Rimvydas Petrauskas teigė, kad lietuviai baltarusius gali paremti ne tik morališkai, finansiškai, tačiau tuo pačiu ir priminti apie bendrą istoriją.

Istorikas įsitikinęs, kad LDK paveldas, vienas iš bendrų simbolių – Vytis, kuris gausiai protestų metu matomas ir tautinėse baltarusių vėliavose, rodo, jog baltarusiai nori kitokios valstybės nei yra dabar, tačiau svarbu, kad Vyčio turinys taptų demokratinis.

Jo teigimu, naujoji karta, kuri dominuoja vykstančiuose protestuose, turbūt dar spės susikurti savo identitetą.

– Baltarusijoje po rinkimų vilnija protestai. Ar šie protestai yra susiję su kintančiu baltarusių identitetu?

– Bet kokiu atveju, tokiems protestams reikia pilietinės visuomenės arba kitaip dar galime pavadinti – politinės tautos, tikros pilietinės brandos, kurios viena iš dalių yra istorinė tapatybė ir todėl yra labai svarbu žiūrėti, kokios mintys, idėjos, kokie vektoriai dominuoja baltarusiškoje istorinėje tapatybėje.

Praktiškai visa dabartinės Baltarusijos dalis didžiąją istorijos dalį buvo LDK dalis, vėliau mus jungė bendra istorija Rusijos imperijos sudėty. Natūralu klausti, kokį vaidmenį baltarusiškoje istorinėje tapatybėje užima LDK? Tuo metu, kai baltarusių tautinė tapatybė dar tik formavosi – tai yra XX a. pradžia – buvo tokių požymių, kad LDK gali tapti tam tikra ašimi tos tapatybės arba vienu svarbiu punktu. Vis dėlto, ilgainiui, nes Baltarusija XX a. nesusiformavo kaip savita valstybė, tapo Sovietų Sąjungos dalimi, tai toje tapatybėje, be abejo, LDK istorija buvo visiškai išstumta per represijas, ypač ketvirtojo dešimtmečio, kai akademinis, intelektualinis elitas stalinizmo represijų metu buvo išvalytas – daugybė istorikų, kitų akademikų buvo persekiojama, nužudyta.

Po to LDK tyrimai buvo atliekami, bet labai siaurose institucijose, tačiau tapatybė tos didesnės vietos neužėmė. Reikėjo laukti „perestroikos“ ir pirmojo Baltarusijos valstybingumo etapo, kai LDK vėl grįžo – net Vytis buvo tapęs oficialiu Baltarusijos herbu ir tada natūralu, kad LDK vėl atsiranda, tas LDK paveldas jau yra atrastas. Juolab, to paveldo Baltarusijoje yra labai daug – taip jau susiklostė, kad realiai Josifo Stalino sprendimų dėka labai nemažai tos istorinės Lietuvos dalies, ypač ten, kur buvo valdovų ir didikų svarbios rezidencijos, – Krėva, Lyda, Ašmena, atiteko Baltarusijai. Jie turi daug pilių, dvarų gražių, tai natūralu ir domėtis šitais dalykais.

Lietuvoje yra nuolat klausiama – ar tai nėra pavojinga? Ar Baltarusija nevagia mūsų istorijos dalies? Iš tiesų, Baltarusijoje žvelgiant į šitą santykį su LDK praeitimi galima pamatyti labai įvairių nuomonių spektrą – yra radikalios, nacionalistinės, tokios galbūt jaunai tautai neišvengiamos, toks istorikas Mykola Jarmalovičius prieš keletą dešimtmečių labiausiai jas išreiškė, kai viduramžių Lietuva traktuojama kaip grynai baltarusiška valstybė ir net nematomi lietuviai – gal tik žemaičiai ar panašiai. Reiktų pasakyti, kad pastaruoju metu mes matome, sakyčiau, daug profesionalesnės Baltarusijos istoriografijos atsiradimą, su ja mes galime sieti viltis, kad vis dėlto, mes tuo paveldu galime kažkaip pasidalinti. Bet kuriuo atveju, mes tikrai neturime kvestuonuoti baltarusių teisės domėtis LDK istorija ir traktuoti kaip savo istorinės tapatybės dalį – jie taip pat turi tą teisę.

– Kaip suprantu, prie kintančio identiteto ryškiai prisideda istoriniai naratyvai iš būtent LDK laikų?

– Taip. Valdant A. Lukašenkai susidomėjimas simboliais buvo sumažėjęs, bet dabar jis net šiek tiek instrumentalizavo šitą domėjimąsi sau naudinga linkme. Pažiūrėkite į pastarųjų metų projektus: Mindaugui paminklas iškilo Naugarduke, Algirdui – Vitebske, girdime apie įvairias knygas, baletus, skirtus Vytautui. Tie vardai, kuriuos mes visada esame linkę sieti tik su Lietuva ir lietuviais – jie Baltarusijoje pradėti traktuoti kaip savi, kaip savos istorinės atminties dalis. Ir čia mes turime tą perskyrą – jeigu pradedame kalbėti, kad tai yra bendros praeities dalis, tada viskas tvarkoj, bet jeigu susiduriame su radikaliomis interpretacijomis, kad čia yra baltarusių valdovai, tai yra nesąmonės. Bet aš manau, kad tai yra viena iš brandžios tautos brendimo dalių. Mes matome ir iš dabartinių stichinių neramumų, kad tai yra tauta, kuri dar brendimo stadijoje. Vis dėlto, visų šalių patirtis rodo, kad reikia laiko tokiems dalykams susisluoksniuoti.

– Kalbant apie tą interpretaciją, kokį pasakojimą apie LDK ir bendrą istoriją su Lietuva kūrė Baltarusijos valdžia?

– Čia labai sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju, dabartinė Baltarusijos valdžia, atsiliepdama į visuomenės susidomėjimą, koketavo. Specialiai šio klausimo netyriau – nemačiau išsamių tyrimų, bet vis dėlto, vienas dalykas yra aiškus.

Kalbant apie Baltarusijos istorijos savimonę, jie turi du galingus mitus: pirmas ir pats galingiausias, liekantis oficialiu naratyvu, yra II-ojo Pasaulinio karo naratyvas, didvyriškos tautos naratyvas, sovietiniu laiku uždominavęs, ir – tik atsirandantis, stiprėjantis LDK naratyvas. Jis niekaip neužgožia to pirmojo, jis tiesiog atsiranda šalia ir net dabar, šiek tiek ironiška, į vieną kitą Baltarusijos istorijos muziejų, pilį, dvarą nuvažiavus galima visada rasti vos ne dvi sales: vienoje yra LDK, kitoje – II-asis Pasaulinis karas.

Klausimas yra gana fundamentalus – kas būtų geriau? Ar tai, kad baltarusių istorinėje atmintyje ir toliau dominuotų tas sovietinis naratyvas, kuris neišvengiamai siejamas su rusiška istorijos interpretacija, ar labiau tas kompleksinis vaizdas, kuriame savo vietą rastų ta LDK praeitis, paveldas? Šiuo atveju, man atrodo, aš tikrai nematau čia didelio pavojaus, manau, kad kuo daugiau baltarusių istorinėje savimonėje bus LDK, tuo ta šalis bus labiau europietiška ir tuo ta šalis bus toliau nuo rusiško naratyvo.

Tie vardai, kuriuos mes visada esame linkę sieti tik su Lietuva ir lietuviais – jie Baltarusijoje pradėti traktuoti kaip savi, kaip savos istorinės atminties dalis.

Mes čia galėtume ir kažkuria prasme padėti – ne vien tik paramos reiškimu, bet kartu ir primindami tai, kad mus sieja ne tik 679 kilometrai sienos, tačiau ir maždaug tiek pat metų istorijos. Mes galime kalbėti apie savo istorinės savimonės patirtį, parodyti, kokie pas mus mitai, kurie irgi istoriškai keitėsi, visų pirma, ieškodami kartu ir adekvataus kalbėjimo apie LDK būdą. LDK nebuvo tautinė valstybė – tai buvo specifinė bajoriška tauta, kurioje buvo galima nesunkiai integruotis. Ta politinė tauta buvo lietuviai, tačiau joje lietuviais politine prasme nesunkiai galėjo tapti rusėnų kalbos ir stačiatikių tikėjimo asmenys. Jie galėjo identifikuotis su ta pačia politine bendruomene, jie buvo to paties valdovo pavaldiniai, turėjo vienodas pilietines, politines teises ir save vadino politiniais lietuviais.

Čia keletą žodžių būtų galima skirti ir sąvokai, nes tai labai jautrus klausimas. Deja, mūsų pavadinimas „Baltarusija“ yra blogas, nežinau, kaip įmanoma pakeisti, bet turėtume pagalvoti, kodėl taip yra. Pažiūrėkite, kas vyksta: Vokietijoje didžiulis sąjūdis, man atrodo, baltarusių ir vokiečių istorinė draugija kreipėsi į žiniasklaidos priemones dar prieš keletą mėnesių, pasiūlydami pradėti vadinti kitaip: visą laiką, ir aš mokykloje buvau mokomas, ir vokiečiai kartoja „Weissrussland“, dabar visos žiniasklaidos priemonės Vokietijoje perėjo tikrai – ten yra „Belarus“. Ne „Russland“, bet „Belarus“. Tai yra Rusijos ir Rusios skirtumas, nes Rusija yra politinė kategorija, kuri siejama su modernia Rusijos valstybe, Rusia yra istorinė kategorija – iš senovės Rusios kyla įvairios tautos: ne tik rusų, bet ir ukrainiečių, baltarusių ir panašiai. Tai šitas įsitvirtino ir anglų kalboje. Mes su savo „Baltarusija“ esame imperinėje Rusijos paradigmoje – XIX amžiuje galutinai nusistovėjo toks Baltarusijos imperinis pavadinimas, bandant taip vadinti visą stačiatikišką buvusią LDK dalį, kuri etnografiškai buvo laikoma baltarusiška, o religine prasme – stačiatikiška.

– Bet mes turime ir dar vieną pavadinimą – Gudija, gudai.

– Taip, bet jis yra truputį abejotinas, kadangi Konstantino Sirvydo ir kiti žodynai rodo, kad pirminė gudų reikšmė – greičiausiai taip buvo vadinami visi užsieniečiai lietuviškai. O po to „gudai“ buvo rusėnų terminas, taikomas ir ukrainiečiams. Žinau, kad istoriškai baltarusiai buvo taip vadinami, bet aš nesiūlyčiau prie šito termino grįžti – jis turi įvairias konotacijas, tačiau atkreipti dėmesį, pavyzdžiui, kad ir baltarusiai savo tautinėje savimonėje save vadina „Belarus“ – ta „rus“ galūnė yra labai svarbi ir šitą verta turėti omeny.

Terminas Baltoji Rusia atsirado kaip geografinis ir labai kito – atsirado Vakarų raštijoje, bandant nusakyti tam tikrą Rusios dalį. Buvo Juodoji Rusia, Raudonoji ir Baltoji, bet tai buvo grynai geografiniai pavadinimai. Pirmą kartą politiškai, kad žmogus save pavadintų kilusiu iš Baltosios Rusios, yra toks vienas labai keistas dalykas – XVI a. pabaigoje toks Saliamonas Risinskis, rašydamasis į Altdorfo universitetą Vokietijoje, save pavadino net ne lotyniškai, o graikiškai – „Leucorussus“. Imatrikuliacijoje visuomet buvo vardas ir informacija, iš kur kilęs. Svarbiausia, galėtum sakyt, kad gana anksti – XVI a. pabaigoje bręsta baltarusiškas identitetas: žmogus save pavadina baltarusiu ne šiaip geografiškai – „Saliamonas Risinskis Baltarusis“. Bet problema yra ta, kad daugiau mes nieko panašaus nežinome. Jeigu žiūrėtume į Vilniaus universitetą įsirašančius žmones, maždaug XVIII a. pabaigoje atsiranda žmonių, kurie pradeda save kildinti ir naudoti šitą kategoriją. Tai reiškia, kad maždaug per XVII-XVIII amžių išsiskiria ukrainiečiai, pamažu ir baltarusiai. Vietoje rusėnų, pamažu galime kalbėti apie baltarusius.

Grįžtu vėl prie pavadinimo: carinė valdžia pradeda vadinti „Baltarusija“, o pačių baltarusių etninėje, politinėje tapatybėje tai yra „Belarus“. Čia yra tas, atrodo, nesvarbus semantinis niuansas, tačiau už jo slypi tikrai gana reikšminga politinė problema.