Kai profesija – viena tarp vyrų

Svajonei tapti realybe prireikė dvylikos metų. Šiandien Lina Lelevičiūtė – vienintelė Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ugniagesė gelbėtoja moteris ir viena iš vos keleto dirbančių moterų ugniagesių Lietuvoje.

Užsispyrė ir pasiekė

Į Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-ąją komandą Rusų gatvėje vykome jau po pietų. Duris atvėręs uniformuotas ugniagesys pakvietė į vidų. Nedidukė, smulki šviesiaplaukė moteris, buvusi tuo metu poste, pakvietė pakilti į antrą pastato aukštą. Akimirką suabejojau – čia ne ji, tačiau abejonę žaibiškai išsklaidė uniforma ir tai, kaip atletiškai ji pakilo laiptais.

Jau netrukus įsitaisėme 2-osios komandos budinčios pamainos vado Artūro Bobino kabinete. "Aš mėgstu iššūkius. Todėl abejonių sužinojus, kad į vyriškos komandos gretas įsilies moteris, nebuvo. Bet su vyrais reikėjo pasišnekėti", – vado balsą lydėjo Linos juokas.

Abu sutiko, kad ugniagesio profesija nelengva tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Moteris ugniagesė šiandien dar yra naujiena ir netipiškas pasirinkimas.

"Aš čia kaip žuvis vandenyje. Tik atėjus dirbti į Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos sistemą nuo 2005 m. kirbėjo ši mintis. Pagaliau aš čia, – ugniagesės šypsena, paprastai, be patoso, dėstoma mintis neleido abejoti jos žodžiais. – Iš pradžių šis darbas buvo tabu, nes esu moteris, vėliau netiko laipsnis, dar vėliau pareigybė, bet išlaukiau. Užsispyriau ir pasiekiau savo."

Lina jau beveik metus lygiai taip pat, kaip ir jos kolegos vyrai, vyksta gesinti gaisrų, gelbėja automobiliuose po avarijų prispaustus žmones, likviduoja avarijų padarinius, o prireikus talkina medikams ir policijai.

Nelepina, bet pasitempia

"Per metus pažįsti žmogų. Lina ne namisėda. Ji negali sėdėti kabinete. Jai reikia veiklos. Jai reikia iššūkių. Tik jai atėjus mes pamatėme, kad ji gali pritapti kolektyve, kad nebus ta, kuri slepiasi už kampo, o ta, kuri eina į priekį. Lina visavertis komandos narys", – komplimentų vienintelei Kaune ugniagesei pažėrė A.Bobinas.

Pamainos vadas užtikrino nė akimirkos neabejoja skirdamas ugniagesei vieną ar kitą užduotį. "Jei vyras ugniagesys tempia dvi žarnas, ir ji tiek pat. Atleisk, Lina, tuo momentu mes tavęs neklausime, ar tu pajėgi", – vado žodžius Lina patvirtino linktelėjimu.

A.Bobinas pabrėžė, kad tarnyboje ir negali būti taip, kad kažko nepajėgi. Taip nėra buvę ir negali būti. "Jeigu reikia traukti žmogų, tai negali pasakyti, kad nepajėgiu ir netrauksiu. Visi lygūs vieni kitiems padeda", – komandos vienybę išskyrė vadas.

A.Bobinas ėmė vardyti svarbias pareigas Lietuvoje užimančias moteris. Pradėjo nuo Prezidentės ir dar kartą padėjo tašką galimai abejonei, kad ugniagesės darbą pasirinkusia moterimi galima suabejoti.

Tiesa, vadas pripažino, kad komandos vyrams kilo buitinių klausimų: kaip apsirengsime, kaip miegosime. Metai parodė, kad šie dalykai išsprendžiami. O Linos atėjimas į vyrišką kolektyvą turėjo ir teigiamos įtakos.

"Nori nenori vyrai elgiasi kitaip. Pastebiu, kad jie pasikeitė. Pasidarė tvarkingesni, kalbos kultūra pasikeitė. Tačiau vyrai lieka vyrais. Būna, kad lyg ir nori palepinti Liną, o aš stengiuosi, kad būtų atvirkščiai, kad ji lygiai su visais dalytųsi visais vargais ir rūpesčiais", – aiškino vadas.                                          

Klausė širdies

2-ąją Kauno ugniagesių komandą Lina pasirinko neatsitiktinai. Pati pasiprašė būtent čia. "Čia yra galimybė sportuoti, yra bokštas – kitose komandose šito nėra. Bokšte vyksta specialūs užsiėmimai ugniagesiams, tobulėjimo prasme mes turtingesni nei kiti", – dėstė Lina. Fizinis pasirengimas šios profesijos atstovei ne mažiau, o gal net labiau svarbus nei vyrams.

Ir vis dėlto ramybės neduoda klausimas, kodėl būtent toks pasirinkimas? "Nežinau. Greičiausiai tai išjauti, išgyveni", – pečiais traukė Lina.

Sistemoje Lina pradėjo dirbti dispečere, kuri priimdavo pirmuosius pagalbos šauksmus, bet suprato, kad ja dirbti negalės, kad per didelė įtampa, stresas. Skamba paradoksaliai sugretinus šiandienos jos pasirinkimą dirbti ugniagese gelbėtoja ir patiriamas emocijas.

Kiek vėliau L.Lelevičiūtė laimėjo konkursą inspektorės pareigoms užimti. Šis darbas buvo geresnis, bet ne visai tai, ko norėjosi. "Realiai prisiliesti prie gelbėjimo, padėti žmogui", – tokį širdies balsą girdėjo Lina.

Ji pripažįsta, kad inspektoriaus duona taip pat nelengva. Gaisrų priežasčių tyrimai, lėkimas į ugnies nuniokotą vietą jau tada, kai vyrai ugniagesiai baigia darbą, vaikščiojimas po ugnies suniokotus pastatus, lentpjūves, ūkinius, gyvenamuosius pastatus.

"Daug beprasmybės, tuštybės, jokios naudos. Daug to, kas nesusiję su gyvenimo prasme. Ėmiau ieškoti prasmės ir grįžau prie savo svajonės – ugniagesės gelbėtojos darbo. Man patinka, jaučiuosi savo rogėse", – pasirinkimu neabejojo Lina.

Reikia ir susitaikyti

Pirmieji realūs susidūrimai su gaisrais buvo Linai dirbant inspektore. "Tiriant gaisrus juk būdavo ir sudegusių, ir apdegusių žmonių. Juos reikėdavo dar ir apčiupinėti", – lyg vengdama klausimo apie tragiškas gaisrų patirtis pasakojo ugniagesė.

"Lina buvo sudėtingame gaisre. Ji iš degančio vagonėlio ištraukė žmogų. Dar gyvą, tačiau jo nepavyko išgelbėti. Tai buvo ypatingo sudėtingumo gaisras. Plotas nedidelis. Viduje buvo septyni dujų balionai, kurie tuo momentu jau degė. Buvo didelis pavojus žmonėms, taip pat ir dirbantiems pareigūnams, nes didelė sprogimo tikimybė. Lįsti į tokią patalpą gelbėti žmogaus – ypatingos drąsos reikalaujantis poelgis", – pabrėžė pamainos vadas A.Bobinas.

Gelbėtojai toliau aiškino jų filosofiją: nežiūri ir negalvoji apie save, prioritetas – gelbėti žmonių gyvybę. Profesionalų vertinimu, visi gaisrai sudėtingi, nes sprendimus tenka priimti ne tik vadams, bet ir patiems ugniagesiams – kaip prieiti, kaip ir save, ir žmonių turtą apsaugoti, o svarbiausia – išgelbėti žmogų.

"Kai paėmiau tą žmogų už pažastų, pagalvojau, kad jis atsiduso. Vėliau man paaiškino, kad tai greičiausiai buvo ne taip. Bet aš nenurijau šitos piliulės. Reikėjo laiko susigyventi, kad tas žmogus mano glėbyje atsiduso paskutinį kartą. Kažkaip priėmiau tai į širdį. Man reikėjo laiko atsigauti", – neslėpė Lina.

Medikai ugniagesei aiškino, kad greičiausiai žmogaus plaučiuose likęs deguonis išėjo. Tačiau ugniagesiai lyg dar čiuopė pulsą. Iki atvykstant medikams 40 min. gelbėtojai darė dirbtinį širdies masažą. Viltis, troškimas išgelbėti veikia itin stipriai. Dar valandą iš degančio vagonėlio ištrauktą žmogų gaivino medikai.

"Darbas su savimi – vienas svarbiausių dalykų renkantis ir pasirinkus šį darbą. Gelbėti, gaivinti ir kitą kartą susitaikyti, kad nepavyko", – dalijosi mintimis ugniagesė. Trylika – tiek žuvusiųjų per gaisrus iš Linos patirties. Kartą teko rankose laikyti žuvusiojo galvą. Tik vėliau moteris sužinojo ten buvus jos bendramokslį.

Darbas su savimi – vienas svarbiausių dalykų renkantis ir pasirinkus šį darbą. Gelbėti, gaivinti ir kitą kartą susitaikyti, kad nepavyko.

Neišvengiami išėjimai

Mokydamasi ugniagesės gelbėtojos darbo L.Lelevičiūtė jau girdėjo aiškinimus, kad su šiuo tragišku reiškiniu neišvengiamai teks susidurti. Ir ne tik gaisruose. Teks susidurti ir po avarijų ir bus baisu, kai nukentės vaikai. Ir viską turėsi nuryti. Save suimti ir susigyventi. "Su vaikais dar neturėjau reikalų", – atsiduso ugniagesė – dviejų vaikų mama. Taip buvo tąsyk, kai kalbėjomės su Lina.

Deja, susitikus antrą kartą, jau Linos namuose Prienuose, jos darbo patirtis buvo paženklinta praėjusios savaitės tragedija Tunelio gatvėje, nusinešusia dviejų mažylių gyvybę. "Kai nešė tą mergytę, ji atrodė tokia mažutė, lengvutė, kaip skarelė plaikstėsi vėjyje", – atsiduso Lina.

Neslėpė – visi kolegos, dirbdami savo darbą, vis atsigręždavo į medikus, dėjusius begalines pastangas atgaivinti vaikus. Laukė geros žinios. "Ten nebuvo svetimo skausmo. Visi išgyveno savo tragediją. Visi galvojo apie savo artimuosius", – Lina stipriau suspaudė ant kelių sėdintį sūnų Vytuką.

Įsivyravo tyla. Ją nutraukė Linos draugas Mindaugas – taip pat ugniagesys. "Tą dieną labai džiaugiausi, kai sūnų anksčiau parvedė iš darželio. Jis to paties amžiaus kaip ta mergytė, – ugniagesių šeima neslėpė širdyse dar tebevykstančios dramos. – Nieko nėra baisiau, kai žūsta vaikai."

Lina prasitarė, kad tokiais momentais užplūsta labai įvairūs jausmai: bejėgiškumas, gailestis, pyktis.

                                                                                       Vilmanto Raupelio nuotr.

Rizika nestabdo

Mažasis ugniagesių šeimos narys neleido ilgam nugrimzti į liūdnus apmąstymus. Iš kito kambario sklido žaislinių ugniagesių automobilių sirenos. "Kai visas susijungia, tai atrodo, kad tikras gaisras kilo", – juokėsi Linos draugas Mindaugas.

Tiesa, vyras neslėpė, kad jam nepatiko Linos pasirinkimas. Mindaugas atkreipė dėmesį į tai, kad ugniagesio darbas ne tik užgesinti gaisrą, vėlesni ardymo darbai atima gerokai daugiau jėgų. "Jaunesni, stipresni vyrai pavargsta. Atsimenu, kaip jausdavausi, nes dabar dirbu priešgaisrinėje vairuotoju", – dėbtelėjo į smulkutę mylimąją.

Vyrą kiek nuramino Linos pasirinkimas dirbti Kaune. Čia didesnės komandos, nors iškvietimų gal ir daugiau, tačiau jų kita specifika. Prienų rajone ugniagesiu dirbęs vyras pamena, kaip kelis kartus, tik išėjus jam iš užgesinto namo, nugara pajusdavo griūtį. Lyg kažkas būtų saugojęs, kol vyras paliks sudegusius griuvėsius.

Rizika šiame darbe neišvengiama, tačiau abu ugniagesiai tikina apie tai negalvojantys. Apie kasdienę tarnybos riziką prisipažino negalvojanti ir 11-oje klasėje besimokanti Linos dukra Emilija. Priešingai, 17-metė didžiuojasi mamos profesija.

Man visos draugės pavydėjo, visos žinojo, kad mano mama dirba gaisrinėje.

"Man visos draugės pavydėjo, visos žinojo, kad mano mama dirba gaisrinėje", – Emilija grįžo į prisiminimus apie mamos darbą dar Prienų priešgaisrinėje valdyboje. Tada Emilijos mama ateidavo į mokyklą pasakoti apie gaisrus, kaip elgtis, kaip apsisaugoti. Emilija juokėsi puikiai viską žinanti ir apie ugniagesių automobilį – kur kas sudėta, kaip paimti, ką daryti.

Emilija turėjo garbės vadovauti vaikų būriui, kurie dalyvavo mėgėjiškose ugniagesių varžybose. Tačiau savo ateities su mamos profesija mergaitė nesieja. "Galvoju apie policininkės darbą", – kaip pasirinkimo argumentą Emilija pabrėžė pagalbą žmonėms.

Buityje pailsi

Linos darbo specifika turi dar vieną pusę – kas ketvirtą parą jos nėra namuose. Nei Lina, nei dukra dėl to nemato jokios problemos. "Kai mama išeina, broliui sakau, kad mama išvažiavo kačiukų ir šuniukų gelbėti. Jam labai patinka. Tačiau po paros darbo, mama tris dienas būna su mumis", – Vytukas šypsena patvirtino sesės žodžius.

Lina skaičiuoja dar kitaip. Esą, kai šeima miega, jokio skirtumo, ar ji šalia. Viena šeima realiai praleidžia tik kokias 6 valandas, o ryte Lina jau ir vėl namuose. "Jei vaikai serga, man nereikia nedarbingumo, nes tą parą, kai budžiu, padeda močiutė, o tris paras aš pati juos slaugau", – pranašumus dėliojo ugniagesė.

Lina tikino, kad buitis jos visiškai nevargina. Pakeitusi darbo aplinką, moteris pailsi užsiimdama namų reikalais. Ugniagesei nesvetimas konservavimas, siuvimas, mezgimas. Moteris dalyvauja šimtmečio akcijoje "Padedu augti". Jau yra numezgusi per 30 mažų kojinaičių su trispalvėmis juostelėmis.

Neužsimiršti kasdienybėje padeda ir mažasis Vytukas. Vos metukų vyrukas jau sėdėjo gaisrinės automobilyje. Tiesa, šiandien aiškina šito nebuvus, bet tris liudininkus toks jo pareiškimas tik pralinksmina.

"Čia važiuoja mamytė", – paėmęs didesnę žaislinę ugniagesių mašiną pareiškė dvimetis. Šeima juokėsi taip iki šiol ir neišsiaiškinusi, kodėl Vytukas sako, kad mamytė važiuoja su šia mašina, o tėtis – taip pat ugniagesių, tik mažesne.



NAUJAUSI KOMENTARAI

PAAIŠKINKIT ?

PAAIŠKINKIT ? portretas
NESUPRATAU. JI TURI LEITENANTO LAIPSNĮ. UGNIAGESYS NEGALI TURĖTI TOKIO LAIPSNIO, TIK PAMAINOS VADAS ???

Anonimas

Anonimas portretas
Ir tikriausia noreta pasakyti jog nevisi vyrai dar patenka ir istarnauja,ir pajegia.Sveikata turi buti nepriekaistiga,fizinis pasirengimas irgi,o moteru labai reta,ir jos sedi dazniausia aukstuose postuose kur nereikia laikyti fizinio pasirengimo testu ir tt.o jus puolat.kazi kaip butu jej pralektumet koki 3 km kas pirmas ir tada butu aisku.

Anonimas

Anonimas portretas
Gaila kad alga neatitinka paaukoto inaso zmoniu gyvybei.kazkiek padirbus teko emigruot.bet sis darbas man patiko,isukiai taip gerai jautiesi zmonem padedamas.tik pragyvent nesiseke,o dar buciau nei uz ka neisejas...
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių