Velykos primena, kad nėra žmogaus be nuodėmės

Jau savaitgalį krikščioniškoji visuomenės dalis švęs Prisikėlimo šventę – Velykas. Didžioji savaitė iki Velykų tikintiesiems – rimties, susikaupimo metas, puikus laikas pamąstyti, kas kiekvienam mūsų yra svarbu šiame gyvenime, gal, užuot varžęsi tarpusavyje, galime kažką duoti kitiems.

– Pyktis, konkurencija, vienas kito žeminimas ir nuolatinis varžymasis – pastaruoju metu tai mūsų visuomenei tapo įprasta. Ar tai normalu? – artėjant Didžiajai savaitei "Vilniaus diena" teiravosi Vilniaus Šv. Juozapo (Pilaitės) parapijos klebono Ričardo Doveikos.

– Dėl to aš nei stebiuosi, nei mane tas piktina, nei gąsdina. Nes aš žinau, kad situacija pasikeis.

Šiandien mūsų visuomenėje bijoma autoritetų ir jie naikinami visose srityse. Aš nekalbu vien tik apie religinį autoritetą. Kas yra politikoje autoritetas? Kas mokytojų autoritetas? Kas yra medikų autoritetas? Kas yra menininkų autoritetas? Šeimų – tėvų, vaikų, senelių, anūkų – santykiuose kas yra autoritetas? Autoritetas šiandien yra nuasmenintas – iš jo atimtas veidas, atimtas vardas, ir šiandien autoritetas, į kurį lygiuojasi visuomenė, yra "pletkai", nuomonė.

Bet tiesa nėra nuomonių apklausos rezultatas. O kas yra tiesa? Atsakymas labai paprastas – TU. Šiandien mes turime sugrąžinti žmogui supratimą, kad jis yra tiesa. Aš galiu apie tave turėti bet kokią nuomonę, kaip ir tu apie mane. Mes galime net konkuruoti vienas su kitu. Mes galime išnaudoti vienas kitą, kariauti vienas su kitu, net sunaikinti vienas kitą. Bet ko negalime padaryti vienas kitam, ko negalima padaryti su tiesa? Jos negalima paneigti. Tai, kaip aš nusiteikęs tavo atžvilgiu arba tu nusiteikęs mano atžvilgiu, yra mūsų nuomonės, kurios dabar užima tiesos vietą. Žmonės galvoja, kad nuomonė yra tiesa, kurią reikia bet kokiu būdu įtvirtinti. Ir dažniausiai nuomonės įtvirtinamos balsavimu. Dauguma nusprendė, kad tai yra tiesa, ir tai bus tiesa.

Ne, tiesa nėra pavaldi nuomonių apklausų rezultatams, dėl to ji ir yra tiesa. Ji niekam nepavaldi. Bet galima padaryti – galima pradėti ją ignoruoti. Ir tos tarpusavio ignoravimo antižmogiškos kultūros aukų turime labai daug savo aplinkoje. Mus moko ignoruoti žmones, mus moko skirstyti žmones: miestietis – kaimietis, runkelis – elitas, savas – svetimas. Mus moko susipriešinti: religinė bendruomenė – civilinė bendruomenė, tarsi viena bendruomenė su kita nėra persimaišiusi ir nėra visi atsakingi už savo kraštą, tarsi viena bendruomenė daugiau duoda savo kraštui, o kita – mažiau. Bet yra žmonių, norinčių, kad visa tai būtų – kad žmonės nepasitikėtų vienas kitu.

Autoriteto buvimas šiais laikais kai kam suponuoja konkurento atsiradimą. Tad yra suinteresuotų eliminuoti dar vieną konkurentą, kuris ateina be galios, be valdžios, be pinigų, bet su rimta milijonų žmonių parama. Autoritetui nereikia nei galios, nei valdžios, nei pinigų. Autoritetui reikia žmonių širdžių, gyvų asmenybių, kurie yra jėga. Kitaip sakant, aš uždegu savo švieselę, išeinu iš bunkerinio ir klumpinio mąstymo, ir tiesiog pasakau: mūsų yra daug tokių ir todėl mes esame jėga. Mes esame šviesa.

Ir dėl to, manau, yra nemažai tokių, kurie nenori tos jėgos. Yra tų, kurie labai džiaugsmingai trina rankas, kai pavyksta užkabinti mūsų visuomenės jautresnes stygas – lietuviško charakterio, būdo savybes, ir jas labai puikiai išnaudoti. Mes esame pavydūs, norime sutvarkyti savo gyvenimą kitų sąskaita. Tiesa, dar iš sovietmečio šiek tiek "paveldėjome" tingumo.

– Tačiau tai nebuvo pati didžiausia sovietmečio padaryta žala?

– Žinoma, ne. Didžiausia žala tai, kad buvo sunaikinta pati darbščiausia Lietuvos dalis. Į Sibirą vežė autoritetus – inteligentus, dvasininkus, politikus, taip pat darbščiausius žmones, kurie turėjo žemės ir ją dirbo, kruvinu savo prakaitu kūrė Lietuvą. Visus šiuos žmonės buvo stengiamasi išnaikinti. Ir net išnaikinus šią visuomenės dalį, po 50 metų sovietmečio ir "plautų smegenų", šiandien – tai man yra Lietuvos stebuklas – tauta atželia. Tas likutis, kuriame buvo atskiri grūdeliai – partizanai, knygnešiai, kunigai, politikai, menininkai, kaip tas grūdas, įdėtas į įšalo žemę, išlaukė savo laiko ir atželia.

Kas mes esame? Trečia karta nuo žagrės. Ir jeigu mūsų seneliai nebūtų kvepėję tvarto mėšlu, mes šiandien nė vienas prancūziškais kvepalais nesikvepintume.

Kas mes esame? Trečia karta nuo žagrės. Ir jeigu mūsų seneliai nebūtų kvepėję tvarto mėšlu, mes šiandien nė vienas prancūziškais kvepalais nesikvepintume. Bet mes jų gėdijamės, išsižadame, bėgame nuo savo istorinės tiesos, nuo savo šaknų. Popiežius Pranciškus, lankydamasis Lietuvoje, prašė lietuvių: atsigręžkite į savo šaknis. Šiandien mes turime atželiančią Lietuvą. Tik kol šitas atžalynas sustiprės, kol jis išleis šaknis, kol duos vaisių, reikia labai daug kantrybės.

Todėl manęs tikrai nestebina tie procesai, kurie vyksta mūsų visuomenėje. Atžalynas turi atželti, sustiprėti savo šaknimis, kad tai, kas buvo tapę įprasta per 50 metų – kaip mastyti, kaip galvoti, kaip elgtis – natūraliai nunyktų. Pakartosiu – natūraliai nunyktų. Natūraliai nunyktų nuo atžalyno želmenų gausos, tvirtų šaknų, prisiimtos atsakomybės.

Kaip mūsų seneliai, proseneliai norėjo matyti laisvą Lietuvą, taip man bus smagu pamatyti tą atžalyno Lietuvą. Aš tikiu, kad ji bus. Nes kiekviena atžala nėra anoniminė. Tai kiekvienas žmogus, kuris apsisprendžia dėl savo krašto, dėl savo sąžinės, dėl atsakomybės kitam.

Didžiausias priešas arba nuodas, kuris yra paskleistas mūsų tarpusavio santykiuose, – kad mes abejotume vienas kitu ir dvejotume dėl vienas kito. Dėl to visai šitai antižmogiškai kultūrai yra reikalingos stiprios religinės bendruomenės, labai stiprios asmenybės, kurios išdrįsta plaukti prieš srovę visur – viešoje erdvėje, viešame gyvenime, politikoje, darbe, mokykloje, bet kur. Asmenybės, pasakančios, kad mūsų, šviesos žmonių, tikinčių Lietuvos atžalynu, yra daugiau, nes mes esame atžalynas.

– Ar tikėjimas gali padėti pakeisti žmonių požiūrį vienam į kitą, padėti Lietuvai atželti?

– Žinoma. Ir jeigu kažkas nori pradėti tikėti Dievą, reikia pradėti ne nuo Biblijos skaitymo, net ne nuo nuėjimo į bažnyčią, o nuo labai elementaraus dalyko – turi išmokti tikėti žmogumi. Tai yra pagrindas.

Man tenka daug keliauti po Lietuvą, susitikti su tūkstančiais žmonių, ir mes kalbamės, kaip šiandien turi atrodyti tikintis žmogus pasaulietinės valstybės piliečio kelyje. Ką šiandien gali įnešti religingas žmogus į tą atžalyną mūsų tautos bendrajame lobyne? Ką šiandien konkrečiai turi padaryti tas, kuris ryte atsikėlęs persižegnoja, kad grįžęs namo ramia sąžine atsigultų į lovą? Išmokti tikėti žmogumi.

Aš visada žmonių klausiu – kiek tu galėtum įvardyti žmonių, kuriais iš tiesų tiki? Ar į sąrašą pakliūtų žmona, vyras, tėvai, vaikai, seneliai? O kaimynas, mokytojas? O gal tavo sąrašas tuščias, nors turi daug žmonių, su kuriais gali gerai praleisti laiką ar puikiai tvarkyti reikalus, verslo sandorius. O kiek yra žmonių, kurie tavimi tiki ir kurie tave galėtų įrašyti į savo sąrašą?

Jeigu žmogus būtų nepriekaištingos reputacijos, ir Dievas nebūtų tapęs žmogumi, nebūtų nei Didžiojo penktadienio, nei Velykų – ko kištis į nepriekaištingų žmonių gyvenimą?

Tas, kas pradeda tikėti žmogumi, pats tampa patikimas. Mes šiandien matome, kad labai aukštai iškelta kartelė: reikalaujama nepriekaištingos reputacijos ir panašiai. Jūs parodykite man nepriekaištingos reputacijos žmogų. Jeigu žmogus būtų nepriekaištingos reputacijos, ir Dievas nebūtų tapęs žmogumi, nebūtų nei Didžiojo penktadienio, nei Velykų – ko kištis į nepriekaištingų žmonių gyvenimą?

Mes visi esame nuodėmės žmonės. Visi. Mes visi kiekvieną dieną turime du pasirinkimus – galime pasirinkti pasakyti "labas", o galime pasirinkti kitą prakeikti, galime ištiesti pagalbos ranką, o galime praeiti kitą ignoruodami. Mes visi turime dvi galimybes: būti geru arba pasirinkti tamsos kelią. Visada – kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Ir kiekvienas sprendimas, kurį mes padarome, gimsta mūsų širdyje, ateina iš mūsų širdies kaip nulemtas apsisprendimas, kuris tiesiog viešai yra išreiškiamas.

Kas atsitiks, jei žmogus pradės tikėti Dievą? Iš tikrųjų pradės tikėti, o ne žaisti žaidimus švęsdamas religines šventes. Jis niekada nepastums kito žmogaus. Čia tikėjimo rezultatas. Jis kitame matys tokį patį žmogų, koks pats yra, ir suvoks, kad jam niekas nesuteikė teisės kito pastumti. Kai kas bijo tokių žmonių, bijo tokių asmenybių, kažkam yra nepatogu turėti brandžią, atsakingą visuomenę.

Šiandien didžioji krikščionybės užduotis yra sugrįžti į evangelinę krikščionybę. Ne į savo individualų gyvenimą, bet į bendruomeninį gyvenimą. Būtina išeiti iš šito ego mąstymo – "aš ir pasaulis aplink mane". Bendruomeninis dvasingumas, bendruomeninis mąstymas, bendruomenės gėris. Ir pačiam gyventi būtent šito gėrio akivaizdoje.

Krikščioniškoji bendruomenė gali tarpusavyje kalbėtis tokiomis temomis, kurios yra labai nepatogios valdžioje esantiems žmonėms. Bet už tai, matyt, mes ir esame nepatogūs politikams.

Galime kalbėti apie juridinį atskirtinumą Bažnyčios ir valstybės – kiekviena tvarkosi pagal savo įstatymus ir kanonus. Galime kalbėti apie bendradarbiavimą ir diskretiškumą nesikišti vieniems į kitų priimamų sprendimų turinį. Bet jūs man pasakykite, kokia šiame krašte puoselėjama arba skleidžiama krikščioniškoji vertybė tapo kliūtimi klestėti pasaulietinei valstybei mūsų visuomenėje. Meilė artimui? Gyvybę už draugus atiduoti? Aplankytas vienišas senelis? Saugi kaimynystė? Ištikimybė šeimoje? Vargu ar kas nors gali įvardyti bent vieną Katalikų bažnyčios arba krikščionybės puoselėjamą vertybę, kuri yra rakštis Lietuvos civilinės pasaulietinės valstybės klestėjimo kelyje.

– Lietuva visad buvo religingas kraštas. Tad kodėl nebemokame gerbti vienas kito, toleruoti kitokios nuomonės ar požiūrio, galiausiai džiaugtis tuo, ką gyvenimas mums duoda?

– Kaip Šventajame Rašte parašyta: "Viskas dėl jūsų širdžių kietumo..." Nuodėmės sužeista širdis nebepajėgi laikytis Dievo plano, kuris yra nekintantis ir nekeičiamas. Kieta širdis nebenori pati keistis, bet nori keisti Dievo įsakymus. Žmogus nepasitiki Dievu, ir šis nepasitikėjimas sužeidžia visus jo santykius. Tačiau Viešpaties atsakas į žmogaus širdies kietumą yra tiesa ir meilė.

Žmogus turi du plaučius, bet kažkodėl jais nesinaudoja. Kas atsitiks, jeigu tu savo gyvenime pradėsi kvėpuoti abiem plaučiais?

Vienas plautis yra mūsų materija – mes turime atsakingai kurti savo valstybę, turime statyti savo miestus, pasirūpinti saugia aplinka savo vaikams, turėti gerus namus, butus, automobilius, naudotis pažanga – medicinine, technologine, moksline. Visa tai yra didžiulis gėris. Ar visu tuo besinaudojantis, išprusęs, inovatyvus žmogus gali būti dar ir dvasingas? Tai suderinami dalykai ar iš esmės prieštaraujantys teiginiai? Žinoma, gali. Ne gali – privalo. Kodėl? Todėl, kad žmogus turi kvėpuoti dviem plaučiais. Kai paneigiamas vienas iš plaučių, viskas koncentruojama tik į materialinę gerovę. Tada tu man esi tiesiog daiktas, per kurį aš susitvarkau savo gyvenimą. O kiek turtingų žmonių nusižudo, kiek visko turinčių žmonių kenčia nuo depresijos, kiek materialiai susitvarkiusių savo gyvenimą žmonių nemato gyvenimo prasmės, nes jų niekas nebestebina, nebedžiugina, nes jie viską gali nusipirkti...

Panašiai atsitinka, jeigu žmogus pradeda tik kitu plaučiu kvėpuoti. Tada pasaulis – ašarų pakalnė. Bet Dievas nesukūrė ašarų pakalnės – mes ją tokią padarėme. Tada atmetamas mokslas. Ne, negalima taip daryti – juk Dievas davė žmogui išmintį. Kas atsitinka, kai žmogus atmeta progresą? Net iki sektantizmo nueinama, kai nebegalima perpilti kraujo, negalima skiepyti, nes visa tai – blogis, nes visa tai kenkia. Nuo kada Dievo dovana kenkia žmogui? Tada, kai žmogus tą dovaną panaudoja prieš save.

Reikia būti išsilavinusiu, inovatyviu, moderniu šiandienos epochos žmogumi ir nepamiršti dvasingumo. Kas atsitiks tavo gyvenime, kai pradėsi kvėpuoti abiem plaučiais? Tu tiesiog gyvensi pilnavertį gyvenimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

O

O  portretas
Jūs,juodaskverniai,ar einat išpažint nuodėmių dėl didelio pinigų noro,pedofilijos? A? Nereikua net priešų,kai jūs siaučiat,gatavi paskutinius rūbus nuvilkt,jei žmonės nori krikštyti,laidoti,neužsprinkit

Vaje,lietuvoje "ko keli kunigai"

Vaje,lietuvoje "ko  keli kunigai" portretas
Tai soumenai Doveika,Toljatas,Vaisvilas kurie aktyviai reklamuojasi kd butu zmoniu giriami ir matomi.Kodel tik is siu kunigu imami interviu? Doveikos saldus cukriniai pamokslai senai nusibodo! yra daug dvasingesniu kunigu kodel is ju niekas neima interviu,tikreusei todel kad tokie nelenda patys i tv yra kuklus ir nesireklamuoja.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių