavasario diena. Mokykloje pasklido kalbos, kad kažkas atsitiko prie Muzikinio teatro. Mes, žinoma, nedelsdami nuėjome ten pažiūrėti. Visoje Laisvės alėjoje bei Miesto sode zujo policija. Norėdami prasisprausti po minią ir iš arčiau pažiūrėti, kas nutiko, labai greitai policininkų buvome išvaikyti. Tik vėliau sužinojau, kad ten susidegino Romas Kalanta.“ 

Jonas, 67 m., stalius:

„Pagrindiniai Laisvės alėjos gyventojai buvo žydai. Vakarais girdėdavai tik jų kalbą. Netgi egzistavo toks posakis, kad „Visas šiltas vietas užėmė lietuviai, o žydams teko laikrodžių, batų taisyklos, gazuoto vandens kioskai. Visos šaltos vietos“. Mat pastarosiose, kurių Laisvės alėjoje netrūko, iš tikrųjų dažniausiai dirbdavo būtent žydų tautybės asmenys.

Svarbiausios pasimatymų vietos būdavo prie Centrinio pašto ar vieno iš trijų kino teatrų – „Romuvos“, „Kanklių“ bei „Laisvės“.

Atsimenu, tuos laikus, kai gatvėje šurmuliavo minios žmonių. Rytais vis pažadindavo dar čia važinėjusių mašinų signalai, kurie tada dar nebuvo uždrausti. Tačiau gretimuose Laisvės alėjos kiemuose gyvenimas buvo skurdus. Čia gyvenę žmonės neturėjo centrinio šildymo, tad kūrentis tekdavo malkomis. Daugumą gyvenamųjų namų nusavino, kai tikrieji jų savininkai buvo ištremti ar per karą nužudyti. Patalpose buvo apgyvendinti emigrantai iš kitų Lietuvos vietų. Taip atrodė pokario Laisvės alėja, o vaizdas nesikėti iki maždaug 1970 metų.

Iki karo iš Geležinkelio stoties Laisvės alėja bėgiais dardėjo arklių tempiamas tramvajus „konkė“, o tik jam pasibaigus, šia gatve pradėjo važinėti autobusai.

Taip pat savo akimis regėjau, kaip atsirado fontanas, kaip kelis kartus buvo keisti alėjos žibintai.

Kaip bene labiausiai visą Kauną sukrėtusį įvykį atsimenu Romo Kalantos susideginimą bei po jo vykusias demonstracines laidotuves.“

Milda, 40 m., buhalterė:

„Laisvės alėja man kelia didelius prisiminimus, nes mokiausi Kauno komjaunimo vidurinėje mokykloje. Dabar tai dabartinė Aušros gimnazija, esanti priešais Centrinį paštą. Taigi, galiu kalbėti apie ją iš mokinio pozicijos. Nėra geresnės vietos mokytis nei centre, nes pabėgę iš pamokų visada turėdavom kur nueiti. Pagrindinė mūsų lankoma vieta buvo „Spurginė“, kuri yra priešais Centrinį knygyną. Smagiausia tai, kad pastarosios vietos išliko ir iki šių dienų. Spurgos būdavo tiesiog fantastiškos, o jų skonis – vis dar nepasikeitęs. Spurginėje dirba netgi dvi mano vaikystės laikų pardavėjos. Šalia šios kavinės veikė gastronomas, kuriame visada driekdavosi ilgiausios eilės žmonių. Bet mes stovėdavome tik vienoje jų – prie pieniško kokteilio, kurio skonis taip pat buvo fantastinis. Ir dabar atsimenu, kaip pastarąjį darydavo iš užšaldyto pieno buteliuose. Nors iki begalybės paprastai, tačiau – beprotiškai skaniai.

Atsimenu Laisvės alėją, kai ja dar galėdavo važiuoti automobiliai: pro mokyklos langus stebėdavome judančias mašinas. Tačiau labai džiaugėmės, kai gatvė buvo atiduota tik pėstiesiems. Mes ja marširuodavome pirmyn atgal po keliolika kartų per dieną, vaikščiodavome ratu: nuo Soboro iki pašto, o po to – vėl atgal iki Soboro, ir taip nežinia kiek kartų.

Labai didelę paklausą turėjo ledų kioskelis prie Lėlių teatro, kur pirkdavome ledus po 6 arba 20 kapeikų, priklausomai, kiek turėdavome pinigų. O skanūs jie buvo visi. Šiam pirkiniui nesutrukdydavo jokia oro temperatūra, net minusinė. Taip pat didžiulį pasisekimą turėjo „Pieno baras“, nes ten buvo galima suvalgyti labai skanių bandelės su marcipanais. Tai svarbus aspektas, nes, žinoma, kad tų metų vaikai nevaikščiojo į tokius restoranus, kaip „Astra“, „Metropoli“ ar panašius.

Anksčiau dabar veikiančio restorano „Miesto sodas“ vietoje buvo žaislų parduotuvė „Du gaideliai“, į kurią atėję vis „varvindavom seilę“. Juk tuomet vaikams niekas tiek žaislų, kiek šiandien, nepirkdavo.

Tiesa, o kur dar žymieji kino teatrai „Kanklės“ ar „Romuva“, kuriuose žiūrėdami filmus leisdavome laisvalaikį. Tais laikais indų filmai atstodavo ir kovinius, ir melodramas. Šalimais kino teatro „Kanklės“ veikė foto ateljė, kur dažniausiai eidavome fotografuotis. Nes tada fotoaparatai buvo prabanga, o mums visiems nuotraukų juk vis tiek labai norėjosi.

O didžiausias „univermagas“, kuriame ieškodavome tinkamų drabužių, buvo parduotuvė „Merkurijus“.


Šiame straipsnyje: Gintarė Adamonytė

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių