Poetui energijos suteikė pajūrio vėjai

Poetui energijos suteikė pajūrio vėjai

Šeštadienio interviu apie kūrybą, įkvėpimą, meilę ir vienatvę

Prieš pusmetį Klaipėdoje apsigyvenusi gyva lietuvių literatūros legenda poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Petras Bložė čia surado ramybės uostą.

Iš Druskininkų atsikraustęs rašytojas pamažu priprato prie uostamiesčio ritmo. Naują gyvenimo puslapį atvertęs poetas džiaugiasi gerėjančia sveikata ir pajūrio klimatu. Kiekvieną dieną jis pasitinka nubėgdamas savo pramintu takeliu prie jūros. Aštuntą dešimtį įpusėjusiam poetui vienatvę įveikti padeda nauji bičiuliai, kurie pasirūpina buitimi, sveikata, nepamiršta per šventes.

Neblėstančiu žvalumu spinduliuojantis V.P.Bložė vis nerimsta ir ilgisi aštresnių pokalbių bei pasisakymų, susitikimų su jaunaisiais menininkais.

- Man jų trūksta. Per susitikimus visi dažniausiai užduoda standartinius klausimus: ką dabar rašote, kada parašėte pirmą eilėraštį, koks darbas buvo sunkiausias. Tai implikuoja tam tikrą rašytojų pagyrūniškumą. Kalbėti apie save, ir ypač teigiamai, nelabai sau leidžiu. Mieliau lieku šešėlyje. Nors paironizuoti, pasijuokti iš savęs – kartais sveika.

- Ar apsigyvenus Klaipėdoje Jums pavyko likti šešėlyje?

- Sunku man pačiam pasakyti. Jau turiu čia kelis draugus. Lankau jogos užsiėmimus, susitinku su bendraminčiais. Jie man gyventi padeda, tada nesijaučiu vienišas. Šiaip vienui vienas gyvenu. Su Nijole Miliauskaite vaikų neturėjome, taip ir likau vienišas, kai Nijolė pasitraukė.

p>Man tas laikotarpis – persikraustymas ir Nijolės netektis – buvo labai labai sunkus.

- Ar vasarą Palangoje gyvensite?

- Dar nežinau. Gal tą butą Palangoje parduosiu. Žiūrėsiu, kaip man su pinigais seksis. Jei viskas neišbyrės iš kiauros poeto kišenės, būtų man gerai ir tą kambariuką Palangoje išlaikyti. Per žiemą man malonu ir čia būti. Esu apyaklis – viena akis jau visai gatava, o kita dar šiek tiek mato su minus dvidešimt dioptrijų akiniais.

Labai patogu, kad Klaipėdoje viskas šalia. Tik bankas nuo namų toli. Esu toks aklas, kad negaliu iš bankomato pinigų pasiimti. Man turi padėti. O juk reikia ir kodą pasakyti, ir kortelę įduoti. Gerai, kad padeda artimi ir pažįstami žmonės. Bet ir jų negaliu apkrauti savo reikalais.

Blogiausia būna, kai pinigų prireikia staiga...

- Paskutinį kartą per susitikimą su skaitytojais pasidžiaugėte, kad regėjimas pastebimai gerėja.

- Man visa sveikata gerėja. Manau, kad pajūrio oras labai tinka pervargusiems žmonėms, sergantiems nervų ligomis. Man, ilgus metus sovietų persekiotam, gal net specialiai nugydytam, - toks oras kaip tik.

Druskininkuose ne visai tas tinka – ten klimatas sausas. Ten geriau sergantiems sąnarių ligomis. Pajūris ir kūrybai labai tinka. Pajūris ir kalnai – tai žino visi poetai.

Kartais iki išnaktų sėdžiu prie eilių. Neseniai sukūriau padrąsinančių eilėraščių sergančiai Jurgai Ivanauskaitei. Nusiunčiau jai, ji man atsiuntė knygą su angeliukais.

- Kaip Jums sekėsi įsilieti į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą?

- Kiek mane kas kviečia – neatsisakau, visada apsidžiaugiu. Turėjau kelis vakarus Klaipėdoje, Palangoje. Kai kas mane tausoja, galvoja, kad esu silpnos sveikatos, amžius nebe tas. Nenoriu būti pagyrūnas, bet dabar rašau ir suprantu daug ką geriau negu anksčiau. Tai ne mano vieno nuomonė – kritikai taip pat tai pastebėjo. Galvoju, kad jei mane labiau įkinkytų ar kviestųsi į jaunųjų menininkų susibėgimus, aš mielu noru dalyvaučiau. Man su jaunimu labai tinka. Sugalvočiau įvairiausių temų, klausimų, kuriuos pats apgalvojau ir net atsakymus suradau. Esu avangardo ir modernumo užkerėtas, visuomet stengiuosi kurti pats ir palaikyti visus drąsius ir gražius sumanymus.

Girdėjau, kad čia statys naują teatrą. Esu išvertęs, galima sakyti į stalčių, V.A.Mocarto operą „Burtų fleita“. Labai norėčiau, kad kas apsiimtų ir ją pastatytų. Tikiuosi, kad laikui bėgant dievulis ir šią mano svajonę išpildys.

- Tarp Jūsų vaikystės draugų – tiek daug Lietuvos šviesuolių.

- Kauno „Aušros“ gimnazija buvo laikoma stipriausia Pabaltijyje, o mūsų klasė – visoje gimnazijoje. Mokėmės penketukais iki pat baigimo. Buvau vienoje klasėje su Edvardu Gudavičiumi, Vytautu Žalakevičiumi, Kaziu Žiūraičiu. Visų jau ir nebepamenu... Klase žemiau mokėsi Vytautas Landsbergis. Jis pas mus garsenybė buvo – jau keturiolikametis buvo Lietuvos jaunių šachmatų čempionas. Gimnazijoje buvau įsteigęs literatūros būrelį, kuriam priklausė ir Landsbergiukas.

- Ar Jums pavyko kūrybines mūzas prisivilioti iš Druskininkų į Klaipėdą?

- Atvirai sakant, man Druskininkuose nelabai rūpėjo mūzos. Buvo vienintelė mūza – Nijolė Miliauskaitė. (Šiandien sukanka lygiai ketveri metai, kaip mirė ši poetė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė – A.K.) Nuostabi poetė, nuostabus žmogus. Sunku tikėti, kad pasaulyje koks nors poetas kada turėjo didesnį pagalbininką, patarėją ir draugą kaip man buvo Nijolė. Visus savo rankraščius, kurių man sovietiniais laikais neleido spausdinti, buvau atidavęs saugoti jai. Sakiau: „Tu už mane dvidešimt metų jaunesnė ir sveikesnė (taip man tada atrodė), tai tu už mane mažiausiai dvidešimt ar net trisdešimt metų ilgiau gyvensi. Laikai pasikeis ir tu mano rankraščius išleisi“. Viskas išėjo kitaip...

Pajūryje mūzų taip pat nuostabių yra. Malonu ir telefonu pakalbėti, laiškučiais pasikeisti. Buvau pramokęs dirbti kompiuteriu, bet kai ėmiau akti – nebesėdu prie jo.

Man čionykštės mūzos labai padeda – ir grindis išplauna, ir virtuvę sutvarko, ir kompiuteriu tekstus surenka. Įtariu, kad kultūros žmonės sudarė draugišką suokalbį, todėl ir eina man padėti. Atėję padaro tvarką kaip reikalas. Ką čia aš dulkelę įžiūrėsiu, jei dramblio nematau. Padeda man ir „mūzai“ - Klaipėdos rašytojai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių