Šuolio į laisvę kaina

Apie Simą Kudirką, 1970 m. atlikusį istorinį šuolį iš sovietų laivo į amerikiečių, JAV susuktas vaidybinis filmas neperteikė visų išgyvenimų, kuriuos patyrė šis bebaimis suvalkietis.

Ramioje Pilviškių miestelio gatvelėje dviaukštis mūrinukas iškilo gerokai anksčiau, nei S.Kudirka su žmona Genute jame įsikūrė. Pora 30 metų pragyveno JAV, norėdama užsidirbti pensiją. Dabar laiką, likusį nuo sergančios žmonos priežiūros, Simas – kresnas, nedidukas pliktelėjęs vyriškis – skiria savo unikalių istorinių ir politinių leidinių bibliotekai. Daugumos jos knygų anglų, vokiečių bei rusų kalbomis Lietuvoje nerasi ir su žiburiu. Tokį pasirinkimą, matyt, lėmė bibliotekos šeimininko gyvenimo kelias.

"Negaliu atleisti Niurnbergo proceso organizatoriams už tai, kad buvo pasmerktas vien fašizmas, nors stalinizmas žmonijai nusikalto daugiau", – įsitikinęs S.Kudirka, ne vienus metus kalėjęs Mordovijos lageriuose už šuolį iš sovietų laivo "Sovetskaja Litva" ("Tarybų Lietuva") į amerikietiškąjį "Vigilant".

Kas pastūmėjo V.Kudirką per patį sovietmečio "žydėjimą" žengti tokį desperatišką žingsnį?

Saugumiečiai vertė skųsti

Griškabūdžio progimnazijos aštuoniolikmečiam moksleiviui pokaris įsirėžė ne tik atmintin – atraitojęs kelnių klešnę S.Kudirka parodė nuo 1949 m. likusią didžiulę kraujosruvą. "Sovietiniai saugumiečiai mane įtarė slepiant namuose ir perduodant lietuvių partizanams ginklus. Įtarė, matyt, dėl tuo metu į mišką išėjusio giminaičio. Dieve, kaip jie mane daužė, kaip spardė... Rėkiau kaip padūkęs iš skausmo, bet vis kartojau, kad namuose jokių ginklų nėra. Tuomet pistoletą įrėmė į smilkinį. Vis vien kartojau savo, – lig šiol pamena S.Kudirka. – Mūsų namuose saugumiečiai viską metaliniu strypu subadė – nieko nerado, nes tų ginklų iš tiesų nebuvo. Pagaliau paleido mane, bet liepė kiekvieną šeštadienį ateiti į "strybelnyčią" ir pranešti, kas šnekama klasėje, kas užeina pas kaimynus. Mano gyvenimas virto košmaru. Ne, aš nė vieno žmogaus neišdaviau, bet neištvėriau tokio gyvenimo – pasitraukiau iš gimtinės."

S.Kudirka išvažiavo į Klaipėdą, kur įgijęs laivo radisto specialybę, įsitaisė dirbti laive. Praeities šleifas jį atsivijo ir žvejybiniame laivyne – Simui nedavė jūreivio paso, o tai reiškė, kad jis negalėjo išlipti iš laivo jokiame uoste. Tuomet radistas išėjo iš darbo ir mėgino nelegaliu būdu patekti į laivą, kad galėtų kuriame nors užsienio uoste pabėgti, tačiau šį jo planą smarkiai atitolino sėkmingas trijų aukštas pareigas laivuose ėjusių lietuvių pabėgimas į Švediją.

Naktimis gaudydavo žinias

Atitarnavęs daugiau kaip trejus metus sovietinėje armijoje, S.Kudirka vėl mėgino įsidarbinti žvejybiniame laive, tačiau jam leido dirbti tik kranto radistų tarnyboje. Tik tuomet, kai vieno laivo kapitonas, atkreipęs dėmesį į darbštų lietuvį, pats pasirūpino, kad jis dirbtų jo laive, Simas vėl išplaukė į jūrą. Kapitonui jis nurodė tik vieną priežastį, dėl ko nenorėta jo išleisti į jūrą, – esą jo motina gimusi JAV (S.Kudirkos mama iš tiesų yra gimusi JAV, kur prieš I pasaulinį karą buvo išvažiavę uždarbiauti jos tėvai).

"Į jūrą veržiausi ne tik todėl, kad bėgau nuo Griškabūdžio saugumiečių, brandinau mintį pasilikti užsienyje, bet ir todėl, kad nuo vaikystės galva buvo prikimšta tėvo pasakojimų apie vandenų platybes, kitas šalis, – pasakojo S.Kudirka. – Žinoma, aš tų šalių nemačiau, man neleisdavo išlipti į krantą. Užtat prisižiūrėjau, kap rusų pasieniečiai tikrina laivus ieškodami nelegalių keleivių – potencialių bėglių: metaliniais smaigais tikrindavo net dėžes su smėliu gaisrui gesinti. Mane kontroliuodavo darbo vietoje per visą reisą – net ir naktį. O aš tuo metu "maudydavausi" radijo žinių iš pasaulio vandenyne – žinojau ir apie Vengrijos įvykius, ir apie Jano Palacho susideginimą Prahoje. Tik nežinojau, kas dedasi Lietuvos miškuose."

Liepė plaukti į Kubą

Klaipėdoje susipažinęs su Genute, S.Kudirka sukūrė šeimą. Ilgai gyveno bendrabutyje, 1970 m. pagaliau gavo butą, sulaukė šeimos pagausėjimo. Tuomet nusprendė įsidarbinti krante, tačiau žvejybos flotilės administracija pareikalavo, kad jis išplauktų į Kubą laivu "Sovetskaja Litva". Mat reikėjo patyrusio radisto. Prigrasino atimti butą, jei nesutiks dirbti. Ir Simas sutiko.

"Plaukiant pro pietinę Anglijos dalį, gaunu telegramą, kad mūsų laive įvyks sovietų ir amerikiečių žvejybos flotilių vadovų pasitarimas. Telegramoje buvo nurodytas uostas, kuriame turėjome sustoti ir nupirkti maisto produktų svečiams pavaišinti. Tam tikslui buvo paskirta 100 valiutinių rublių, apie kuriuos tuomet mes neturėjome žalio supratimo. Kai priplaukėme prie rytinės JAV pakrantės maždaug per mylią, prie mūsų prisišvartavo amerikiečių žvejybinis laivas "Vigilant", – S.Kudirkos pasakojimas priartėjo prie esminio epizodo.

Metė pakelį su rašteliu

Amerikiečių laivo įgula džiugiai sveikino rusų kolegas, tačiau šie į "priešo" pasveikinimus neatsakė. Prariję pirmąją karčią piliulę, amerikiečiai vis vien tiesė draugystės tiltus – į rusų laivo denį ėmė skrieti amerikietiškų cigarečių pakeliai, kokakolos buteliukai, centai, spalvoti žurnalai. Kelis tokius leidinius nuo denio pakėlė ir užantin įsidėjo rusų laive dirbę vaikinas ir mergina. Tai iškart pastebėjo laivo zampolitas (laivo politinis vadovas) ir, rodydamas pirštu į juos, sušuko, kad šie į jūrą daugiau niekada nebeplauks. Tai matė ir girdėjo S.Kudirka, stovėjęs netoliese.

Simui tie žodžiai nuskambėjo kaip varpo dūžiai, priminę visa, ką patyrė pats ir stalinizmo nukryžiuota Lietuva – tą akimirką jis pasiryžo bėgti. "Kai zampolitas nuėjo atiminėti iš jaunimo žurnalo, aš pamosavau vienam amerikiečiui, atkreipdamas jo dėmesį į save. Tuomet ranka parodžiau į mūsų laivą ir pasakiau žodį "gestapo". Amerikietis pažiūrėjo į mane išpūtęs akis ir nieko nesuprato. Tuomet pasakiau jam "stop" ir nuėjau į kajutę. Kadangi mokėjau apie 600 žodžių angliškai, parašiau raštelį, kuriame pranešiau, kad noriu pasilikti pas juos ir prašau priimti mane, kai amerikiečių delegacija grįš iš rusų laivo. Raštelį įdėjau į cigarečių pakelį ir, išėjęs ant denio, numečiau jį manęs laukusiam amerikiečiui. Tai nesukėlė bedradarbių įtarimų, nes daug kas mėtė amerikiečiams "Primos" cigaretes", – prisiminė S.Kudirka.

Peršokęs sutiko vadus

Amerikietis apdairiai nusinešė lietuvio mestą pakelį į laivo vidų. Kai grįžo ant denio perskaitęs raštelį, linktelėjo galva Simui, kuris priėmė tai kaip sutikimo ženklą. Prieš rengdamasis šuoliui į amerikiečių laivą, S.Kudirka sunaikino kajutėje laikytus savo užrašus – ką, klausydamasis užsienio radijo stočių, įdomaus išgirdęs, užsirašydavo. Sakė, ypač buvo gaila sunaikinti A.Solženicyno straipsnius, kurie buvo skaitomi rusų kalba per BBC.

Amerikiečių delegacijai grįžus į savo laivą, S.Kudirka nutaikęs momentą, šoko nuo ruso laivo denio ant amerikiečių ir nubėgo laivo laiptais aukštyn. "Staiga – Jėzus Marija! Tais pačiais laiptais žemyn leidžiasi rusų žvejybinės flotilės vadai su vertėju. Jie baisiausiai nustebę paklausė, ką aš čia veikiu. Atsakiau, kad labai skubu, neturiu laiko kalbėti ir prasispraudžiau pro juos. Užbėgęs laiptais, sutikau amerikietį, kuris apgaubė mane savuoju švarku, o aš jam atidaviau, tarsi nujausdamas negera, savo užrašų knygutę, žmonos nuotrauką", – tai pasakodamas S.Kudirka susijaudino.

Medžioklė su varovais

Netrukus rusai išsiaiškino, kad jų radistas pabėgo, ir sugalvojo gudrybę, kaip jį tučtuojau susigrąžinti – pranešė amerikiečiams, esą jis iš laivo pavogė kelis tūkstančius rublių. Po ilgų derybų tarp amerikiečių laivo, jo kranto tarnybos ir rusų laivo vadų buvo nutarta bėglį grąžinti.

Amerikiečiai nesikišo į S.Kudirkos gaudynes laive – jį vaikėsi šeši tarybinio laivo įgulos nariai. Kai sugriebė, ant veido uždėjo kažkokį baltą skudurą su chloroformu. Tai pajutęs lietuvis išsiveržė iš gaudytojų apsupties, bet ir vėl buvo sučiuptas. Ištrūkęs dar kartą, nušoko nuo gelbėjimosi valčių denio ant pagrindinio ir nubėgo prie borto – prisiminė, kad amerikiečiai žadėjo jį, įšokusį į vandenyną, gelbėti. Tačiau žinojo ir tai, kad niekas pasaulyje negali greičiau už sovietinius jūreivius ištraukti iš vandens bėglio – treniruojantis tai buvo atliekama per dvi minutes! Simas vis vien ryžosi. Deja, pritrūko sekundės.

Nedėkinga Padėkos diena

Sudaužytą ir suspardytą lietuvį gaudytojai atsivedė prie sraigtasparnio nusileidimo aikštelės krašto, užmetė ant kaklo švartavimosi virvę ir rengėsi tokiu būdu persitempti jį į laivą, bet šitaip tyčiotis iš žmogaus neleido amerikiečiai. Maža to, jie atitraukė savo laivą nuo sovietinio. Tada įtūžęs gaudytojų šešetukas nusitempė Simą prie laivo sienos ir mėgino prismaugti telefono laidu. Radistą ir  vėl išgelbėjo amerikiečiai. Tuomet gaudytojai suvyniojo pabėgėlį lyg cigarą į antklodę, perrišo virve, nuleido virvėmis į amerikiečių valtį, paguldė skersai suoliukų ir atsisėdo ant galvos bei nugaros.

Iš amerikiečių valties į "Sovetskaja Litva" laivą jis buvo pakeltas kranu ir nutrenktas ant denio. Grąžinto bėglio pažiūrėti buvo atėjęs nerūkantis tarybinio laivo kapitonas – jo dantyse smilko cigaretė, o kaktą dengė prakaito lašai. Atėjęs zampolitas (lietuvis) uždėjo sudaužytam Simui antrankius, kurių nenuėmė iki pat Klaipėdos.

Visa ši drama amerikiečių laive vyko 1970 m. lapkričio 23-osios vakarą, kai amerikiečiai šventė Padėkos dieną ir valstybinės institucijos nedirbo. Tai galėjo turėjo lemiamos įtakos amerikiečių laivo ir jo pakrantės tarnybų sprendimams.

Vadavo ir prezidentas

Po teismo S.Kudirka buvo dešimčiai metų išsiųstas į Mordovijos lagerį Nr.3, kur kalėjo kartu su lietuvių partizanais. Iš ten pervežtas į Permės lagerį, ten susipažino su žinomais Rusijos disidentais: Bukovskiu, Lukjanenka ir kitais.

1974 m. rugpjūčio 24 d. Simui buvo liepta pasiimti asmeninius daiktus ir eiti pas vieną iš lagerio viršininkų. "Laiškų aš niekam, net šeimai nerašiau, kad nepakenkčiau. Tad nieko nežinojau, kad kai JAV viešumon iškilo mano nesėkmingas mėginimas likti amerikiečių laive, kilo didelis triukšmas. Mat Amerikos lietuviai įrodė, kad aš esu JAV pilietybę turėjusios moters, mano mamos, sūnus. Į savo piliečio vadavimo iš sovietinio lagerio kampaniją buvo įsijungęs ir tuometinis JAV prezidentas Ričardas Niksonas. Tarptautinis skandalas, kuris tęsėsi kelis metus, baigėsi tuo, kad buvo išduotos JAV vizos mano mamai ir man. Kai man tai pasakė lageryje, maniau, kad tyčiojasi iš manęs arba rengiasi guldyti, kaip tuomet buvo įprasta, į "psichuškę", – prisiminė S.Kudirka.

Bendraminčių Pilviškiuose nedaug

S.Kudirka JAV dirbo paprastus darbus, tačiau labai daug važinėjo po šalį, visur pasakodamas tiesą apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Jam žmonės aukojo didžiules pinigų sumas, kurias Simas skyrė Lietuvos ir Rusijos disidentams. Į Lietuvą pernai jis grįžo su žmona. Sūnus ir dukra tebegyvena Kalifornijoje.

S.Kudirka Pilviškiuose bendraminčių surado nedaug. "Aš matau dar daug sovietizmo apraiškų Lietuvoje – užtenka pasidomėti, kur, kiek ir už ką šiuose rinkimuose balsavo žmonės. Jie vis dar idealizuoja sovietmetį, nes yra nualinti ir nubukinti, kasdien patiria neteisybę. Lietuvoje iš tiesų dar nėra tikrojo teisingumo, kuris vadovautųsi Konstitucija, o Bažnyčia per mažai prisideda prie to, kad mažo žmogaus trokštamas teisingumas būtų įgyvendintas", – rėžė niekad nebijojęs sakyti tiesos į akis S.Kudirka.


Šiame straipsnyje: Simas Kudirka

NAUJAUSI KOMENTARAI

Šiaurės laivyno jūrininkai

Šiaurės laivyno jūrininkai portretas
Buvome jūrininkai laivyne kai Simas pabįgo į amerikonų laivą ir amerikonai jį gražino SSSR okupantams

petras

petras portretas
Aciu uz praskaidritas minutes as labai pergyvenau kaip suzinojau apie tai dar karta aciu uz staipsni.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių