Ankstyva emigracija

Emigraciją Eglė patyrė gana anksti. Išsyk po mokyklos ji kėlė sparnus ir skrido pas ketveriais metais vyresnį savo draugą Žilviną (dabar jos vyrą) į Daniją, kuris ten darbavosi jau keletą mėnesių. „Norėjau padirbėti, užsidirbti studijoms“, – dalijasi tuomečiais planais pašnekovė, su Žilvinu draugavusi nuo penkiolikos.

Pagyvenusi keletą metų Danijoje, pora grįžo į Lietuvą, bet joje tepabuvo metus. „Tuo metu buvome dar siauresnio matymo ir mąstymo, tad tiesiog nesugalvojome išeičių, kaip galėtume geriau gyventi gimtinėje, – pasakoja Eglė. – Kai draugai pasiūlė vykti į Norvegiją, mielai sutikome. Stavangeryje greitai apsipratome, viskas ten mums tiko – ir gamta, ir žmonės. Tiesa, jie nebuvo linkę bičiuliautis, tad draugų ieškojome tarp lietuvių.“

Į Stavangerį Okockiai išvyko su pirmagime Ugne, o ten netrukus gimė ir sūnelis Erikas. „Tokia tad buvo mano mamiška įžanga į gyvenimą Norvegijoje“, – šypsosi dabar jau trijų vaikų mama E.Okockė.

Patirtys užgrūdino

Eglė tikina, kad viskas, ką abiem su Žilvinu teko išgyventi per tuos metus, labai sustiprino juodviejų tarpusavio santykius.

„Kai žmonėms tenka išgyventi sunkesnį periodą, jie dažnai skiriasi, o mes pasirinkome įveikti jį kartu“, – atvirauja Eglė, tuo metu pradėjusi rimčiau domėtis psichologija, skaityti knygas apie vaikų auklėjimą ir sutuoktinių tarpusavio santykius.

„Taip prasidėjo mūsų kelias į sąmoningumą“, – prisimena E.Okockė, kartu su drauge Justina ėmusi burti moterų sąmoningumo ratus Stavangeryje.

Ne iš karto iki jų priėjo. Iš pradžių su vyru turėjo atsistoti ant kojų finansiškai, o tik tuomet pajuto vidinį norą pasigilinti į save. Sakoma, kad kai mokinys pasiruošęs, atsiranda ir mokytojas. Taip buvo ir Eglei. Vos pajutusi, kad uždirbti pinigai nebetenkina – norisi kažkuo pamaitinti ir dvasią, ji sutiko tinkamų žmonių, su kuriais kartu stačia galva nėrė į sau dar nepažintas ir šiek tiek bauginančias vidines gelmes.

Eglė sako net vykusi į Pietų Ameriką, pas Peru šamanus. „Kodėl ten? Abi su drauge norėjome išsilaisvinti nuo sunkių jausmų, negatyvių vidinių išgyvenimų, o grįžusios nusprendėme dalytis savo patirtimi“, – pasakoja E.Okockė.

Gydyti, padrąsinti, palaikyti, pakylėti nuo kasdienybės, padėti išsilaisvinti nuo vidinio nerimo, baimių, nemeilės sau – toks buvo Eglės ir Justinos tikslas, inspiravęs moterų ratų atsiradimą.

Artuma: anksti pamilę vienas kitą Eglė ir Žilvinas ištvėrė visus emigracijos išbandymus ir drauge žengia sąmoningumo keliu. / E. Okockės asmeninio archyvo nuotr.

„Susirinkusios atlikdavome įvairias dvasines praktikas arba tiesiog nuoširdžiai kalbėdavomės. Dalydamosi savo skausmais ir džiaugsmais, mėgindavome padėti viena kitai išgyventi sunkesnius gyvenimo etapus“, – pasakoja lietuves moteris subūrusi Eglė.

Poreikis keisti ir keistis

Paprašyta įvardyti priežastį, kodėl daugiau kaip po dešimties metų, praleistų Norvegijoje, apsisprendė grįžti gimtinėn, Eglė susimąsto. Ji mini gerą finansinę padėtį, gražius namus, lengvą buitį, puikias ugdymo įstaigas vaikams Stavangeryje.

„Man viskas Norvegijoje tiko...“ – trūkčioja pečiais pašnekovė ir priduria, kad vis dėlto ilgainiui abu su vyru ėmė justi kažkokį žodžiais nenusakomą vidinį šaukimą pasukti atgalios, kur jų tėvai, jų šaknys.

„Vos atvykusi, kaip ir dauguma emigrantų, dirbau valytoja. Vėliau išbandžiau ir kitokių darbų. Baigiau daugybę su grožio puoselėjimu susijusių kursų, net buvau atsidariusi savo grožio kabinetą. Deja, kuo toliau, tuo labiau manęs nebedžiugino jokia veikla. Supratau, kad reikia kažką keisti. Jaučiau, kad turiu didelių kūrybinės energijos resursų, bet nežinojau, kur ir kaip juos realizuoti“, – atskleidžia savo svajones pašnekovė.

Jas nerdama galvoju apie meilę, laimę, kitus džiugius mano išgyventus jausmus. Štai kodėl vadinu jas šviesos gaudyklėmis.

Kai prieš porą metų Okockiai atvyko į Lietuvą aplankyti artimųjų, kažkas įvyko. „Tąkart aš pirmąsyk pamačiau, kokia graži Lietuva. Kokia nuostabi jos gamta ir kaip gera būti, kai šalia tavęs kasdien yra brangūs žmonės“, – prisipažįsta pamaniusi apie grįžimą namo, tačiau išsigandusi tokių minčių – o jei ir vėl nepritaps, jei ir vėl teks kęsti finansinį nepriteklių?!

Dabar arba niekada

Nelabai Lietuvon veržėsi ir Okockių antrasis vaikas Erikas, gimęs ir augęs Norvegijoje. Jam dešimt, vyriausiai dukrai Ugnei – dvylika, o jaunėlei Melisai neseniai suėjo devyni mėnesiai.

„Ugnė su Eriku puikiai kalba norvegiškai ir angliškai. Kai pasakėme, kad ruošiamės grįžti į Lietuvą, labiausiai nenorėjo Erikas. Vaikams teko palikti draugus, adaptuotis naujoje aplinkoje, tobulinti lietuvių kalbą“, – aiškina mama ir pati ilgai laužiusi liežuvį norvegų kalba.

Ugnė su Eriku turėjo vieną žodyną, o ji – kitą. Vienų žodžių jiems reikėjo mokykloje, kitų – jai darbe. Be vietinės kalbos išsiversti būtų buvę sunkiau.

Kai gimė mažoji Melisa, Okockiai apsisprendė: dabar arba niekada. Sutarę grįžti gyventi į Lietuvą, abu buvo tikri, kad nori gyvenimo arčiau gamtos, kaime, vienkiemyje – tik jau ne mieste.

„Jei būtume galvoję apie tokį nekilnojamąjį turtą Norvegijoje, spaustų dar didesnės paskolos, o pardavę savo turėtą namą Norvegijoje, atidavę skolas bankui, įsigijome apleistą sodybą Lietuvoje“, – džiaugiasi pašnekovė, laukianti nesulaukianti pavasario, kai pagaliau joje prasidės renovacijos darbai.

Svarbiausia – sveikata

Kadaise Eglei, dar gyvenančiai Norvegijoje, teko vesti pirties ritualus moterims, tad ir dabar apie juos pasvajoja. Žilvinas mokosi pirtininko amato ir šalia sodybos planuoja statyti savo pirtį. Sudėję savo turimas žinias, patirtis Okockiai nori padėti ir kitiems sveikatinti savo fizinį kūną.

„Šiuo metu pagrindinis mūsų gyvenimo akcentas – sveikata. Žinau ne vieną liūdną istoriją, kai vergaudami pinigams, nekreipdami dėmesio į savo fizinę ir emocinę būklę žmonės susigadino sveikatą“, – dalijasi pažįstamų patirtimis pašnekovė.

Anot jos, dabar, kai daržoves valgo tiesiai iš mamos daržo, visai kitaip jaučiasi ir jos kūnas. Todėl dar vienas Okockių tikslas – šalia sodybos turėti savo daržą, jame auginti švarų, ekologišką maistą.

Sąmoningumo kelyje kiekvienas atsiduria savu laiku. Eglė pamena, kad ją labai supurtė žinia, gauta per 30-ąjį gimtadienį.

„Tuomet sužinojau, kad yra pakitimų mano gimdos kaklelyje. Ta naujiena mane labai sukrėtė. Ėmiau galvoti, kad man vėžys, o mano vaikai dar tokie maži… To užteko, kad kardinaliai pakeisčiau savo gyvenimo būdą. Atsisakiau alkoholio, cigarečių. Ėmiau švarinti savo fizinį kūną, o drauge – ir dvasinį“, – prisipažįsta jauna moteris, tąkart supratusi, kad reikia keisti ir mąstymą.

Patiko norvegiškas požiūris

Ar savo vaikus lietuviai auklėja pagal norvegiškos šeimos tradicijas? „Galbūt daug ką perėmėme iš tėvų Norvegijoje, nes Lietuvą palikome dar labai jauni“, – sako Eglė.

Plevena: E.Okockės šviesos gaudyklės skleidžia šviesius jausmus. / E. Okockės asmeninio archyvo nuotr.

Vietinės mamos ją mokė tolerancijos, pakantumo, kitokio požiūrio į mažuosius šeimos narius. Norvegijoje vaikas yra asmenybė, o ne vien tėvų valios vykdytojas. „Sužinojome, kad su vaiku galima bendrauti kaip su sau lygiu“, – dalijasi prisiminimais Eglė ir sako, kad jai sunku būtų lyginti lietuvių ir norvegų vaikų auklėjimo metodus: juk dar tik pusmetį gyvena Lietuvoje.

Norvegai kreipiasi į vaiką „mano mažas drauge“. „Tai puikiai atspindi suaugusiųjų požiūrį į jį kaip į lygiavertę asmenybę, bet ne nuosavybę. Galbūt ir Lietuvoje tėvai jau mąsto lygiai taip pat?“ – svarsto Eglė.

Anot jos, lietuviai labai dažnai vartoja žodį „ne“. Mūsų tėvai neleidžia vaikams išsitepti, sušlapti. Kadangi savo vaikus Stavangeryje Okockiai leido į lauko darželį, tai panašios baimės dingo visiems laikams. „Tėvai ten nuperka vaikui neperšlampamą kombinezoną, vilnonius drabužius, šiltus guminius batus ir leidžia jam tiesiog būti vaiku“, – pasakoja Eglė.

„Ar kada skaičiavote, kiek kartų per dieną ištariate savo vaikui „ne“ – negalima, nedaryk, neimk? – retoriškai klausia E.Okockė, rudenį dažnai pati apsiaunanti guminius batus ir einanti su vaikais pasitaškyti po balas.

Tais pačiais norvegiškais vaikų auklėjimo principais Eglė žada vadovautis ir augindama mažąją Melisą Lietuvoje.

Svarbiausia – vaikai

Ar sunku auginti tris vaikus? „Kai pradėjau lauktis antrojo vaikelio, daug kas mane gąsdino ir sakė, kad bus labai sunku. Vos gimus Erikui, mes su vyru išsyk nusistatėme prioritetus – svarbiausi mums bus vaikai, jų emocinė sveikata, o ne buitis“, – atvirauja mama.

Todėl, kai mažylis Erikas miegodavo, Eglė bendraudavo su dukra, o grįžęs po darbų Žilvinas padėdavo žmonai ir valgį pagaminti, ir kambarius sutvarkyti.

„Preciziška namų švara ar pietūs iš trijų patiekalų mums tikrai nebuvo svarbu“, – juokiasi pašnekovė ir džiaugiasi, kad juodviem su Žilvinu nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų – kuris turi laisvas rankas, tas ir daro.

Ar ilgą laiką gyvendami Norvegijoje susirado draugų? Deja, ši šalis kur kas šaltesnė už Lietuvą. Ir ne tik dėl klimato. Norvegai nepuola bičiuliautis su svetimtaučiais, be to, jų laisvalaikio užsiėmimai truputį kitokie nei lietuvių.

„Norvegės mane kviesdavo žaisti futbolo, rankinio. Ten moterys kur kas vyriškesnės nei lietuvės“, – pastebi Eglė.

Kuria šviesos gaudykles

Grįžusi į Lietuvą Eglė atrado ir mėgstamą veiklą. „Jei manęs paklaustų, ką vis tiek daryčiau, nors turėčiau ne vieną milijoną savo sąskaitoje, man į galvą išsyk šauna tik vienas atsakymas – rankdarbius. Kalbu apie pastaruoju metu pamėgtas šviesos gaudykles, – šypsosi ji ir vadina savo vąšeliu nertas sapnų gaudykles puikia meditacija.

Dažniausiai jas neria klausydama subtiliųjų mokytojų meditacijų, kartais tiesiog meditacinės muzikos garsų. „Dažnai jas nerdama galvoju apie meilę, laimę, kitus džiugius mano išgyventus jausmus. Štai kodėl vadinu jas šviesos gaudyklėmis“, – paaiškina originalių rankdarbių kūrėja.

Anot jos, kiekvienas daiktas yra energija, vibruojanti savo dažniu. Todėl gaudyklės, sukurtos aukštos vibracijos dažnyje, tokius pat šviesius jausmus skleidžia.

Visus žmones, įsigijusius jos šviesos gaudyklių, Eglė pažįsta asmeniškai. „Per tuos rankdarbius mes tarsi tampame susiję kažkokiais nematomais ryšiais, – atvirauja pašnekovė. – Įsileidę į savo gyvenimą teigiamumą, pamažu stebėdami kiekvieną akimirką, kiekvieną savo mintį, pasakytą žodį, mes pradedame gyventi veikiami aukštos vibracijos energijos. Taip imame kurti savo gyvenimą tokį, kokiame iš tikrųjų gera būti.“

Tiki ženklais

Norvegijoje Okockių šeima pamėgo eiti į gamtą. Susikraudavo kuprines ir kopdavo į kalnus. Kadangi Lietuvoje kalnų nėra, geriausiai atsipalaiduoti padeda važiavimas į būsimus namus.

„Sodyboje išsyk pajaučiame, kaip viduje įsivyrauja ramybė. Kai pirkome tą namą, gyvai nebuvau jo net mačiusi, tačiau visą laiką jaučiau be galo stiprų vedimą. Maniau, jei bus lemta, viskas klostysis sklandžiai. Taip ir buvo“, – džiaugiasi nauju gyvenimo etapu Lietuvoje E.Okockė.

Etapas: sutuoktiniai džiaugiasi sugrižę į gimtinę. „Netrukus naujuose namuose versime naują savo gyvenimo knygos puslapį“, – sako E.Okockė. / E. Okockės asmeninio archyvo nuotr.

Ji visada svajojo apie namus, kuriuose būtų senovinių daiktų, o kieme augtų jazminas, alyva ir bijūnų krūmas. „Ar galite patikėti, kad kai su vyru nuvažiavome apžiūrėti sodybos, viską ten radau! Priėmiau tai kaip patvirtinimą. Be to, kai abu su Žilvinu ėmėme gyventi sąmoningiau, lėčiau, pradėjome matyti ženklų, kurių anksčiau per bėgimą nepastebėdavome“, – juokiasi pašnekovė.

Kokie Okockių planai? Pirmiausia – kuo greičiau adaptuotis gimtinėje, padėti vaikams integruotis į lietuviškos mokyklos kolektyvą. Kadangi tą pačią ugdymo įstaigą lanko Eglės brolio vaikai, jie padeda Ugnei ir Erikui greičiau priprasti prie lietuviškos tvarkos.

„Tiesa, buvo vienas incidentas mokykloje, bet Erikas pats jį sutvarkė norvegišku būdu. Tiesiog nuėjo pas mokytoją ir paprašė padėti išsiaiškinti santykius su vienu klasioku. Norvegijoje vaikai žino, kad jei kyla nors mažiausia problema, mokinys privalo apie ją išsyk pranešti mokytojui, o ne laukti, kol iš jos išaugs patyčių burbulas“, – aiškina trijų vaikų mama.

Pavasarį šeima žada pradėti sodybos atnaujinimo darbus, kad jau rudenį galėtų švęsti įkurtuves. Kadangi Žilvinas Norvegijoje renovavo pastatus, tai atnaujinti savąją sodybą žada pats. „Mes kiek galėdami jam padėsime“, – optimistiška gaida baigia pokalbį E.Okockė.