A. Nausėdos bendražygio likimas

Prezidento Gitano Nausėdos tėvas Antanas ankstyvoje jaunystėje, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, ištrūkęs iš nacių darbo lagerio Vokietijoje, susipažino su likimo draugu Juozu Čepausku, su kuriuo grįžo į Lietuvą. Jau pasienyje jie abu buvo sučiupti enkavėdistų. Tik po 74 metų A.Nausėda pagaliau sužinojo apie savo bendražygio, su kuriuo teko išgyventi pokario siaubą, likimą.

Dešimtmečiai visiškos nežinios

Lietuvos Respublikos Prezidento G.Nausėdos inauguracijos dieną dienraštis "Klaipėda" publikavo straipsnį apie šalies vadovo tėvą Antaną ("Prezidento tėvo lemtis: gyvenimas vertas filmo", 2019 07 12).

Publikacijoje aprašyta, kaip dar paauglys A.Nausėda buvo išvežtas darbams į Vokietiją, kaip jam pavyko išgyventi alinančiomis sąlygomis ir kaip jam pasisekė pasprukti iš vokiečių nelaisvės.

A.Nausėda pasakojo, kad, priartėjus frontui, jis su grupe bendražygių sutiko raudonarmiečius, šie, išsiaiškinę, kad vyrai yra buvę nacių darbo lagerio kaliniai, vyresniems Antano bendražygiams pasiūlė stoti į Raudonąją armiją, o jo neėmė, nes jam tada buvo tik 16 metų.

Su kitu buvusiu pabėgėliu, nepriklausomos Lietuvos savanoriu, vėliau P.Plechavičiaus vietinės rinktinės kariškiu Juozu Čepausku, vėl, tik jau raudonųjų, buvo įdarbinti Dancige.

Šįkart sovietai juos pristatė ardyti vokiškas gamyklas, krauti stakles į traukinius, kurie važiavo Maskvos link.

Kai kuriems pabėgėliams pamažu leista grįžti į namus. Tačiau ne visiems.

J.Čepauskas vėl ragino Antaną bėgti. Traukiniu abu pasiekė Elbingą.

"Paaiškėjo, kad Potsdamo konferencijos sprendimu tas kraštas jau buvo atiduotas Lenkijai. Tačiau administracija ten dar tik kūrėsi. Kas mokėjo lenkiškai (o Juozas labai gerai mokėjo lenkų kalbą), tiems savivaldybė paskirdavo kokį postą. Taip mane su J.Čepausku priėmė į policiją. Birželį–liepą buvau lenkų policininkas", – pasakojo Antanas.

Tarsi už tėvo nugaros

Juozas buvo kur kas vyresnis už Antaną (anot A.Nausėdos, gal 40-ies), labiau patyręs, jis nuolat globojo jaunąjį bičiulį, padėjo bendruose darbuose, gynė, kai buvo reikalas.

"Lenkų policijoje dirbome tik keletą mėnesių. Mane labai traukė namo. Ypač kai sutikęs buvusį savo kaimo seniūną išgirdau, kad mano tėvai gyvi ir liko tėviškėje. Juozas irgi labai norėjo grįžti į Lietuvą, apie tai nuolat kalbėjome. Nors jis man pasakojo, kad sovietai tremia žmones į Sibirą, kad grįžus galbūt bus nelengva, jis tikėjo, kad jam padės jo brolis Albinas, kuris nepriklausomoje Lietuvoje jau buvo armijos pulkininkas. Jis turėjo savo brolio nuotrauką, nešiojosi kišenėlėje prie širdies, man ne kartą rodė. Jis labai broliu didžiavosi", – prisiminė A.Nausėda.

Tad 1945 m. liepos pradžioje, pabaigę trumpą policininkų karjerą, A.Nausėda su J.Čepausku grąžino lenkų pareigūnų uniformas, dokumentus, ginklus ir sėdo į krovininį traukinį, tikėdamiesi grįžti namo, į Lietuvą.

Antanas pasakojo, kad Juozas pasirūpino maisto atsargomis, surado vietą milžiniškuose, ant platformos pakrautuose vamzdžiuose.

Jie užmaskavo angas, kuriose pasislėpė, kad "nesudomintų" ne tik raudonarmiečių, bet ir iš Rusijos atklydusių valkataujančių paauglių (anot Antano, "biezprizornikų"), kurie okupuotose teritorijose tuo metu be gailesčio apiplėšinėjo ir net žudė karo pabėgėlius.

Koks jo likimas, taip ir nežinau. Daugiau jo niekada nebesutikau.

"Keliavome tuo traukiniu, kuriuo buvo vežami išardyti vokiški įrengimai į Rusiją. Įsitaisėme dideliuose vamzdžiuose, bet Virbalyje, Lietuvos pasienyje, mus užuodė pasieniečių šunys, buvome išlaipinti. Mane tardė septynias dienas. Po to man išdavė dokumentus ir paleido, nes buvau nepilnametis. O J.Čepauskas pas juos taip ir liko, nes jiems jis buvo kažkuo įtartinas. Koks jo likimas, taip ir nežinau. Daugiau jo niekada nebesutikau", – teigė A.Nausėda.

Iš Juozo – jokių žinių

Kai A.Nausėdą iš vadinamosios filtracijos stovyklos (kurioje buvo sulaikomi ir apklausiami asmenys, atvykę iš Vokietijos ar kitų valstybių), paleido, J.Čepauskas jį palydėjo iki vartų.

Antanas teigė, kad jam ant lapelio užrašė savo tėvų namų adresą.

Abu planavo dar susitikti, pasimatyti, nes po tiek bendrų išgyvenimų šiam žmogui A.Nausėda puoselėjo draugiškus jausmus.

"Jis man net patarė, ką kalbėti tardytojams, kad nesusipainiočiau ir nesukelčiau įtarimų. Nes juk į apklausas iškviesdavo visai netikėtai, kartais vidury nakties. Kitaip tariant, Juozas numatydavo daug dalykų, apie kuriuos aš tada nė nenutuokiau. Buvau tikras, kad jis kažkaip išsisuks", – pasakojo A.Nausėda.

Tad, kai Antaną paleido, J.Čepauskas liko anapus stovyklos tvoros, tačiau jis esą laikėsi optimistiškai, tikėjo, kad ir jis greitai ištrūks. Neištrūko, bet apie viską iš pradžių.

Nuo tada praėjo 74 metai. A.Nausėdai J.Čepauskas per tą laiką taip ir neparašė, nesusisiekė. Antanui jo likimas liko nežinomas.

Žurnalistinio tyrimo pradžia

Kas pokariu nutiko žmogui sovietinių represinių struktūrų mėsmalėje, šiais laikais sužinoti yra įmanoma.

Tai parodė žurnalistinis tyrimas. Tik kelias buvo ilgokas ir painus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užklausus apie J.Čepausko bylą, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas, istorikas Arūnas Bubnys aptiko dviejų Juozų Čepauskų filtracijos bylas.

"Vienas Čepauskas Juozas, Antano, yra gimęs 1926 m. Jis karo metais tarnavo lietuvių savisaugos 256 batalione, vokiečių pusėje. Čia veikiausiai ne tas, kurio ieškote, nes tada jis buvo dar jaunas. O kitas J.Čepauskas, Petro, gimęs 1908 m. Jo kortelėje yra įrašyta, kad jis nuo 1945 m. birželio 24 d. yra perduotas į patikrinimo ir filtracijos lagerį Komsomolske prie Amūro. Daugiau jokios informacijos, tik kad jis gimęs Skaudvilės valsčiuje, lietuvis, pagal profesiją siuvėjas. Toje kortelėje daugiau jokių žinių nėra", – teigė A.Bubnys.

Pašnekovas aptiko ir paties A.Nausėdos filtracijos anketą, kuri labai nedidelė, ji užpildyta 1945 m. liepos 10 d.

Anot istoriko, jei kildavo kokių nors įtarimų, filtracijos stovykloje žmogų išlaikydavo metus ar dvejus, jeigu per tą laiką nepavykdavo surasti jokios "kompromituojančios" medžiagos, sulaikytąjį paleisdavo, jei jis iki tol ten nenumirdavo nuo išsekimo.

Paprastai į tokias stovyklas pakliūdavo asmenys, kurie karo metu kažkokiu būdu buvo patekę į Vokietiją ir grįžę atgal. Tai lietė ir tuos, kurie nacių buvo išvežti priverstiniams darbams į Trečiąjį reichą. Tokių žmonių buvo apie 10 mln., iš Lietuvos – apie 50–60 tūkst.

Siuvėjas iš Skaudvilės

Tikimybė, kad J.Čepauskas, siuvėjas iš Skaudvilės, kurio filtracijos bylą pavyko aptikti, yra tas pats A.Nausėdos bendražygis, buvo labai nedidelė.

Tačiau reikėjo patikrinti, o gal vis dėlto tai tas pats asmuo, nors nesutapo datos, nesutapo profesija.

Paieškos pačioje Skaudvilėje nukrypo į vieną žymiausių to krašto grafikų, keliautojų ir žurnalistų, J.Čepausko bendrapavardį Alfonsą Čepauską.

Šis garbaus amžiaus menininkas, paklaustas, ar giminėje buvo koks vyras vardu Juozas, vardijo savo artimuosius, tačiau būtent Juozo ir nebuvo.

A.Čepauskas pasiūlė paskambinti jo bendrapavardžiui, ilgamečiam Klaipėdos šachmatų klubo vadovui Romualdui Čepauskui, kilusiam iš Skaudvilės, Tauragės rajono, esą galbūt jis kuo nors galės padėti.

Pasirodo, J.Čepauskas, siuvėjas iš Skaudvilės, buvo to Romualdo tėvas. Atsirado galimybė gauti nuotraukų ir tikimybė, kad galbūt A.Nausėda atpažins kažin kur prapuolusį savo bendražygį.

"Jis buvo labai aukšto lygio vyriškų drabužių siuvėjas, šių laikų terminais šnekant, dizaineris. Jį vertino ir rusai, ir vokiečiai. Paskui tėvas staiga dingo. Paaiškėjo, kad buvo suimtas, iš lagerio grįžo daugiau nei po metų. 2010-aisiais iš Lietuvos ypatingojo archyvo gavome pažymą, patvirtinančią, kad mano tėvas (originaliame dokumente rusų kalba "белобандит") buvo išsiųstas į NKVD statybos Nr. 500 lagerį, Komsomolsko prie Amūro mieste. Grįžęs tėvas apsigyveno Klaipėdoje, čia po kelerių metų mirė ir yra palaidotas dabartiniame Skulptūrų parke", – kalbėjo J.Čepausko sūnus Romualdas.

Viena ypatybių – siuvėjas J.Čepauskas buvo išskirtinai nedidelio ūgio – apie 1,65 m.

Vis dėlto, ilgai apžiūrinėjęs nuotraukas, A.Nausėda negalėjo pasakyti, kad tai tas pats žmogus, su kuriuo iškart po karo jis keliavęs iš Vokietijos per Lenkiją į Lietuvą.

"Juozas nebuvo žemo ūgio, kiek žemesnis už mane, bet gana aukštas, buvo labai stiprus ir tvirtas vyras. Ir datos nesutampa, šitą J.Čepauską išsiuntė į Rytus tuo metu, kai mes dar buvome Elbinge. Turbūt čia ne tas. Žinote, Juozas užsiminė, kad jo brolis susitrumpino pavardę į Čepą. Gal ir jis prisistatinėjo Juozu Čepu?" – svarstė A.Nausėda.

Čepas, bet ne tas

Dar kartą teko kreiptis į Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimų centrą. Šįkart reikėjo rasti J.Čepo bylą.

Istorikas A.Bubnys vėl ėmėsi paieškų. Vieną tokią pavyko rasti.

"Yra viena baudžiamoji byla. Jis gyveno Panevėžyje, buvo mokytojas, gimęs 1902 m., Stasio sūnus. Suimtas 1945 m. sausį, Karo tribunolo 1946 m. rugpjūčio 19 d. nuteistas 15 metų. Kalėjo Vorkutlage, Komijoje. Į laisvę paleistas buvo 1957 m. rugpjūčio 14 d., bet į Lietuvą negrįžo. Čia turbūt ne tas žmogus, kurio ieškote", – mano A.Bubnys.

Vėlgi nesutampa datos, tuo laiku, kai šis J.Čepas buvo suimtas, A.Nausėda dar kasė apkasus nacių kariuomenei netoli Karaliaučiaus.

Tad pavyko rasti J.Čepą, tačiau – ne tą. Kaip gali būti, kad neliko dokumentų apie ieškomą J.Čepauską? A.Bubnys teigė, kad būdavo tokių atvejų, kai dokumentai dingdavo.

Paskutinis siūlas – Palangoje

Visos paieškos gijos tarsi nutrūko. Vienintelė viltis liko rasti J.Čepausko brolio Albino, kurio nuotrauką jis nešiojosi kišenėje visą karą ir tikėjosi jo paramos, grįžęs į Lietuvą, pėdsakus.

Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje yra toks Albinas Čepas, buvęs nepriklausomos Lietuvos pulkininkas, vėliau tapęs sovietiniu generolu.

Jei tikėtume enciklopedija, visą Antrąjį pasaulinį karą jis praleido Maskvoje, dėstydamas Karo akademijoje, vėliau grįžo į Lietuvą, apsigyveno Palangoje. Ten 1963 m. liepą mirė ir palaidotas Palangos kapinėse.

Bendrovės "Palangos komunalinis ūkis" atstovai patvirtino, jog A.Čepas yra palaidotas Palangoje. Tikimybė, kad čia liko jo artimųjų, buvo gana didelė.

Susisiekus su Palangos viešosios bibliotekos vadovu Kęstučiu Rudžiu, pavyko sužinoti, jog kurorte tebegyvena generolo A.Čepo dukra Rūta.

"Taip, gerai žinau J.Čepauską, jis mano tėvelio brolis, jo anūkė gyvena netoli Kauno, galėsite su ja pabendrauti", – pradžiugino ponia Rūta.

Neramios sielos žmogus

Rūta Čepaitė pasakojo, jog augo pokariu, kai šeimoje buvo labai mažai apie tuos dalykus kalbama.

Esą tai buvo laikas, kai vaikams nelabai ką pasakojo, o kai buvo galima sužinoti daugiau, nebebuvo, ko paklausti.

"Kai kilo ta pavardžių lietuvinimo banga, mano tėvelis pavardę sutrumpino iš Čepausko į Čepą, o jo brolis taip ir liko Čepauskas. Man ir pačiai teko jį ne kartą matyti. Tai buvo tarsi koks amžinas opozicionierius. Kad ir kokia valdžia buvo, jis su ja konfrontavo. Kitaip tariant, Juozas buvo nerami siela. Apie jį žinau tik nuotrupas. Jo pirmoji žmona labai seniai mirusi, nebėra ir jo dukrų, jos abi buvo už mane vyresnės", – pasakojo J.Čepausko dukterėčia Rūta.

Ji tik žinojo, kad jos dėdė buvo kalinamas Sibire.

Iš kur po ilgų pastangų, kaip vėliau prasitarė J.Čepausko anūkė Vida Dineikienė, ne be Rūtos tėvo A.Čepo įsikišimo, Juozą iš lagerio pavyko ištraukti.

Iš lagerio ištraukė brolis

Paaiškėjo, kad J.Čepauskas buvo gimęs 1895 m., taigi, kai jis susitiko su A.Nausėda Dancige pačioje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, jam buvo ne 40, o 50 metų.

A.Nausėdą galėjo suklaidinti itin tvirtas Juozo stotas. Artimųjų teigimu, fiziškai stiprus jis išliko net grįžęs iš Sibiro, atvargęs ten 11 metų.

Tad dėliojasi nežinomų įvykių vaizdas po to, kai A.Nausėda paliko filtracijos stovyklą ir išsiskyrė su J.Čepausku.

J.Čepauskas, pasirodo, neįtikino "Smerš" tardytojų, kad yra lojalus sovietų valdžiai.

Jiems veikiausiai vis tiek pavyko sužinoti, kad Juozas yra nepriklausomos Lietuvos karys savanoris, kad trumpai dirbo Lietuvos policijoje, o Antrojo pasaulinio karo metais įstojo į P.Plechavičiaus vietinę rinktinę, kurią išformavus, pasitraukė į Vokietiją.

Šių faktų buvo daugiau nei pakankama, kad žmogus būtų nuteistas maksimaliai bausmei Sibiro lageriuose.

Akivaizdu, kad tąsyk nepadėjo nė brolio Albino, kuris tuo metu jau buvo Sovietų Sąjungos generolas, padėtis.

J.Čepauskas 1945 m. rugpjūčio 24 d. buvo nuteistas 20 metų ir išvežtas į Irkutsko sritį.

Vis dėlto brolis darė viską, kad Juozą ištrauktų iš lagerio. Jam tai pavyko padaryti po 11 metų, praėjus trejiems metams po J.Stalino mirties.

Tačiau keisčiausia, kad Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimų centre nėra jokio dokumento, susijusio su J.Čepausko byla.

Galima tik spėti, kad kažkokiu būdu (ne be jo brolio pagalbos) tie dokumentai iš archyvų buvo išimti, kad nepakenktų jo tolesniam gyvenimui.

Apie žmoną – nė žodžio

1956 m. J.Čepauskas po ilgų savo klajonių pagaliau grįžo į tėvynę.

1990 m. jo artimieji gavo Aukščiausiojo Teismo nutartį, kad Juozas buvo neteisingai represuotas.

Tąkart J.Čepauskas grįžo į Kauną pas savo dukrą, kita dukra buvo emigravusi į Ameriką.

"Jis kurį laiką gyveno pas mus, nes tuo metu jo žmona, mano babunė, jau buvo mirusi. Paskui jis susituokė su kita moterimi ir su ja gyveno. Kaip pasakojo mano mama, senelis žmonių buvo mėgstamas, linksmo charakterio", – pasakojo Juozo anūkė V.Dineikienė.

Pasirodo, 1918 m., palikęs žmoną, iš Užvenčio su savo arkliu Juozas atjojo į Kauną, įstojo į savanorių gretas ir gynė Lietuvą nuo bolševikų, lenkų ir vokiečių.

Vėliau trumpai dirbo policijoje. Paskui su vežimaičiu vežiodavo žmones Kaune.

"Jis gi buvo vedęs vyriausiąją rašytojos Žemaitės anūkę Elzę, su kuria Žemaitė gyveno Vilniuje, kur ji mokėsi. Kaip savanoris senelis buvo gavęs nemažai žemės Užventyje, bet pats jos nedirbo, daugiausia nuomojo kitiems. O visą šeimos ūkį ant savo pečių laikė būtent jo žmona, mano senelė. Tačiau už savo patriotišką veiklą jis atsiėmė kaip reikiant", – kalbėjo V.Dineikienė.

Tačiau įdomiausia, kad Juozas per visą tą laiką Vokietijoje, paskui Lenkijoje, kol bendravo su A.Nausėda, jam nė karto neprasitarė apie savo žmoną ir juolab giminystę su rašytoja Žemaite.

Juozas tuo metu man buvo kaip tėvas, jis mane globojo ir saugojo, jei ne jis, kažin kaip man tada dar būtų pasisekę.

Kodėl, taip ir išliko mįslė.

Po dešimtmečių – netikėtumas

Liko dar vienas žingsnis – parodyti J.Čepausko nuotraukas A.Nausėdai, kad jis atpažintų, ar tai tas pats jo bendražygis.

Ilgai žiūrėjęs į fotografijas ir sugretinęs faktus bei datas, A.Nausėda prasitarė, jog beveik 100 proc. yra tikras, kad čia tas pats žmogus, su kuriuo jaunystėje perėjo ugnį, vandenį ir varines triūbas.

"Nuveikėte milžinišką darbą, negaliu patikėti, kad jūs jį radote. Gaila, kad jis jau miręs, būtų buvę smagu su juo susitikti. Norėčiau aplankyti jo kapą, pasišnekėti su jo artimaisiais. Juozas tuo metu man buvo kaip tėvas, jis mane globojo ir saugojo, jei ne jis, kažin kaip man tada dar būtų pasisekę", – kalbėjo A.Nausėda, lygiai po 74 metų žvelgdamas į savo buvusio likimo draugo nuotraukas ir pagaliau sužinojęs, kodėl jis jam taip ir neparašė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaziui

Kaziui portretas
tik nereikia čia pūgų rašyti.Kas nežino kad žodį ,,sovietinis"išrado Liandzbergis norėdamas parodyti kad jis neva nemoka rusų kalbos. Nors ,,prie ruso" dirbo šituose, nemenkuose jam patikėtuose postuose.(galime pasiskaityti A.Sakalo straipsnius..). Nereikia čia jūsų išvedžiojimų nukreipiant esmę į jūsų norimą reikšmę - paprasčiausiai pasiimkite žodyną ir išverskite TEISINGAI iš vienos kalbos į kitą.

Kazys

Kazys portretas
Lietuviškas terminas "taryba" ar "tarybinis" turi prasmę kai susirinkę LAISVAI REIŠKIA SAVO NUOMONĘ. Terminas "soviet" NETURĖJO NIEKO BENDRO SU LAISVAI IŠSAKOMA NUOMONE RUSIJOS OKUPUOTOJE LIETUVOJE. Todėl vartotini tik šie terminai - SOVIETMETIS ar SOVIETINIS !

Apie prezidentą nėr ką

Apie prezidentą nėr ką portretas
rašyt, tai nors apie tėvuką pavarys straipsniukų. Va, įdomi detalė, policajum Lenkijoj buvo, o Lietuvoj gal Plechavičiaus komandoj tarnavo?
VISI KOMENTARAI 22
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių