„Mokyklose judame nuo vieno modelio, kur centre buvo mokytojas, prie kito, kurio centre yra mokinys. Vykstant šiai kaitai, pereinama nuo įtikinėjimo prie kritinio mąstymo, nuo individualumo prie grupės, nuo konkurencingumo prie bendradarbiavimo, nuo išmokimo prie diskusijų ir atradimų, nuo susitelkimo į vieną discipliną, prie ryšio tarp disciplinų. Santykis tarp mokytojo ir mokinio paremtas nebe vadovavimu, o pagalba ir tarpininkavimu“, - pabrėžė T. Heitor.

Vis dėlto ji pripažino, kad mokytojams prisitaikyti prie pokyčių buvo sunkiau nei mokiniams. Kad Lietuvos mokytojams taip pat sunku priimti ugdymo aplinkos įtraukimą į bendruosius ugdymo planus, patvirtino ir ŠMM bendrojo ugdymo departamento Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėjos pavaduotoja Audronė Šuminienė. Ji pabrėžė, kad, nors programų tikslas – ugdyti aktyvų, kūrybingą, atsakingą pilietį, įgijusį bendravimo ir bendradarbiavimo kompetencijas, sąlygos pasiekti šių dokumentuose apibrėžtų tikslų skirtingose Lietuvos mokyklose yra nevienodos, todėl reikėtų siekti, kad dokumentuose apibrėžti dalykai būtų perkelti į realų mokyklos gyvenimą.

Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) Mokymų ir išorės vertintojų akreditacijos skyriaus vedėja Vida Kamenskienė papildė, kad, nors mokytojai skatinami dirbti aktyviaisiais metodais, pokyčiai nevyksta greitai. Vystymąsi šia kryptimi stabdo ir faktas, kad, nors mokymasis orientuotas ne tik į žinias, bet ir kompetencijas, egzaminai paremti tik akademinių žinių vertinimu.

Taip pat ji pristatė agentūros surinktus duomenis, kurie liudija, kad nėra tiesioginių sąsajų tarp ugdymo aplinkų ir standartizuotų testų rezultatų. Tačiau, pasak N. Kamenskienės, ugdymo aplinka įtakoja pasiekimus, tarp kurių yra ir bendravimo bei kitos socialinės kompetencijos. Agentūros duomenimis, daugiausia aktyvių mokymo metodų naudojama pradinėse ir dvyliktoje klasėje, tuo tarpu 5–8 klasėse mokymas yra pasyviausias. Būtent 5–10 klasėse fiksuojami žemiausi mokinių pasiekimai. Todėl diskusijoje buvo išsakyta nuomonė, kad akademinė problema – kaip gerą savijautą paversti akademiniu rezultatu.

Vis dėlto, Ugdymo plėtotės centro (UPC) direktoriaus pavaduotojas Gražvydas Kazakevičius savo pranešimu „Edukacinės erdvės ar euroremontai?“ atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie edukacines erdves, Lietuvoje įprasta vartoti modernų žodyną, tačiau dažnai galvoje turimas „euroremontas“ – kai mokykloje tiesiog gražu, šviesu ir šilta. „Be edukacinės idėjos bergždžias reikalas pradėti kurti ar modeliuoti edukacines erdves. Mūsuose populiarus įsitikinimas – pakeisim struktūrą, pasikeis kultūra. Tačiau struktūra turėtų būti keičiama paskutinėje vietoje, kai esama struktūra pradeda trukdyti besiformuojančiai ar susiformavusiai kitai mokymosi, mąstymo, bendradarbiavimo kultūrai. Jei nėra mokymosi paradigmos, kokias erdves besukursi, tai bus S klasės „Mercedes“ su ZAZ varikliu“, – sakė G. Kazakevičius.

Šiuose forumuose-diskusijose išsakytos įžvalgos taps pagrindu toliau vykdant projektą, kurio artimiausias etapas – kūrybinės dirbtuvės su projekte dalyvaujančių 7 mokyklų bendruomenėmis.

Projektas „Bendrojo ugdymo mokyklų (progimnazijų, pagrindinių mokyklų) modernizavimas: šiuolaikinių mokymosi erdvių kūrimas“ finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis.