Lietuvos Seimo veiklai trūksta racionalumo. Pernelyg didelis kai kurių parlamentarų aktyvumas siūlant neparengtus ir nepagrįstus įstatymus neleidžia gerinti Seimo darbo. Lietuvai taip pat reikėtų atsikratyti abejotinos vertės lyderiavimo Europoje pagal priimamų įstatymų gausą.

Tokios ekspertų išvados apie Seimo darbą verčia jo vadovybę susimąstyti apie kardinalius pakeitimus įstatymų leidyboje.

Seimo informacijos analizės skyriuje dirbantis politologas Alvidas Lukošaitis parengė studiją “Seimo narių veikla įstatymų leidybos, Vyriausybės kontrolės ir kitose srityse”, kurioje, remiantis statistiniais duomenimis apie parlamentarų darbą, daromos tam tikros išvados dėl jų veiklos efektyvumo. Tos išvados daugeliu atveju nėra teigiamos. Atsižvelgiant į jas jau artimiausioje ateityje gali būti pakeistos kai kurios procedūros, kad Seimo veikla būtų kuo efektyvesnė.

A.Lukošaitis savo studijoje nurodė, kad vadinamosios “naujosios demokratijos”, tai yra iš totalitarinio režimo neseniai išsivadavusios Vidurio ir Rytų Europos valstybės, priima daug daugiau įstatymų ir kitų teisės aktų nei kitos šalys, turinčios stabilią demokratinę sistemą. Tai, pasak politologo, natūralu, nes “naujosios demokratijos” dar tik vysto savo sistemas, pertvarko jas.

Tačiau priimamų teisės aktų gausa Lietuvos Seimas išsiskiria net ir tarp visų “naujųjų” valstybių. Per ketverių metų kadenciją Seimas priima šimtais ir net tūkstančiais skaičiuojamus teisės aktus.

Statistika rodo, kad 1992-1996 metų kadencijos Seime per vieną plenarinį posėdį būdavo priimama 1,63 įstatymo, 1996-2000 metų parlamente - 2,99 įstatymo, o dabartiniame Seime - jau 3,1 įstatymo. “Kitaip tariant, Seimo nariams lieka vis mažiau laiko įsigilinti į teisines problemas, kylančias dėl priimamo įstatymo, bei į patį teisės akto turinį”, - pastebėjo A.Lukošaitis.

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl gausėja priimamų įstatymų, anot A.Lukošaičio, yra smarkiai padidėjęs jų projektų srautas. “Priešingai kitų Vakarų Europos parlamentinių demokratijų praktikai, Lietuvoje daugiausiai projektų užregistruoja parlamentarai, o ne Vyriausybė”, - pastebėjo politologas.

Išsivysčiusiose valstybėse būtent Vyriausybė laikoma geriausia žinove, kokių teisės aktų reikia valstybei, todėl jos parengtiems projektams yra teikiama pirmenybė. Lietuvoje viskas atvirkščiai - kartais Vyriausybės projektų neįmanoma svarstyti dėl gausybės Seimo narių parengtų teisės aktų. “Lietuvos Seime Vyriausybė dažnai nustumiama į antrąjį planą, nes darbotvarkė perkraunama nereikalingais ir nepagrįstais projektais, kuriuos dažniausiai inicijuoja Seimo nariai”, - konstatavo A.Lukošaitis.

“Galbūt tai skamba paradoksaliai, tačiau parlamento darbo neefektyvumas galėtų būti siejamas su pernelyg aktyvia parlamentarų veikla”, - pridūrė jis.

Politologas atkreipė dėmesį, kad iš Vyriausybės pateiktų projektų įstatymais tampa tik maždaug 80 procentų, nors demokratinių šalių praktika reikalautų, kad toks “sėkmės indeksas” būtų ne mažesnis nei 90 proc.

Antra vertus, iš Seimo narių įregistruotų projektų parlamente priimama vos pusė. Yra nemažai Seimo narių, kurie teikia daug projektų, tačiau iš jų priimama tik labai nedidelė dalis. Pavyzdžiui, iš Algimanto Matulevičiaus užregistruotų 42 projektų priimti tik 4, Dalia Teišerskytė įregistravo 30 projektų, o buvo priimti irgi tik 4, Algimantas Indriūnas įregistravo 33 projektus, bet Seimo nariai priėmė tik 6 iš jų.

“Be abejo, atskiras parlamentarų nesėkmes įstatymų leidyboje sąlygoja, pavyzdžiui, jų buvimas opozicijoje. Tačiau pasitaiko itin daug atvejų, kai projektai tiesiog būna netinkamai parengiami, nesirūpinama užsitikrinti kolegų paramą, o kai kada, matyt, jie pateikiami dėl kitokių sumetimų - įvaizdžio formavimo, pastangų atkreipti žiniasklaidos dėmesį ir panašių tikslų”, - tvirtino A.Lukošaitis.

Daugiausiai teisės aktų šiame Seime, kaip ir buvusiuose, užregistruoja valdančiosios daugumos atstovai. Be to, jie dažniausiai yra priimami ir tampa įstatymais. Per 100 projektų užregistravo Česlovas Juršėnas, Artūras Paulauskas, beveik 100 - Aloyzas Sakalas, Algirdas Butkevičius bei kiti valdančiosios daugumos atstovai. Apie 70-90 proc. šių projektų vėliau tampa įstatymais.

Tarp projektų siūlytojų lyderių yra ir konservatorius Jurgis Razma, kuris įregistravo 54 projektus. Tiesa, iš jų tik 10 buvo priimta plenariniame Seimo posėdyje.

A.Lukošaitis atkreipė dėmesį į vieną unikalų skaičių. Beveik trejus metus valdančiosios daugumos atstovas Viktoras Uspaskichas buvo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku, laikytas labai įtakingu žmogumi. Tačiau statistika rodo, kad jo įtaka niekada nebuvo labai didelė - iš 34 V.Uspaskicho pasiūlytų projektų Seimas pritarė tik 9. “Vertinant visų Seimo kadencijų nuolatinių komitetų pirmininkų veiklą, tai, ko gero, analogo neturintis atvejis”, - nurodė studijos autorius.

Antra vertus, yra nemažai dabartinio Seimo narių, kurių veikla aktyvumu nepasižymi. Tai kitas parlamentinės veiklos kraštutinumas. Per trejus šio parlamento darbo metus nesugebėjo užregistruoti nė vieno teisės akto projekto Vytautas Šustauskas, Valerijus Tretjakovas ir Jurgis Utovka. Dar keli parlamentarai per šį laikotarpį užregistravo tik po vieną projektą - Sergejus Dmitrijevas, Vytautas Lapėnas, Eugenijus Maldeikis, Gabrielis Janas Mincevičius, Alfonsas Pulokas, Vytautas Saulis ir Kęstutis Skamarakas.

V.Šustauskas yra ne kartą tvirtinęs, kad nemato prasmės siūlyti “kad ir geriausius projektus, nes jų vis tiek nepriims korumpuota Seimo dauguma”.

Seimo pirmasis vicepirmininkas Č.Juršėnas “Kauno dienai” sakė, kad ekspertų išvados verčia dar kartą susimąstyti apie galimus procedūrų pakeitimus, siekiant sustabdyti įstatymų leidybos konvejerį ir efektyvinti Seimo darbą.

“Mūsų Konstitucijoje nurodyta, kad Seimo nariai turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, tačiau nekonkretizuota, ar tai gali daryti kiekvienas parlamentaras atskirai, ar, pavyzdžiui, jų grupė. Yra manančiųjų, kad Seimo Statute galima įrašyti nuostatą dėl tam tikros įstatymų leidybos iniciatyvos teisės apribojimo. Nesiimu vertinti tokių siūlymų, tai diskusinis klausimas”, - tvirtino jis.

Pasak Č.Juršėno, kaip tik dabar ir yra diskutuojama, ar nevertėtų suteikti teisę siūlyti įstatymo projektą tik tam tikrai grupei parlamentarų. Be to, ketinama kreipti didesnį dėmesį į parengto projekto kokybę, kad plenariniai posėdžiai nebūtų perkrauti “tuščiu atmetinėjimu” tų projektų, kurie yra beviltiški.

“Beje, jau buvo imtasi šiokių tokių veiksmų, siekiant pristabdyti įstatymų priėmimo konvejerį. Tam tikros procedūros priimtos prieš kurį laiką ir jos jau ima duoti rezultatų”, - pridūrė Seimo pirmasis vicepirmininkas.