Quantcast

Po NATO skėčiu – vienų viltys, kitų baimės

Artėjant NATO viršūnių susitikimui, kuris žada būti tikrai istorinis, Vilniuje liepą ryškėja galimų susitarimų kontūrai. Tačiau konsensusą tarp 31-os Aljanso narės sunku rasti.

Lietuvos situacija

„Pirmiausia mes vieningai laikomės nuostatos, kad dėl mūsų sudėtingos geografinės padėties Lietuvoje reikia daugiau Aljanso pajėgų. Baltarusija, bent jau gynybinėje srityje, realiai visiškai praradusi savarankiškumą, ji – visiškas Rusijos satelitas. Kitoje Lietuvos pusėje – Kaliningradas ir Suvalkų koridorius, kuris yra svarbiausias geografinis faktorius siekiant didinti Aljanso pajėgas“, – išskirtinę Lietuvos situaciją interviu „Kauno dienai“ praėjusią savaitę apibrėžė Lietuvos ambasadorius prie NATO Deividas Matulionis.

Perspektyvos: „Nauji planai tikrai būtų palankūs rytinio flango gynybai“, – neabejoja D. Matulionis. Tačiau jie dar turi sulaukti politinio sutarimo, o jį pasiekus reikės laiko ir lėšų jiems įgyvendinti.

Tad, akcentuoja jis, Lietuva iš Vilniaus susitikimo tikisi sprendimų dėl, pirma, daugiau pajėgų vietoje, antra, turi būti sukurta sistema, kad prireikus greitas pastiprinimas būtų tikrai greitas. Numatoma Baltijos šalių gynyba nuo pirmųjų galimo konflikto dienų. Anksčiau tokiu atveju Baltijos šalys būtų turėjusios kiek atsilaikyti pačios, kol atvyktų NATO sąjungininkai. Nauja ir tai, kad vyriausiasis NATO pajėgų vadas gautų daugiau įgaliojimų, jei prasidėtų ataka prieš kurią nors Aljanso narę.

Šiuo metu NATO narės analizuoja naujus detaliuosius gynybos planų projektus, išdėstytus net per 4 tūkst. lapų dokumentuose. „Nauji planai tikrai būtų palankūs rytinio flango gynybai“, – sakė D. Matulionis, praėjusią savaitę susitikęs su grupe Lietuvos žurnalistų, tarp jų „Kauno dienos“, kurių darbinę kelionę į NATO būstinę surengė Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Vis dėlto NATO Karinio komiteto pirmininkas admirolas Robertas Baueris susitikime su Lietuvos žurnalistais priminė, kad pavojai tyko ne tik Rytų flange: „Mes fokusuojamės į Rytų flangą dėl Rusijos karo su Ukraina, bet Rusija yra ne tik rytuose – ji yra visur. Ji yra Arktyje, Afrikoje, Atlanto vandenyne, Viduržemio jūroje, kosmose, kibernetinėje erdvėje. Pavyzdžiui, neramumai, kurie šiuo metu vyksta Sudane, siejami su „Vagner“ samdinių veikla ten.“

Tad papildomo NATO dėmesio sulauks ne tik tokios saugumo atžvilgiu jautrios geografinės vietovės kaip Suvalkų koridorius, bet ir Arkties regionas, Juodoji jūra, kai kurie uostai Viduržemio jūroje. Admirolas pabrėžė, kad visų, o ne tik Baltijos šalių saugumas yra svarbus Aljansui, tad reikia būti lankstiems. Scenarijus, kai atitraukiate užuolaidas ir pamatote už lango rusų kariuomenę, nerealistinis – žvalgybininkai įspės apie artėjančią grėsmę.

Į R. Bauerio teiginius, kad NATO planai dėl Baltijos šalių gynybos plėtros turėtų būti tokie pat, kaip ir dėl bet kurios kitos Aljanso narės, sureagavo ir Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Nors grėsmė egzistuoja ir kitur, tačiau, pasak jo, būtina suvokti, kad rytinis NATO sparnas turi tiesioginę sieną su agresore Rusija.

5 ir 3 straipsniai

Tačiau, pabrėžė D. Matulionis, iki naujų gynybos planų įgyvendinimo dar laukia ilgas kelias: visų pirma, jie dar turi sulaukti politinio sutarimo, o jį pasiekus reikės laiko ir daugiau lėšų, nei dabar NATO šalys skiria gynybai, jiems įgyvendinti.

Tad svarbus Vilniaus viršūnių susitikimo darbotvarkės klausimas – kiek NATO narės pasirengusios išleisti gynybai. Tikimasi, kad 2 proc. BVP būtų ne lubos, o grindys. Skamba ne itin ambicingai, nes ir ligi šiol buvo toks sutarimas, deja, daugelis valstybių nebuvo pasiekusios šios ribos.

Pasak D. Matulionio, Lietuva yra tame valstybių flange, kuris aiškiai sako, kad ne tik reikia 2 proc., bet ir kad artimiausiu metu pasiektume 2,5 proc. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Lenkija, pažengusios gerokai toliau, o JAV visuomet turėjo didesnį gynybos biudžetą.

R. Baueris taip pat priminė, kad NATO turi ne tik 5 straipsnį, bet ir 3 straipsnį, kuris įpareigoja, kad bet kuri Aljanso narė turi būti pasiruošusi gintis pati. Tad į klausimą, kada naujieji planai galėtų tapti realybe, atsakė taip: „Kai NATO narės padarys tai, ką pažadės.“

Visur: R. Baueris priminė: pavojai tyko ne tik Rytų flange. NATO fokusuojasi į Rytų flangą dėl Rusijos karo su Ukraina, bet Rusija yra ir Arktyje, Afrikoje, Atlanto vandenyne, Viduržemio jūroje, kosmose, kibernetinėje erdvėje.

Pasak D. Matulionio, Lietuva puikiai suvokia, kad nauji gynybos planai reiškia ne tik didesnes pajėgas rytiniame Aljanso pakraštyje, bet ir didesnius Lietuvos įsipareigojimus: mūsų šalis turės skirti savo pajėgas ne tik Lietuvos, bet ir Aljanso gynybai. Tad mūsų kariuomenė modernizuojama, kuriama divizija.

R. Baueris atkreipė dėmesį į tai, kad investuoti reikia ne tik į ginklus ir karinę techniką, bet ir į infrastruktūrą, logistiką, karinį mobilumą, nes vis dar sunku per Europą transportuoti karinę techniką ir amuniciją. Vilniuje bus tariamasi dėl gynybos pramonės gamybos masto didinimo Europoje, tikimasi paskelbti apie NATO inovacijų fondo steigimą.

Tačiau Lietuvai reikėtų gerai įsiklausyti į raginimus užtikrinti galimybę transportuoti karinę techniką ir amuniciją, ypač žinant, kad pastaraisiais metais ne vienas tiltas ir viadukas neatlaikė ne karinės technikos, bet kasdienės automobilių apkrovos.

Ko tikisi Ukraina

Dar vienas klausimas, sulaukiantis bene daugiausia skirtingų nuomonių, – ką Vilniuje išgirs Ukraina. „Žinoma, geriausias saugumo garantas Ukrainai būtų NATO narystė ir NATO sutarties 5 straipsnis. Tačiau nesame naivūs, neprašome fiksuotos datos, kada galėtume prisijungti prie Aljanso, tačiau ir nemanome, kad atvirų durų politikos užtenka mūsų santykiams. Politiniu lygmeniu norėtume pamatyti aiškų mūsų narystės ateityje planą“, – Ukrainos misijos prie NATO vadovė ambasadorė Nataliia Galibarenko Lietuvos žurnalistams pabrėžė, kad Ukraina Vilniaus susitikime norėtų drąsių politinių sprendimų. Čia ją remia ir Lietuva.

Pozicija: „Geriausias saugumo garantas Ukrainai būtų NATO sutarties 5 straipsnis. Tačiau nesame naivūs, neprašome fiksuotos datos. Tačiau ir nemanome, kad užtenka atvirų durų politikos“, – pabrėžia N. Galibarenko.

Tačiau neoficialiuose pokalbiuose ne vienos didžiosios Vakarų valstybės atstovai kartojo, kad dabar svarbiausia – padėti Ukrainai laimėti karą, o jau paskui spręsti klausimus dėl NATO ir Ukrainos politinio suartėjimo. Nuo pat karo pradžios Vakarai bando labai aiškiai nubrėžti ribą: jie remia Ukrainą, bet patys tiesiogiai neįsitraukia į karą.

Tokią poziciją stiprina ir nuolatiniai Rusijos gąsdinimai branduoliniu ginklu. Tačiau, kaip pabrėžė daugelis pašnekovų, tikėtina, kad tai agresoriaus propagandos nuolat naudojamas įrankis. NATO yra ir branduolinis Aljansas, tad daug dėmesio skiriama ir branduoliniam atgrasymui, ir gynybai nuo šių grėsmių.

Vis dėlto Ukrainos ambasadorė pabrėžė: „Mes norėtume suderinti du dalykus – praktinį ir politinį. Dėl praktinio bendradarbiavimo tikimės platesnio, didesnio pagalbos paketo, o dėl politinės krypties norėtume aiškaus kelio į priekį, į ateities narystę Aljanse.“

Beje, kaip tik tą dieną, kai NATO būstinėje Briuselyje viešėjo grupė Lietuvos žurnalistų, Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas išvyko savo pirmojo vizito į kariaujančią Ukrainą. Kodėl tik dabar, praėjus metams ir dviem mėnesiams nuo Rusijos invazijos pradžios, kai ten jau lankėsi daugelio NATO valstybių vadovai, kai kurie – ir ne vieną kartą? Atsakymas gerai nujaučiamas: ligi šiol Aljansas teikė praktinę pagalbą Ukrainai, bet vengė politinės žinios, apsiribojo abstrakčiais teiginiais, kad ši šalis kažkada bus NATO narė. Gal J. Stoltenbergo vizitas – ženklas, kad Aljansas jau pasirengęs ką nors pasiūlyti Ukrainai ir dėl politinio suartėjimo?

Iki šio vizito buvo kalbama, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis į Vilniaus susitikimą atvyks tik tuo atveju, jei ten tikėsis sulaukti svarbios žinios. Tai, kad susitikęs su J. Stoltenbergu Kyjive jis pažadėjo atvykti į Vilnių, gal ženklas, kad Ukraina turi vilčių sulaukti konkretesnių pažadų nei 2008-aisiais Bukarešte, kai tiesiog konstatuota, kad ji taps NATO nare. Kol kas jokio sutarimo tarp NATO šalių dar nėra.

Investuoti reikia ne tik į ginklus ir karinę techniką, bet ir į infrastruktūrą, logistiką, karinį mobilumą, nes vis dar sunku per Europą transportuoti karinę techniką ir amuniciją.

Entuziastai ir skeptikai

Ne vienas Lietuvos žurnalistų pašnekovas Briuselyje išreiškė viltį, kad istoriniu jau dabar tituluojamas NATO viršūnių susitikimas Vilniuje taps tikrai istoriniu. Tiesa, pernai taip vadintas ir susitikimas Madride, po kurio tikrai svarbių sprendimų dėl Baltijos regiono gynybos ligi šiol Lietuvoje tebediskutuojama, o kaip tai turėtų atrodyti praktiškai, nes sprendimą dėl Vokietijos brigados Lietuvoje visi suprato skirtingai.

Yra vilčių, kad Vilniuje bus sutarta ir dėl visai naujo lygio saugumo garantijų Baltijos regione – gausesnių pajėgų vietoje ir papildomų – nuo pirmos minutės, jei priešas pultų. Ukraina nepraranda vilties, kad Aljanso šalys pasiryš ne tik didinti jai praktinę pagalbą, bet ir priimti sprendimą dėl NATO ir Ukrainos politinio suartėjimo. Visa tam, žinoma, reikės daugiau pinigų, žmogiškųjų išteklių, didesnio gynybos pramonės gamybos masto.

Tačiau ar pavyks įtikinti šalis, ypač tas, kurias nuo kariaujančios Ukrainos skiria daug kilometrų, plačiau atverti pinigines? Kaip rodo naujausia NATO vykdoma gyventojų apklausa, lyginant vidutinius skaičius visose NATO šalyse, tikėjimas Aljanso verte didinant saugumą auga, ir žmonės pasiryžę už tai mokėti. Beveik trys ketvirtadaliai (74 proc.) remia poziciją, kad reikia išlaikyti ar didinti išlaidas gynybai (2021 m. – 70 proc.). 69 proc. sutinka, kad jų šalis turi ginti kitą Aljanso šalį, jei ją užpultų (2021 m. – 64 proc.).

Tačiau nuomonių skirtumai tarp šalių – milžiniški. Tik dviejose iš 31-os NATO šalies – Bulgarijoje ir Norvegijoje – kiek daugiau nei pusė mano, kad finansavimą gynybai jų šalis turi didinti (Lietuvoje – 35 proc.). Tačiau mažinti norėtų net 46 proc. juodkalniečių, 25–27 proc. italų, slovakų ir slovėnų, 18–19 proc. latvių, ispanų, šiaurės makedoniečių. Taip manančių lietuvių – 15 proc. ir tik 3 proc. suomių.

Kad jų šalis turėtų ginti kitą Aljanso narę, jei ją kas užpultų, mano tik vos kiek daugiau nei pusė (51–56 proc.) estų, slovakų, šiaurės makedoniečių, juodkalniečių, bulgarų, o islandų – net mažiau nei pusė. Tarp lietuvių tokią pareigą pripažįsta net 79 proc. Manančiųjų, kad agresijos atveju jų šalį turi ginti kitos, tarp estų vos 58 proc., juodkalniečių – 54.

61 proc. NATO šalių gyventojų (8 procentiniais punktais daugiau nei 2021 m.) tiki, kad narystė NATO užsienio šalies agresiją prieš jų šalį daro mažiau tikėtiną. Lietuvoje tokių 78 proc., bet tik 56 proc. Estijoje, 55 proc. Slovakijoje ir Juodkalnijoje, 54 proc. JAV.

Išsiskiria nuomonės ir dėl paramos kariaujančiai Ukrainai: tik keturiose NATO šalyse (Islandijoje, Norvegijoje, Danijoje, Portugalijoje) daugiau kaip pusė gyventojų stipriai remia poziciją, kad pagalbą Ukrainai reikia tęsti (Lietuvoje – 41 proc.), o keturiose (Bulgarijoje, Slovakijoje, Juodkalnijoje, Graikijoje) daugiau kaip pusė kategoriškai mano ar bent jau linkę manyti, kad tęsti paramos nereikia.

Tad sprendimų priėmimas priklauso ne tik nuo politikų, bet ir nuo rinkimų kalendoriaus vienoje ar kitoje NATO šalyje.

Vis dėlto vėliavų miškas šalia milžiniškos modernios NATO būstinės Briuselyje auga. Balandžio pradžioje čia iškelta dešimtmečius neutralumą išpažinusios Suomijos vėliava. Didžiausią kariuomenę tarp Šiaurės šalių turintys suomiai itin sustiprino ir viso Baltijos regiono saugumą. Neprarandama vilčių, kad gal net iki Vilniaus viršūnių susitikimo čia pakils ir Švedijos vėliava, jei tik pavyks rasti kompromisą su Turkija. Ukraina taip pat nepraranda vilčių, o kol kas tikisi bent jau konkretesnės politinės žinios. Tačiau saugesnio gyvenimo alternatyvos nei po NATO skėčiu nėra.



NAUJAUSI KOMENTARAI

to faktas to reziume

to faktas to reziume portretas
TOKIE IDIJOTUKAI RAŠINEJA BEMOKSLEI BE DARBIAI MOTINU GAUNAMU KRUOPU ŠEREMI GATVĖM VALKIOJASI VIENAM JANKIS JĖGA KITAM LIETUVOS ŽEMELĖ VISAI NEREIKŠMINGA O KA AŠ JUOS SUPRANTU ATEITU RUSAS REIKĖTU DIRBTI MOKYTIS NELEISTU NUOGOM SUBINEM VALKIOTIS

Ona

Ona portretas
Pasakykit kodėl Dievulis leido velniam taip sujaukti protus paprastiekm žmonėm kovot už tuos iškrypusius bepročius Vengrai turi puiku dora prezidenta Prancuzai jau atbunda ir tikrai savo keliu pasuks gelbėsis o kodėl mes protinga darbšti įpatinga tauta su savo įpatinga unikalia kalba nuostabiu žemės gabalėliu mums dievulio duota žūdomesir žudom savo vaikus leidžiam mus išnaikinti

JONAS

JONAS portretas
Kokia gali būti viltis po jankiu jau visai sugriuvusiu skėčiu Juk jie jau visiškoje duobėje Nato vyrriausybe ponai generolai gaudama tokius pinigus prisipirko jachtu namu piliu net salas pirko o ta ju kariuonenė visai nusmurgusi ėjo ir žudė tautas kad ponai generolai taptu milijardieriai Turbut išsižiotume jeigu tas stotenbergas parodytu savo turtus o ne Putino Turi jankiai kelis dalinius aprenge ginklais apkabineja ir rodo visam pasauliui durnina o faktinai kad jau nudryske nusinarkašinusi kareiviukai jankiu patranku mėsa ginti ponu valdžiukeKeista kad amerikos motinos nesupranta kad ju vaikai padaryti kitu tautu žudikai o ne tėvynės ginejai nes tokie bidonai bušai tik naikina kad ka iš kitu tautu nugvelbti
VISI KOMENTARAI 23

Galerijos

Daugiau straipsnių