Svarbi metropolito žinia

Prasidėjus ketvirtajai Rusijos karo prieš Ukrainą savaitei, Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus žengė itin svarbų žingsnį, kreipdamasis į tuos, "kurie yra linkę išklausyti, visus geros valios žmones ir Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje tikinčiuosius".

Jis pabrėžė, kad "sąžiningas žmogus ir dievobaimingas krikščionis negali likti abejingas tam, kas vyksta".

Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje pozicija nekinta – mes ryžtingai smerkiame Rusijos karą prieš Ukrainą ir meldžiame Viešpatį kuo skubiau jį užbaigti.

"Lietuvos ortodoksai skaudančia širdimi pasitiko žinią apie Ukrainos žmonių tragediją. Nuo pat pirmosios karo dienos visose ortodoksų bažnyčiose karštai meldėme Viešpatį kuo skubiau atkurti taiką Ukrainos žemėje. Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje pozicija nekinta – mes ryžtingai smerkiame Rusijos karą prieš Ukrainą ir meldžiame Viešpatį kuo skubiau jį užbaigti. Kaip jau pastebėjote, mudu su patriarchu Kirilu turime skirtingą požiūrį į Rusijos vykdomą politiką ir skirtingai interpretuojame pastaruosius įvykius. Patriarcho pasisakymai apie karą Ukrainoje – tai jo asmeninė nuomonė, tačiau mes Lietuvoje su juo nesutinkame", – kreipimesi į tikinčiuosius nedviprasmiškai savo poziciją išreiškė metropolitas Inokentijus.

Čia pat jis atvirai pareiškė, jog "Lietuvos ortodoksai, turėdami galimybę nevaržomai spręsti Bažnyčios vidaus reikalus, sieks dar didesnės nepriklausomybės, tikėdami, kad Viešpats suteiks ją Bažnyčiai tinkamu laiku".

"Mes gyvename laisvoje demokratinėje valstybėje. Lietuva – ne Rusija. Tai skirtinga šalis, kitokia visuomenė, pasižyminti savu dvasiniu ir moraliniu klimatu. Ortodoksai sudaro nors nedidelę – vos trys tūkstančiai aktyvių parapijiečių visoje Lietuvoje, tačiau neatsiejamą visuomenės dalį ir yra visateisiai savo šalies piliečiai, laisvai išpažįstantys tradicinę religiją, dori ir dievobaimingi žmonės, įnešę savą indėlį į laisvos Lietuvos kūrimą", – kreipimesi rašė metropolitas Inokentijus.

Palaikė laisvės siekį

Mūsų kreipimasis į rusiškai kalbančius gyventojus – tai raginimas siekti taikos ir vienybės. Mūsų laimė, mūsų ateitis – mūsų rankose.

Metropolitas Inokentijus priminė, kad daugiau nei prieš trisdešimt metų ortodoksai kartu su metropolitu Chrizostomu (dabar – emeritu) nedvejodami ryžtingai palaikė Lietuvos žmones ginant valstybės nepriklausomybę.

Tuomet valstybei itin svarbiu istorinio lūžio momentu šalies stačiatikiai irgi tvirtai stojo į nepriklausomybės kelią pasirinkusios Lietuvos pusę.

Į rusakalbius Lietuvos gyventojus tada kreipėsi tuometis Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Chrizostomas.

Kreipimąsi pasirašė arkimandritai Nikita, Predislavas, Nikodimas, vienuoliai šventikai Mikonas, Avgustinas, Nestoras, diakonas Sergijus ir vienuolis diakonas Metelijus.

Kreipimasis pasiekė ir uostamiesčio gyventojus. Jis 1991 m. vasario 6 d. buvo išspausdintas dienraštyje "Klaipėda".

"Mūsų kreipimasis į rusiškai kalbančius gyventojus – tai raginimas siekti taikos ir vienybės. Mūsų laimė, mūsų ateitis – mūsų rankose. Partijos ateina ir nueina, o tautos pasilieka. Reikia galvoti ne apie partijų vadų ambicijų rėmimą, o apie tai, kaip taikoje gyventi su tais, kurie šalia mūsų", – buvo rašoma stačiatikių dvasininkų kreipimesi į rusakalbius Lietuvos gyventojus.

Stačiatikių pozicija nepakito

Dabar gi metropolitas Inokentijus vėl pabrėžė, kad Ortodoksų Bažnyčios pozicija išliko visiškai nepakitusi, nes "kitaip ir negali būti".

"Ar rašantys ir kalbantys apie Lietuvos ortodoksus išties juos pažįsta? Ar buvo apsilankę mūsų šventovėse, girdėję, kaip ir už ką meldžiasi mūsų žmonės? O juk kaskart pamaldų metu meldžiamės už Dievo saugomą mūsų šalį Lietuvą, jos valdžią, kariuomenę ir visus jos žmones. O dabar dar meldžiame kruvino karo pabaigos, už žuvusius karius, už taiką Ukrainoje, už kenčiančius Ukrainos žmones – mes meldžiamės ir kenčiame kartu su Ukraina. Kaip bebūtų, mes, krikščionys ortodoksai, ir toliau melsimės už Lietuvą ir jos žmones, šaukdamiesi mūsų dangiškosios globėjos Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų Lietuvos šventųjų pagalbos", – kreipimesi rašė Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios vadovas.

Metropolitas Inokentijus patikino, kad stačiatikiai išliks ištikimi savo šaliai ir Lietuvos žmonėms, sergės žmonių vienybę, nepaisant jų tautinės ar konfesinės tapatybės, melsis už daug nuožmių negandų patyrusius Ukrainos žmones ir padės pabėgėliams, atradusiems prieglobstį Lietuvos žemėje.

Jeigu žmogus yra tikintis ir mato, kaip vilkai drasko avį, jam, be abejo, bus gaila ne vilko, o avies.

Kreipimasis nenustebino

Ilgamečio uostamiesčio politiko, pirmojo Klaipėdos miesto tarybos pirmininko atkūrus nepriklausomybę Vytauto Čepo visai nenustebino tokia Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios metropolito pozicija, kuri visiškai priešinga Maskvos patriarcho Kirilo nuostatoms.

"Kas galėjo turėti įtakos tokiam požiūriui? Žinoma, sąžinė. Jeigu žmogus yra tikintis ir mato, kaip vilkai drasko avį, jam, be abejo, bus gaila ne vilko, o avies. Čia situacija tokia pat. O kalbant apie Ortodoksų Bažnyčią ne tik Lietuvoje, bet ir kitur, kur aukščiausi hierarchai nebuvo susiję su valdžia, jie buvo labai moralūs. Juk jų dėka krikščionybė Rusijoje išliko ir baisiausios represijos laikais. Vadinasi, moralės pamatai buvo geri, juos matome ir dabar", – kalbėjo V.Čepas.

Vytautas Čepas: čia yra labai geras požymis, jog vis dėlto viltis yra, kad ne visi rusai yra apkvailinti Kremliaus propagandos.

Klaipėdietis apgailestavo, kad ne visi bažnyčios hierarchai yra tokie.

Dalis jų nusilenkė valdžiai, už tai yra globojami, bet už tą "globą" reikia atidirbti, ką esą dabar kai kurie ir daro, pritardami V.Putino vykdomai agresijai Ukrainoje.

"O pas mus, kaip bebūtų, yra provincija. Juk žmonės patys mato, kad rusų čia niekas neskriaudžia, daugeliu atvejų jiems jaučia simpatiją. Ir pats tuo įsitikinau 1990–1991 m., kai sovietų pulkininkai kone spalio revoliucijas kėlė. Pirmasis, iš kurio sulaukėme tvirto palaikymo čia, Klaipėdoje, buvo stačiatikių dvasininkas arkimandritas Tėvas Antonijus Buravcovas. Šio šviesaus atminimo žmogaus dėka tada galbūt buvo išvengta kruvino kariškių demaršo pas mus, kur įniršio žiežirbai tetrūko menkiausios dingsties", – prisiminė V.Čepas.

Tėvo Antonijaus autoritetas

Tėvas Antonijus sodriu balsu taip karšė tautiečiams kailį, kad tie nuleido žvilgsnius į grindis ir tik braukė nuo kaktos prakaitą.

Prieš daugiau nei 30 metų Klaipėda buvo tikras tautų katilas. Tad kruvini įvykiai Vilniuje čia sukėlė ypač didelę įtampą.

Sunku buvo prognozuoti, kas gali nutikti ir kaip reikalai pasisuks, jei kam nors pasirodys, kad kitatautis kaimynas kaltas dėl pralieto kraujo prie televizijos bokšto Vilniuje.

Miesto deputatų tarybai tuomet vadovavęs V.Čepas geriau nei bet kas kitas suvokė, kuo gresia neatsargus kieno nors žodis ar žingsnis.

V.Čepas ne kartą prasitarė siekęs, kad Klaipėdoje nebūtų to, kas įvyko sostinėje.

Politikas pasakojo ne sykį dėl to slapta susitikęs su sovietų kariškiais ir juos įkalbinėjęs nepaisyti įsakymų iš Maskvos, jei tokie būtų, ir nenukreipti ginklų prieš taikius civilius gyventojus.

Vienas įsimintiniausių susitikimų su sovietų kariuomenės Klaipėdos įgulos vadais buvo surengtas iškart po kruvino smurto Vilniuje.

Jame kartu su tuomečiu uostamiesčio tarybos pirmininku V.Čepu, meru Povilu Vasiliausku bei deputatu A.Devėnu dalyvavo ir stačiatikių popas Tėvas Antonijus.

Susitikimas su pulkininkais I.Černychu ir V.Jegorovu vyko Jūros gatvėje tuomečio milicijos viršininko Vaclovo Narmonto kabinete.

V.Čepas prisiminė: "Nereikėjo mums ištarti nė žodžio. Tėvas Antonijus sodriu balsu taip karšė tautiečiams kailį, kad tie nuleido žvilgsnius į grindis ir tik braukė nuo kaktos prakaitą. Nesu pamokslų gerbėjas, bet tą išklausiau su malonumu, netgi pasitenkinimu."

Tėvas Antonijus tąkart grūmojo: "Irody, narod chočet svobody, a vy na nich – tankami! Jesli sovesti net, to chot Boga boites! (liet. Erodai, liaudis laisvės nori, o jūs ant jų – tankais! Jei sąžinės neturite, tai bent Dievo bijokite!)."

V.Čepas neslėpė, kad tada abu pulkininkai, popo žegnojami, išėjo iš V.Narmonto kabineto lyg prasikaltę pirmokai.

Prasmė: stačiatikių dvasininkas Tėvas Antonijus po tragiškų 1991 m. sausio įvykių dėjo visas pastangas, kad Klaipėdoje nebūtų pralietas kraujas, tad ant jo antkapio iškalta citata iš Evangelijos pagal Joną – "Gi mylėkite vienas kitą" – tarsi priminimas visiems gyviesiems, kad neapykanta niekada nenustelbtų sveiko proto. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kalbėta, kad Tėvas Antonijus aukštam sovietų kariuomenės karininkui pareiškęs, jog pirmas guls po tankų vikšrais, jeigu jie išriedės į Klaipėdos gatves.

"Šia prasme Tėvas Antonijus buvo šventas žmogus, jo palaikymas ir autoritetas tada labai padėjo, kad Klaipėdoje nepratrūktų smurtas. Panašiai juk kalba ir dabartinis Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios vadovas. Tai labai geras požymis, jog vis dėlto viltis yra, kad ne visi rusai yra apkvailinti Kremliaus propagandos. Ir cerkvė čia toli gražu ne paskutinį vaidmenį vaidina. Esu tikras, kad šis metropolito Inokentijaus kreipimasis turės nemažą įtaką tikintiesiems. Pamenu, kai tik tėvas Antonijus stojo į mūsų pusę, iškart sulaukėme rusakalbių bendruomenės palaikymo, jų nuotaikos pasikeitė", – prisiminė V.Čepas.