R. B. Nakas – nepalaužtas Lietuvos karys

Trylika metų sovietinių kankynių nepalaužė nepriklausomos Lietuvos jūrų leitenanto Ričardo Bernardo Nako. Budeliams buvęs jūrininkas ir pasišventęs savo šalies patriotas pavojingas atrodė net visiškai suluošintas. Todėl ir jo tragiška mirtis buvo mįslinga, o mirties liudijimas – suklastotas.

Žūtis po sunkvežimio ratais

Šaltą 1963 m. sausio 27-osios pavakare Akmenėje, kur tuo metu dar nebuvo itin daug automobilių, įvyko eismo įvykis. Dideliu greičiu važiavęs sunkvežimis partrenkė ir mirtinai sužalojo vyrą.

Žmogus mirė vietoje, sunkvežimio vairuotojas net nesustojo, o liudininkai negalėjo jo identifikuoti.

Nors viskas atrodė labai panašu į nelaimingą atsitikimą, vis dėlto didelė tikimybė, kad tai galėjo būti tyčinis nužudymas.

Juolab nelaimės kaltininko niekas neieškojo. O artimųjų įtarimus sustiprino dar ir melagingas įrašas mirties liudijime, kur pažymėta, jog asmuo mirė nuo širdies smūgio, o ne buvo sumaitotas sunkvežimio.

Kam reikėjo tokio sąmokslo?

Žuvusysis – R.B.Nakas, buvęs nepriklausomos Lietuvos karo laivyno jūrų leitenantas, aktyvus Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, vėliau kitos rezistencinės organizacijos – Lietuvos laisvės armijos kovotojas, politinis kalinys, 13 metų praleidęs sovietų gulaguose, kankintas ir suluošintas.

O kai grįžo į Lietuvą, neturėjo teisės gyventi Kaune kartu su savo šeima.

Todėl apsigyveno Akmenėje, kur turėjo viltį gauti didesnį gyvenamąjį plotą ir parsikviesti savo artimuosius pas save. Tačiau 46-erių vyras mįslingai žuvo.

Gal atpažino budelį?

Istorikas Arvydas Anušauskas, tyrinėjantis sovietinių represinių struktūrų veiklą Lietuvoje, mano, kad rezistento mirtis galėjo būti ir ne atsitiktinumas.

"KGB žmogžudysčių, kurias organizuodavo per savo agentus užsienyje, oficialiai atsisakė 1959 m. po Stepano Banderos nužudymo operacijos demaskavimo Miunchene, bet ar pačioje SSRS tokių likvidavimų atsisakyta, niekur nebuvo akcentuota. Pavyzdžiui, psichotropinių medžiagų taikymo jie niekada neatsisakė ir naudojo visą laiką. Jų paveiktas žmogus pradėdavo elgtis neadekvačiai, nežinodavo, kur atsiduria, neatsimindavo, ką veikė. Tada, be abejo, žmonės galėjo patekti ir į nelaimingus atsitikimus", – dėstė A.Anušauskas.

Pasak istoriko, tokių atvejų buvo užfiksuota ne vienas.

Akivaizdu, kad R.B.Nakas, kuris gyveno Akmenės invalidų namuose, realiai sovietų valdžiai grėsmės, kurią KGB būtų norėjusi neutralizuoti, veikiausiai nekėlė, nes iš lagerio jis grįžo visai suluošintas – sunkiai kalbėjo ir vos vaikščiojo.

"Tačiau mes visų tų KGB žaidimų nežinome. Jie paskutinių agentų smogikų, kurie užsiėmė žudymu, paslaugų apie 1960-uosius atsisakė. Tačiau tie agentai-kileriai vaikščiojo tarp mūsų ir jų buvo ne vienas, o dešimtys tokių veikėjų. Ir juos, beje, KGB prižiūrėjo, kuravo, kas ten žino, gal ir naudojosi kokiomis jų paslaugomis, jeigu prireikdavo. Koks tikslas mirties liudijime įrašyti netikrą mirties priežastį? Gal R.B.Nakas sutiko ir atpažino kokį savo budelį iš anų laikų. Tokia prielaida irgi neatmestina", – iškėlė versiją A.Anušauskas.

Istoriko teigimu, anksčiau buvę KGB leitenantai, tuo metu jau buvo nebe leitenantai, bet jų įtaka buvo didelė ir savo žinioje jie turėjo ir buvusius jau minėtus smogikus, kuriais pasinaudodavo atsiradus poreikiui.

Bet kuriuo atveju R.B.Nakas, regis, buvo vienas tų sovietų sistemos priešų, kurį okupantai sulaužė tik fiziškai. Todėl tikimybė, kad šį Lietuvos laisvės kovotoją KGB nužudė tyčia, visai įmanoma.

Preliudija į Devintąjį pragaro ratą

Ši istorija – dienraščio publikacijos "Jūrų karininko garbė" ("Klaipėda", 2017 07 29) tęsinys. Po minėto straipsnio atsiliepė kaunietis Algimantas Nakas, jis ir yra tragiško likimo jūrų leitenanto R.B.Nako sūnus.

Jo tėvas buvo vienas iš tų trijų karo laivo "Prezidentas Smetona" karininkų, kurie priesaiką Lietuvai tesėjo iki galo, nepakluso okupacinei sovietų jėgai ir, pasiėmę nuo stiebo trispalvę bei dalį laivo dokumentų, sėdo į jachtą "Nijolė" ir išplaukė į vokiečių valdomą Klaipėdą.

Pasak istorikų, tai buvo bene vienintelis atvejis, kai 1940 metais pasipriešinta sovietų valdžiai. Tai įvyko liepos 20-ąją, likus dienai, kai Lietuva faktiškai buvo inkorporuota į SSRS.

Jūrų kapitonas Povilas Labanauskas, kapitonas leitenantas Vytautas Kuizinas ir leitenantas R.B.Nakas ryžosi lemtingam žingsniui, nes kelio atgal nebuvo.

Kai P.Labanauskas, V.Kuizinas ir R.B.Nakas pateko į Klaipėdą, buvo apribota jų judėjimo laisvė, neilgai trukus jie perkelti į internuotųjų stovyklą, o jachtą "Nijolė" perėmė nacių povandenininkų mokomoji flotilė.

Pačių bendražygių keliai vėliau išsiskyrė. P.Labanauskas ir V.Kuizinas net nepatyrę Antrojo karo baisumų, suspėjo emigruoti į Vakarus, o štai R.B.Nakas išgyveno tikrą pragarą.

Nesitaikė ir su nacių okupacija

Paleistas iš internuotųjų stovyklos R.B.Nakas grįžo į Klaipėdą. Yra versija, kad jis iš čia buvo išvežtas į Vokietiją. Tačiau ten neužsibuvo.

Kai vokiečiai 1941 m. okupavo Lietuvą, jis įsijungė į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą (LLKS) – rezistencinės organizacijos veiklą.

1943 m. rugpjūčio pradžioje gestapas R.B.Naką su kitais šešiais LLKS spaudos leidėjais (Vladu Bakūnu, Kaziu Brazausku, Jonu Grudzinsku, Stepu Malinausku, Vladu Ramanausku ir Zigmu Zubriu) suėmė. Kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

Įkalčių nesurinkę gestapininkai R.B.Naką po pusmečio paleido (ne visiems taip pasisekė – kai kurie pateko į Dachau mirties stovyklą).

Tuo metu R.B.Nakas jau buvo vedęs našlę Ireną Racevičiūtę-Darčkienę.

Artėjant antrai sovietų okupacijai, jis su nėščia žmona ir kūdikiu (sūnumi Algimantu, kuris gimė 1943 m.) traukėsi iš Lietuvos, bet dėl žmonos būklės turėjo grįžti į vėl sovietų okupuotą tėviškę.

Akivaizdu, kad tikrąja pavarde gyventi buvo pavojinga, todėl R.B.Nakas pasivadino savo žmonos pirmojo vyro Povilo Darčkaus (mirė 1941 metais Dachau koncentracijos stovykloje) pavarde ir įsidarbino Kauno meteorologijos stotyje.

Tačiau šis darbas buvo tik priedanga tolesnei kovai už Lietuvos laisvę.

Nusprendė kautis toliau

Su Lietuvos okupacija nesitaikstantis jūrų karininkas suvokė, kad sovietai savo noru iš Lietuvos nepasitrauks, todėl 1944-ųjų birželį prisijungė prie brigados generolo Kazio Veverskio vadovaujamos Lietuvos laisvės armijos.

"Įstodamas į Lietuvos laisvės armiją (LLA), Dievo ir visų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę akivaizdoje prisiekiu, jog kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės bei jos visapusiškos tolimesnės gerovės, nesigailėdamas savo sveikatos ir gyvybės. Ištikimai vykdysiu visus duotus įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikysiu patikėtus įsipareigojimus. Už pavestų užduočių neįvykdymą ir karinių paslapčių išdavimą, aš gerai žinau, kad man gresia mirties bausmė. Tai, ką prisiekiau, man, Dieve, padėk įvykdyti ir laimink mane", – tokią priesaiką davė ir R.B.Nakas, kurios niekada nesulaužė.

Lemtingas gruodžio vakaras

Tačiau jau 1945 m. sausio 24 d., Raudonajai armijai dar neįžengus į Klaipėdą, R.B.Naką areštavo enkavėdistai.

Visa tai nutiko praėjus mažiau nei mėnesiui po LLA vado K.Veverskio žūties. 1944 m. gruodžio 28 d. K.Veverskis-Senis su ūkininku B.Gedučiu vežė bulvių maišus, kuriuose buvo paslėpti nauji pogrindiniai leidiniai.

Prie senojo Nevėžio upės tilto, ties Raudondvariu, juos sustabdė saugumiečiai, kurie dar tęsė taip vadinamą "Kalėdų operaciją", tikrino žmonių dokumentus, darė kratas.

K.Veverskis-Senis turėjo dokumentus Jono Medelio pavarde, tačiau, įvertinęs iškilusį pavojų (ginklo su savimi neturėjo), puolė bėgti, bet saugumiečio kulka jį pakirto.

Patikrinus maišus, stribai surado pogrindinius leidinius: "Karines politines žinias" ir "Laisvės karžygis". Ūkininkas nurodė, kad maišai paimti Kalviuose pas Veverskį.

Sovietiniai saugumiečiai Kalviuose suėmė vos ne viso kaimo gyventojus, taip pat K.Veverskio seseris ir tris brolius, tarp jų – LLA Kauno apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininką Praną Veverskį.

Po K.Veverskio-Senio žūties ir jo brolio Prano suėmimo prasidėjo areštai. Sovietinis saugumas jau turėjo pakankamai informacijos ir žinojo, ko ieškoti.

Greitu laiku buvo sunaikintas Kauno štabas. Enkavėdistai pasibeldė ir į Nakų namus, kurie tuo metu gyveno Kaune, Kęstučio gatvėje.

Mėnesiai sadistų gniaužtuose

Kai areštavo tėvą, Algimantui buvo vos dveji. Jo tėvas buvo kalinamas ir apklausiamas aštuonis mėnesius.

"Mama matydavo, kaip juos varydavo iš buvusių KGB rūmų (dabar policijos komisariato pastatas) į kalėjimą pro Kęstučio gatvę, pro mūsų namus. Tėvas būdavo taip iškankintas, kad pats nepaėjo, jį už parankių prilaikydavo draugai. Turiu jo baudžiamosios bylos kopijas. Pagrindinis sadistas – KGB leitenantas Liniovas, prie tėvo kančių prisidėjo Kauno KGB tardymo skyriaus viršininkas kapitonas Kiseliovas. Visus tuos kankinimus stebėdavo ir KGB vertėjos – Koganienė, Križerskaitė. Kažkada norėjau juos visus surasti ir pažiūrėti į akis, bet neieškojau", – prisipažino A.V.Nakas.

Sūnus sunkiai tvardydamas jaudulį pasakojo apie tardymo protokolus, kurie liudija, jog tėvo apklausos vydavo po 8–9 valandas, o tardomojo parodymų lape buvo vos po kelis sakinius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ričardas

Ričardas portretas
Ačiū už straipsnį. Ričardas Nakas. (R.B. Nako anūkas)

Nuomonė

Nuomonė portretas
Reikėtu skelbti visus KGB darbuotojų sąrašus, pavardes viešai. Kad žmonės žinotu kur budeliai gyveno , su kuo, kaip ir t.t.

Nezabitauskas dar kartą

Nezabitauskas dar kartą portretas
Priekaištas autorei. Paskubėjot, neperskaitėt viso savo rašinio, prieš jį skelbdama. Gyveno Akmenės invalidų namuose, "kur turėjo viltį gauti didesnį gyvenamąjį plotą ir parsikviesti savo artimuosius pas save". Kas tai - juodas humoras?
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių