Iš maždaug 4 tūkst. į Lietuvą iš Baltarusijos per sieną pernai atkeliavusių migrantų beliko aštuntadalis. Tai šiek tiek daugiau nei 500 žmonių.

Didžioji dalis atsidūrė Vokietijoje arba Skandinavijos šalyse. Ten jie iškeliauja vos tik įgyja laisvo keliavimo teisę.

L. Perevičiūtė atskleidė, kad šiuo metu Lietuvoje yra likę tiksliai 550 migrantų, tačiau dalis jų yra per jauni darbui.

„Iš jų yra nemažai vaikų – iš 120 žmonių jų yra 70. Tai vaikai eina į mokyklas, eina į darželius. Jiems sekasi neblogai“ , – dalijosi L. Perevičiūtė ir pastebėjo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai jau geba kalbėti lietuviškai.

Tačiau atvykę migrantai, kurie yra fiziškai pajėgūs dirbti, kol kas negali to daryti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Darbingo amžiaus žmonėms truputį sudėtingiau, jie tik šiuo metu gauna užsieniečio registracijos pažymėjimus su teise dirbti. Ir dabar išskirtinai su jais dirbam, kad jie galėtų įsilieti į darbo rinką“, – situaciją komentavo L. Perevičiūtė.

Paruošė naują programą

Šiuo metu legaliai dirba vos šeši žmonės. Kiti turi leidimus dirbti, o per papildomai inicijuotą mentorių programą bus samdomi žmonės, kurie turėtų palengvinti situaciją. Viena jų funkcijų – atlikti tarpininko vaidmenį.

„Samdysime asmenis, kurie veiks kaip mentoriai ir padės atsakant tiek į darbdavio, tiek į žmogaus klausimus, kad palengvintų įėjimą į darbo rinką“, – apie programą pasakojo L. Perevičiūtė.

Kaip didžiausią kliūtį į Lietuvą atvykusiems migrantams, kurie gal ir norėtų, tačiau negali dirbti, L. Perevičiūtė nurodė didelę problemą – migrantai negali turėti banko sąskaitos.

„Banko sąskaitų jie negali turėti, nes neturi asmens dokumento. Čia yra anti-pinigų plovimo ir anti-teroristinės direktyvos, kurių negalime pakeisti“, – apgailestavo pašnekovė. Tačiau imtasi veiksmų – keistas darbo kodeksas ir migrantams sudaryta galimybė gauti atlyginimus grynaisiais.

„Tik, aišku, darbdaviams tai yra papildoma problema ir darbdavys turi būti motyvuotas, kad įdarbintų šituos žmones“, – dėstė L. Perevičiūtė.

Laimei, tokių darbdavių atsiranda ir kreipiasi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Darbdaviams kyla daug klausimų: koks pabėgėlių statusas, kokie mokesčiai mokami, kokie mokesčiai nemokami ir t.t.

Būtent dėl tokios situacijos ir atsirado mentorių programa.

Grįš atgal?

Politikai dažnai gąsdina, kad atvykę čia migrantai taps našta Lietuvos socialinei rūpybos sistemai ir sieks lengvo gyvenimo pašalpų pagalba.

„Iš pačių žmonių jaučiasi, kad jie nori dirbti, kurti savo šeimai geresnes sąlygas. Tie, kurie dabar liko, matome, kad tokio judėjimo nebėra į Vokietiją ar į Skandinavijos šalis, kaip pačioje pradžioje“, – argumentuotai dėstė L. Perevičiūtė. Ji taip pat tvirtino, kad tie, kurie pasiliko, nori dirbti ir gyventi Lietuvoje. Kai kurie nori dalyvauti diskusijose, formuoti sprendimus ir bendrą gėrį kartu.

„Ir net gi iš tų, kurie išvyko, jau šiuo metu mūsų darbuotojai gauna skambučių su klausimu, ar kažkaip galima grįžti atgal“, – nustebino pašnekovė.

Pasirodo, kad migrantams sukeliami dideli lūkesčiai, dažniausiai dėl Vokietijos. Tačiau Vokietija yra lygiai tokia pati valstybė kaip Lietuva, su savo kalbos barjeru, kultūriniais skirtumais.

„Ten irgi yra iššūkių. Tai kai kurie iš jų, gali būti, grįš atgal“, – vylėsi L. Perevičiūtė.

O dėl politikų gąsdinimų L. Perevičiūtė yra rami.

„Iš tikrųjų net tyrimai yra daryti, kad migrantai apskritai nėra socialinė našta. Jie netgi kelia šalies BVP“, – teigė L. Perevičiūtė.

Pasak jos, tai viso labo tėra stereotipinis mąstymas. Migrantai našta tampa tik tada, kai valstybė pati sukuria tokias sąlygas, kai atvykėliai negali pasiekti darbo rinkos, kurti pridėtinės vertės.

„Tai jeigu mes patys pastatom juos į tokią vietą, tai taip – jie bus našta“, – išvadas darė L. Perevičiūtė.

Visos įmanomos galimybės

Dažnai migrantai yra perkeliami iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Taip sukeliama dar daugiau problemų jiems norint įsigyti banko sąskaitą, kuriai yra būtina pastovi gyvenamoji vieta.

L. Petkevičiūtė aiškino, kad būsto problemas sprendžia socialiniai darbuotojai pabėgėlių priėmimo centre. Būtent jie dirba ir ieško būsto tokiems asmenims. O Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) centruose gyvenantiems asmenims padeda Raudonojo kryžiaus mobiliosios komandos, kurioms skiriamas finansavimas per projektus.

„Tai tikrai yra mentoriavimas, tarpininkavimas ieškant būsto, pažeidžiamiausi gyvens pabėgėlių priėmimo centre tol, kol galės išsikelti. Tai reiškia, kad vaikų tikrai niekada į gatvę neišmesim“, – užtikrino L. Petkevičiūtė.

Tad bendradarbiavimas tarp centrų vyksta, siekiama optimizuoti patiriamus kaštus, nes pabėgėlių liko nedaug, o centrų – nemažai.

„Dėl banko sąskaitų šiuo metu yra padaryta viskas, ką galima padaryti su pabėgėlių statusu. O jis skamba taip: neteisėtai esantis šalyje užsienietis“, – pasakojo L. Petkevičiūtė.

Pagrindinė bėda ta, kad migrantai neturi jokio asmens dokumento. Užtektų net nuotraukos su asmens dokumentu. Teigiama, kad daugiausiai kas galėjo būti padaryta, tai suteikta galimybė darbdaviams mokėti pabėgėliams grynaisiais pinigais.

„Visada yra opcija, kad jie anksčiau ar vėliau, o pagal dabartinius teisės aktus po penkerių metų, gali prašyti leidimo gyventi Lietuvoje“, – tikino L. Petkevičiūtė. Tai išspręstų problemą ir migrantai gautų asmens dokumentą, tačiau penkeri metai yra tikrai ilgas laiko tarpas.