Kaip rašoma teismo pranešime, Ieškovas Andrius Balys Tapinas prašė teismo pripažinti, kad atsakovas Seimo narys Petras Gražulis savo pasisakyme per 2020 m. gruodžio 3 d. Seimo rytinį posėdį paskleidė tikrovės neatitinkančią žinią, kuri žemino ieškovo garbę ir orumą, nes atsakovas teigė, jog per nuotolinį parlamento Kultūros komiteto posėdį šalia jo pasirodęs pusnuogis vyras buvo A. B. Tapinas. Ieškovas prašė teismo įpareigoti P. Gražulį artimiausio Seimo posėdžio metu iš parlamento tribūnos paskelbti pranešimą, kuriame jis paneigtų faktą, kad tuo metu ekrane pasirodęs vyras neva buvo A. B. Tapinas, ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nurodydamas, kad ieškovas neįrodė garbės ir orumo pažeidimo. Teismo nuomone, visuotinai žinomas ir teisme ginčo šalių patvirtintas viešas neigiamas vienos į kitą požiūris leido teismui konstatuoti, kad vaizdo įrašą matę ar kitaip sužinoję apie atsakovo pasisakymą, jog už jo nugaros buvo apsinuoginęs vyras, kiti asmenys neturėjo realaus pagrindo manyti, kad pastarasis vyras buvo ieškovas. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad labiau tikėtina, jog atsakovas dėl esamų nesutarimų su ieškovu pasirinko tokį saviraiškos būdą – ironiją.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažino, kad atsakovas paskleidė tikrovės neatitinkančią žinią, kuri žemino ieškovo garbę ir orumą, ir įpareigojo P. Gražulį ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, artimiausios Seimo sesijos metu spaudos konferencijoje Seime paskelbti paskleistų žinių paneigimą, taip pat priteisė ieškovui iš atsakovo 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Kasaciniame skunde atsakovas teigė, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, patvirtinusių, kad buvo paskleista žeminančio pobūdžio informacija, kuri buvo pateikta kaip humoras. Atsakovas taip pat argumentavo tuo, kad teismas nepagrįstai įpareigojo šią informaciją paneigti didesne apimtimi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs kasacinį skundą, konstatavo, kad byloje buvo svarbu įvertinti, ar atsakovo kaip Seimo nario pasakytais teiginiais buvo siekiama prisidėti prie viešojo intereso diskusijos, ar vien tik skleisti paskalas. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į paskleistos informacijos turinį ir į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo (nors ir ironiškai) skleidžiamos paskalos, grįstos asmenine antipatija, nurodant asmens privataus gyvenimo aspektus, tuo tarpu atsargiau rinktis viešąją kalbą, ypač jei tai nėra spontaniška, gyva diskusija bendrojo intereso klausimu, įpareigojo ir atsakovo kaip Seimo nario statusas. Nors atsakovas teigė, kad juokavo, tačiau tokiu humoru buvo paskleista privataus pobūdžio melaginga informacija ir nebuvo prisidėta prie jokios diskusijos visuomenei reikšmingu klausimu, taip atsakovas neįgyvendino teisės viešinti ar sakyti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją aukštą apsaugos lygį turinčią „politinę kalbą“, jo pasisakymas taip pat nebuvo susijęs su Seimo nario funkcijų įgyvendinimu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į tai, kad abi ginčo šalys yra vieši, gerai visuomenėje žinomi asmenys, taip pat į jų tarpusavio santykius ir nutarė, jog pripažinimas, kad atsakovo paskleisti teiginiai apie ieškovą neatitinka tikrovės ir žemina jo garbę bei orumą, ir įpareigojimas paneigti ginčo teiginius yra pakankama satisfakcija, atlyginanti ir ieškovo patirtą neturtinę žalą.

Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimas, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą, taip pat priteisė ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.