– Kultūros sektoriaus darbuotojų atlyginimai dar yra vieni mažiausių šalyje, šiemet taip pat nėra numatyta jų reikšmingai didinti. Ar turite planą, kaip jie didės, ar turite ilgalaikius tikslus per kadenciją, kiek turėtų vidutinis atlyginimas siekti?

– Taip, ir Vyriausybės programoje yra aiškiai užfiksuota,  kad kultūros ir meno darbuotojų atlyginimas turėtų pakilti iki vidurkio, palyginti su kitais sektoriais. Dvejus metus iš eilės atlyginimas didėjo apie 10 proc., šiais metais turėjome problemą – nepaisant garsių kalbų, biudžeto projekte neradome nė euro, nė cento atlyginimams didinti. Turėjome labai mažas galimybes peržiūrėti, labai mažus finansinius išteklius, bet vis dėlto radome 6 mln. eurų papildomai, tos lėšos ir bus naudojamos kultūros bei meno darbuotojų atlyginimams kelti. Taip, tai nėra 10 proc., kas buvo įprasta iki šiol. Bet, kaip ir minėjau, Vyriausybės programoje tikrai esame užfiksavę šį siekį ir stengsimės jį įgyvendinti.

– Buvusi Vyriausybė deklaravo siekį kultūros srityje atsigręžti į regionus. Panašus siekis – mažinti kultūrinę atskirtį tarp miestų ir regionų – yra ir 18-osios Vyriausybės programoje. Kokia bus jūsų strategija, kaip tęsite šią decentralizaciją, galbūt imsitės valstybinių kultūros įstaigų tinklo pertvarkos?

– Nemanau, kad yra tinklo klausimai ar kad tai priklauso nuo fizinės vienos ar kitos kultūros įstaigos rezidavimo vietos. Kuo puikiausiai įstaigų kolektyvai, atstovai važinėja po regionus, turi tikrai labai įdomių projektų. Kryptis yra gera, regionai tikrai nėra palikti užmaršty. Kaip ne kartą esame minėję, eisime ne revoliucijos, o evoliucijos keliu, tos iniciatyvos, kurios buvo geros, jos ir turi likti. Kalbu apie regionines kultūros tarybas, Lietuvos kultūros sostinių projektus – tai tikrai puikūs dalykai, kurie toliau turi būti skatinami. Nežiūriu į tai, kaip į praėjusios valdžios palikimą, tai matau kaip labai pozityvų dalyką, kurį reikia tęsti ir vystyti, jau daug dalykų gerų vyksta.

Labiau atkreipčiau dėmesį į kultūros centrų problematiką, nes čia susiduriame su per mažais atlyginimais, norint pritraukti reikalingų specialistų, kultūros centrų atstovai indikuoja tam tikras problemas kalbant apie pritraukiamo meno įvairovę. Visus tuos klausimus tikrai mėginsime kartu spręsti, judėti. Nevadinčiau tai specifine regiono politika, mūsų piliečiai yra visur – ir didmiesčiuose, ir mažuose miesteliuose, ir ta kultūra turi būti visus lygiaverčiai prieinama.

– Per pandemiją žiniasklaida nesulaukė reikšmingos paramos, nors žadėta. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF) nedidėja daug metų – parama žiniasklaidai nesiekia 3 mln. eurų. Ar yra kokių nors planų šioje srityje? Seimas taip pat šiemet atmetė buvusių valdančiųjų siūlytą naują žiniasklaidos rėmimo modelį – galbūt siūlysite kokią nors naują SRTRF reformą?

– Esame užfiksavę programoje peržiūrėti ne tik kultūros, bet ir medijų finansavimo modelius. Bet būtų mano ankstyva ir nepagrįsta nuomonė, įžvalga šiuo klausimu, tikiuosi prie tų klausimų prieiti sistemingai. Nes Konstitucinio Teismo nutarimas apima ne tik Kultūros rėmimo fondą, bet ir medijų ar dar kitus fondus.

– Kalbant apie kultūros paveldą – Lietuvoje yra itin daug už šią sritį atsakingų institucijų, bet matyti, kad joms trūksta tarpusavio komunikavimo. Ar sieksite permainų čia? Ar didės kultūros paveldo tvarkybos finansavimas?

– Džiaugiamės, kad pavyko susitarti ir valstybės paveldotvarkos programai papildomai skirti 2 mln. eurų. Juos naudosime dviem kryptims – pirmiausia, pačių paraiškų priėmimui ir finansavimui, nes būtumėme turėję tokią situaciją, kad net ir turėdami valstybės paveldotvarkos programą, šiemet būtumėme negalėję finansuoti nė vienos naujos paraiškos. O šitoks sprendimas leidžia per visą Lietuvą žiūrint 18 objektų papildomai įtraukti ir finansuoti.

Taip pat didelis dėmesys yra dialogui su kultūros paveldo objektų valdytojais, savininkais. Tai iš tų 2 mln. eurų papildomos lėšos atsiras dar ir kompensacijai už atliktus tvarkybos darbus – turime tokią finansavimo eilutę.

Labai svarbus bendradarbiavimas su savivaldybėmis, nes visos problemos vyksta miestuose, savivaldose, kur yra daug iššūkių. Viena vertus, tam tikros miestų ambicijos kalbant apie plėtrą, kita vertus, yra bendruomenė, kuriai paveldas svarbus, begalės kitų institucijų.

Viena didžiausių problemų paveldo srityje – reglamentavimas. Daug dalykų norėta kurti, vien specialieji planai nusipelno atskiros istorijos, kiek jų čia buvo pradėta daryti ir kažkur jie po to dingo. Akivaizdu, kad turime turėti paprastesnį reglamentavimą. Aš nekalbu apie kokių nors suvaržymų panaikinimą, bet pats reglamentavimas turi būti paprastesnis, suprantamesnis. Dabar tas neaiškumas, sudėtingumas kelia indikacijas apie ne visai skaidrius procesus.

Paveldas yra sudėtinga tema, bet pirmiausia turime kalbėti apie paveldo pastatų ir valdytojų savimonę, su jais kalbėtis apie pridėtinę vertę, kurią duoda paveldas. Aišku, ir finansiniai mechanizmai turi atsirasti tokie, kad jie būtų efektyvūs ir kad visi matytumėm rezultatą.

– Bet net ir patys paveldosaugininkai užsimena apie problemą, kad kai kuriais atvejais taip detalizuojamos vertingosios kultūros paveldo objektų savybės, jog pastatų savininkams tampa neįmanoma įgyvendinti reikalavimų, o valstybės institucijos negali suderinti paprastesnio projekto. Tad kai kurie objektai metų metus netvarkomi, savininkai kaupia baudas, bet tai problemų nesprendžia. Ar turite siūlymų, kaip tai spręsti?

– Be abejonės, tikrai bus siūlymų. Kultūros ministerija, aišku, yra ne verslo ministerija, mūsų pareiga yra paveldas, jo tinkama priežiūra – tai faktas. Bet tie biurokratiniai suvaržymai kartais yra nesusiję su paveldo, kurį norime apsaugoti, esme ir mums kaip tik užkerta kelią tvarkyti objektus. Esame tiek visko prisireglamentavę, kad kartais po to ir „džiaugiamės“ griuvėsiais užuot ieškoję sprendimų, kurie situaciją lengvintų.

– Prezidentas Gitanas Nausėda, prieš tvirtindamas Vyriausybę, turėjo jums pastabų dėl silpnesnės ilgalaikės vizijos kultūros sektoriuje, taip pat dėl jūsų patirties, jog esate dirbęs tik savivaldybės lygmeniu, ir akcentavo, jog tai kompensuoti galėtų jūsų komanda, dirbanti nacionaliniu lygmeniu. Tačiau jūsų politinėje komandoje atsirado ir daugiau žmonių, neatitinkančių šio kriterijaus. Kaip seksis pateisinti prezidento lūkesčius?

– Kalbant apie mane, aš tikrai nesijaučiu kurioj nors srity neturįs kompetencijos. Manau, kad kaip tik mes dažnai neįvertiname, kokia patirtis, kompetencija yra savivaldoje. Pagaliau mano ketverių metų patirtis einant vicemero pareigas Kaune, kada miestas tikrai buvo tokiame dinamiškame laikotarpyje, turiu daug kuo pasigirti ir pasidžiaugti, nemažai dalykų visada buvo kaip pavyzdys visai Lietuvai. Mano galva, ne čia priežastys – turėtumėme vertinti žmones iš regionų ir nebūtinai iš sostinės.

Bet kalbant apie komandą, manau, balansas yra labai geras, nes turiu turėti komandą, kur būtų žmonių, turinčių nacionalinės patirties. Štai ir dabar nemažai kalbėjome apie regioninės kultūros politiką, vadinasi, čia irgi reikia žmonių, kurie būtų iš regionų, bet būtų brandūs, turėję patirties jau ne tik savo savivaldybėje, bet ir bendradarbiaudami už savivaldybės ribų. Galų gale turi būti ir žmonių, kalbant apie politinį pasitikėjimą, kuriais aš irgi pasitikiu. Darbas ministerijoje nėra paprastas, yra daug visokių reakcijų į įvykius, įtampų, daug greičio. Komanda turi gebėti į viską reaguoti ir nepamiršti, kokių tikslų siekia.

Labai nuvertiname ir valstybės tarnautojus, kurie ne vienus metus dirba Kultūros ministerijoje, jai pavaldžiose įstaigose ar kitose institucijose. Matant, kaip jie buvo atriboti nuo tam tikrų strateginių sprendimų paieškos, kalbant ir apie vykdymą, pasitikėjimo buvo nedaug. Man atrodo, nuvertinti žmonių, kurie užtikrina valdžių kaitą, klausimų perėmimą, nereikėtų, tai – labai svarbus dėmuo.

Viską sudėjus į vieną vietą, manau, Kultūros ministerija dirba efektyviai.

– Tai prezidento reikalavimas dėl nacionalinės patirties yra perteklinis?

– Manau, kad tai yra natūrali reakcija, nes kai dėlioji ministro portretą, žiūri į jo visokias kompetencijas, būti universaliai geru visuose dalykuose yra paprasčiausiai neįmanoma. Yra pliusai ir yra minusai – tą ir įvardijo Prezidentūra, kada išskyrė, kad turiu patirties savivaldoje, bet gal neturi tiek patirties nacionaliniu lygiu. Bet ta patirtis ateina kiekvieną dieną, jau šiandien jaučiuosi visiškai kitaip nei prieš paskyrimą. Po gero mėnesio situacija iš esmės pasikeitusi.

– Tuomet gal galite trumpai įvardyti, kokie buvo tie pirmieji darbai, ką radote, kas labiausiai kelia rūpestį?

– Nelabai turėjome kada ir galvoti apie komandos ar kitus reikalus, nes pirmiausiai turėjome čiupti du didelius dalykus: šių metų biudžetą ir Vyriausybės programą. Apie biudžetą jau kalbėjome, tikrai pavyko identifikuoti tas vietas, kur labiausiai reikia papildomų lėšų ir tam turime 14 mln. eurų daugiau, nei buvo planuota nuėjusios Vyriausybės.

Kultūroje neišvengiamai turime situaciją, kada viskas uždaryta, kada mums iš principo reikia galvoti apie kultūros sugrąžinimą į žmonių gyvenimą. Natūralu, kad tas karantinas dar neleidžia visų mūsų tikslų ir planų kelti į priekį, vis tiek karantinas išlieka top tema, manau, ne tik Kultūros ministerijos darbotvarkėje.

Šiandien daug dirbame su Vyriausybės programos priemonių planu, žiūrėjome, kokie procesai, ką galima padaryti kalbant apie Kultūros tarybą, jos sudėtį, pirmininką. Yra Stasio Eidrigevičiaus menų centro klausimas, dėl kurio turėjome skubiai imtis sprendimų. Klausimų yra begalė.

Turime tikslą eiti planingai, turėti programą, terminus, atsakingus žmones, kontaktą su socialiniais partneriais, sektoriaus atstovais, bet tą planavimą greit išmuša aktualijos ir sprendimai, kurie aštrūs visuomenėje.

– Kalbant apie S. Eidrigevičiaus menų centrą, trečiadienį bendravote su Panevėžio bendruomenės atstovais, politikais, kurie turi kitą nuomonę dėl centro statybų ir siekia dabartinio kino teatro „Garsas“ pastato išsaugojimo. Prašėte laikinai sustabdyti griovimo darbus. Kaip išsisprendė šis konfliktas? Taip pat kalbėjote su pačiu menininku, pranešusiu, jog traukiasi iš projekto. Ar jums pavyko jį įtikinti grįžti? Kokios jo sąlygos?

– Turėjome tiesiog spręsti, ką daryti su planuojamu Panevėžio savivaldybės objektu. Tikrai būtumėme pasielgę neatsakingai šį projektą tiesiog išmetę iš Valstybės investicijų programos, net nepabandę išsiaiškinti situacijos, nepabandę organizuoti dialogo tarp susipykusių atskirų grupių. Man pačiam teko porą kartų bendrauti su menininku, tikrai matau nemažai dalykų, kur ir savivaldybė ne taip darė, kaip turėtų, čia turbūt nėra ir patirties dėl tokio lygio projektų realizavimo.

Bet principas labai paprastas: tai yra savivaldos kompetencija, mes galime tik pabandyti užtikrinti dialogą tarp skirtingą nuomonę turinčių politikų, visuomenės grupių, galų gale dialogą tarp menininko ir savivaldybės. O tam matome, kad reikia perkelti diskusijas iš politinio lygmens ir kalbėti apie šio menų centro ateities viziją, pasitelkiant ekspertus, žmones su kompetencija.

Mes manome, kad toks centras yra labai labai reikalingas ir kad būtų liūdna, jei visi susipyktų ir šio šanso neišnaudotų. Alternatyvų nelabai yra, nes Europos Sąjungos finansavimas turi labai trumpą periodą. Tada irgi neaišku, kaip pats Panevėžio „Garsas“ atrodys, jei šis projektas nebus realizuotas.

Matome, kad emocijos ima viršų, argumentai lieka kažkur anapus ir situacija yra, kokia yra, bet tikimės, kad mūsų įsikišimas padės.

– Ar Lukiškių aikštė turėtų likti Vilniaus savivaldybei, ar ją perims kuri nors nacionalinė institucija? Taip pat ar bus skelbiamas naujas konkursas dėl Vyčio memorialo, ar liks dabar atrinktas „Laisvės kalvos“ projektas?

–  Čia dar nesame taip giliai ieškoję sprendimų mūsų komandos viduje. Bet labai aiškiai matyti, kad nei vienas, nei kitas projektas tikrai nesuteiks ramybės visuomenėje. O aikštė tikrai svarbi, reprezentatyvi, norėtųsi nepadaryti klaidų ir nesukiršinti visuomenės. Juoba, kad ir mūsų koalicijoje turime aiškų spektrą – nuo labiau patriotinio iki laisvesnio požiūrio, kokia buvo Vilniaus savivaldybės pozicija. Neišvengiamai tuos klausimus derinsime, žiūrėsime, o man kaip ministrui stoti į vieną ar kitą pusę būtų neatsakinga.

– Ar reikia nugriauti P. Cvirkos paminklą Vilniuje?

– Turime koalicinėje sutartyje įrašę tokį dalyką apie viešųjų erdvių dekomunizavimą. Mano galva, yra tikrai daug argumentų už tai, kad to paminklo galėtų nelikti. Aš tą klausimą matyčiau kitu kampu, kalbant apie nacionalinę koncertų salę ant Tauro kalno, suvokiant visos teritorijos vystymąsi. Galbūt tame kontekste būtų visai gera proga ir Cvirkos paminklą išspręsti.

– Yra du naujų koncertų salių projektai – Vilniuje ir Kaune. Ar abu jie Lietuvai reikalingi?

–  Vilnius jau gerokai nuėjęs į priekį, jau daug dalykų lygiagrečiai vyksta. Valstybei tikrai yra gėda neturėti normalios, šiuolaikiškos koncertų salės, skirtos rimtai akademinei muzikai. Bet projektai tikrai yra brangūs ir čia jau reikia žiūrėti į visas valstybės galimybes, kaip tie projektai galėtų rutuliotis. Tuos klausimus pamažu sprendžiame, bendraujame su savivaldybe, bandome peržiūrėti procesą, formuoti darbo grupę, atsakyti į kylančius klausimus ir manome, kad kažkaip tie procesai išjudės.

Lyginant Vilnių ir Kauną, Vilniaus atveju tam tikra dalis lėšų jau numatyta mažiausiai trejiems metams į priekį. Kalbant apie Kauną, objektas kol kas yra visiškai savivaldybės žinioje.