Mūšiai dėl paveldosaugos: kas turi teisę laimėti?

Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje, pašto pastatai Kaune, Klaipėdoje ir sostinėje, buvusių kino teatrų dalybos Lietuvos didmiesčiuose – tai tik keli atvejai, įskėlę aršius ginčus dėl šių objektų likimo. Atskiros piliečių grupės, valdžia, verslas ar netgi politikai siūlo atsakymus, kaip vertintinas šis palikimas ir ką toliau su tokiais objektais daryti. Ar gali būti, kad vieną dieną dėl paveldosaugos Lietuvoje pagaliau nebesipyksime ir visi turėsime vienodą nuomonę?

Situacijos problematika

"Ne, tokio momento demokratinėje visuomenėje negali būti", – prieštarauja architektūros istorikas Vaidas Petrulis, vadovaujantis KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centrui.

Jo manymu, ramybės ir status quo būsena paveldosaugoje iš esmės negalima. "Kiekviena karta turi teisę išsakyti nuomonę, kas jiems yra vertinga, kaip jie konstruoja paveldą. Paveldosauga yra nuolatinis vertybių peržiūrėjimo procesas", – sako jis.

Pasak V.Petrulio, visuomenės konfliktai – natūralus procesas, tačiau tai turėtų duoti rezultatų. Jo manymu, dabartinė situacija Lietuvoje liudija, kad kol kas neturime veikiančio ir didžiajai daliai visuomenės priimtino mechanizmo, kaip spręsti ginčus dėl paveldosaugos.

Žiniasklaidoje modernizmo architektūros puoselėtoju dažnai pavadinamas mokslininkas neseniai išleido monografiją "Paveldas kaip konfliktas: metodologinės Lietuvos XX a. architektūrinio palikimo vertinimo prielaidos", kurioje analizuoja dėl ankstesnių kartų palikimo kylančių nesutarimų esmę. Naujas leidinys tapo puikia priežastimi identifikuoti kautynių dėl paveldo mūšio lauką, dalyvius ir priežastis.

Pagrindiniai klausimai

Anot V.Petrulio, pirmiausia ginčai visuomenėje kyla sprendžiant klausimą, kokia saugojimo prasmė? Įstatyme apibrėžta, kad saugotinos "kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu", tačiau tai neatsako į prasmės klausimą. Jis sako: pirmasis monografijos tikslas – atkreipti dėmesį, kad tradiciniai paveldosaugos modeliai, grindžiami "vertingųjų savybių" inventorizavimu, ne visuomet yra prasmingi ir sėkmingai veikia.

Pasak jo, visuomenės diskusijose, ginčuose turi būti pasiekti du pamatiniai susitarimai: kas yra saugoma, o jei tai pavyksta – kyla kitas sudėtingas klausimas – kokiu būdu vertybę saugoti?

"Ar mes norime įtvirtinti nacionalinį naratyvą, lietuviškumą? Ar siekiame gražiausių vietų išsaugojimo? O gal ieškome ir norime įtvirtinti vietos unikalumą liudijančių istorinių ir estetinių pasakojimų visumą? O gal mes galvojame apie paveldą kaip kažką, kas gali esmingai pagerinti gyvenimo sąlygas?" – probleminius aspektus formuluoja mokslininkas.

V.Petrulio nuomone, tokie klausimai tik iš pažiūros atrodo neutraliai, tačiau atsakymai iš esmės lemia objektų likimą. "Pavyzdžiui, jei kalbame apie tautiškumo naratyvą, kas yra viena dažniausių paveldo interpretacijų, tai reiškia, kad mums aktualūs tik tie objektai, paminklai, kurie pasakoja apie mūsų didingą tautos praeitį", – sako jis.

"Mes tarsi renkamės, ką mes pasakojame paveldo objektais apie save. Ar kalbame apie save kaip apie lietuvius, ar labiau kaip apie europiečius? Aš laikausi nuomonės, kad šie du naratyvai sutampa, bet nutinka, kai viešuose komentaruose atsiranda ir euroskeptinis požiūris. Esą, tokios demokratijos, kokią reprezentuoja šiuolaikinė Europa, visai nereikia", – pastebi V.Petrulis.

Kiekviena karta turi teisę išsakyti nuomonę, kas jiems yra vertinga, kaip jie konstruoja paveldą. Paveldosauga yra nuolatinis vertybių peržiūrėjimo procesas.

Mokslininkas pabrėžia – toks požiūris, esant šiandieninei situacijai, yra per siauras. "Jeigu pasitelktume tarptautinę patirtį, egzistuoja ir kitoks mąstymo būdas. Pasaulyje dominuoja jau kitas požiūris: paveldas turėtų reprezentuoti įvairias socialines grupes. Tai įvardijama kaip paveldo demokratiškėjimo procesas", – įžvelgia tendenciją.

"Pavyzdžiui, tai gali būti sprendimas saugoti tarpukario medinės miesto architektūros palikimą kaip tam tikrą darbininkijos, socialinio būsto ženklą. Arba radijo stoties pastatą, kuris nėra tradicinis puošnus paminklas, išsaugoti kaip reprezentuojantį istoriškai svarbią laikinosios sostinės funkciją", – priduria V.Petrulis.

Architektūros istoriko nuomone, tokią įvairovę skatinanti paveldosauga atveria žymiai platesnį objektų, apie kuriuos reikėtų diskutuoti ir susitarti, lauką, tai vėlgi paskatina naujus ginčus.

"Šiandienos saugotinų objektų sąrašas, palyginti kad ir su tarpukariu, – kitoks, kitokie skaičiai ir netgi kitokie objektai. Vadinasi, susitarimai, kaip tai turi būti saugojama, šiais laikais irgi turi būti kitokie. Tradicinio autentiškumo neužtenka. Kodėl? Pernelyg koncentruodamiesi išimtinai į visišką fizinių elementų išsaugojimą galime atsidurti aklavietėje", – teigia V.Petrulis.

Jo teigimu, autentiškumu grindžiamas elgesio modelis, kuris buvo suformuotas XX a. antroje pusėje, buvo orientuotas į iki-istoristinį palikimą ir dėl to vertinant, pavyzdžiui, modernizmo paveldą ne visuomet yra tinkamas.

"Vis garsiau kalbama, kad autentiškumo samprata turi būti peržiūrėta. Kai mes kalbame apie urbanistikos saugojimą, mes kalbame apie tuos objektus, kurie susiję su kasdienybe, su jų naudojimu", – pastebi V.Petrulis.

Kaip pavyzdį jis pateikia Lazdynų mikrorajoną Vilniuje: vadovaujantis tradiciniu autentiškumo reikalavimu, šią vietą reikėtų įšaldyti ir palikti taip, kaip ji kadaise buvo sumanyta. "Matyt, akivaizdu, kad taip negali būti", – svarsto V.Petrulis, omenyje turėdamas technologinius pasiekimus ir miesto infrastruktūros pokyčius.

Išeitis – pritaikyti šiandienai?

Architektūros istorikas pastebi, kad Lietuvos paveldosaugoje vis dar dominuoja konservatyvi, tradicinė praktika, kai specialistai paskelbia, kas yra saugotina, o visuomenė, konkretūs objektų savininkai įgyja prievolę.

"Dažniausiai jie su tuo faktu tik supažindinami, ir privalo paklusti. Mano supratimu, Lietuvai dar būtina atrasti kompensacinius mechanizmus. Mano žiniomis, Skandinavijoje egzistuoja finansinės priemonės paveldo objektų savininkams skatinti – mokesčių lengvatos ir panašiai. Kompensacinis mechanizmas ten veikia", – pastebi V.Petrulis.

Anot V.Petrulio, Lietuvos paveldosaugoje esama ir pozityvių elementų: kaip potencialiai gerą priemonę jis vertina šiuo metu egzistuojančias nepriklausomas vertinimo tarybas, suburiančias ekspertus. "Jas galima interpretuoti kaip savotišką prisiekusiųjų teismą. Tiesa, sėkmingam pastarųjų veikimui būtina viena esminė sąlyga – atvirumas visuomenei", – sako jis ir apgailestauja, kad kol kas jų posėdžiai dažniausiai būna uždari.

Pasak jo, dabartinė Lietuvos paveldosauga turėtų labiau orientuotis į vadinamojo adaptyvaus objektų pritaikymo galimybes. Mokslininko nuomone, apie tai kol kas kalbama nepakankamai.

"Adaptyvus pritaikymas – tai kaip procesas, kai kažką saugai, tačiau kartu išlaikai pokyčio galimybę. Tai savotiškas konsensusas tarp to, ką saugome ir neliečiame, ir to, kas gali keistis. Tas momentas labai svarbus", – sako mokslininkas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

E

E portretas
Trumpiau tariant kas galima vieniems tai nereiskia kad ir kitiems bus galima daryti ka nori .pinigai valdo .jega
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių