Išvadose nurodyta, kad Lietuvoje iki šiol valstybiniu lygiu nėra apibrėžta, ką reikėtų laikyti kokybišku švietimu, todėl sunku nuspręsti, į ką ir kiek pinigų reikia investuoti. Aiškios strateginės vizijos neturėjimas ir negebėjimas išsirinkti vienos ar kelių prioritetinių sričių gali būti laikomas vienu iš Lietuvos politinio charakterio bruožų ir nesėkmės priežasčių gerinant švietimo sritį.

Daugybės aukštus akademinius ir mokymosi pasiekimus rodančių šalių geroji patirtis sako, jog norint pagerinti mokymosi kokybę, būtina investuoti į aukštos kvalifikacijos mokytojų rengimą, tačiau ši sritis nuo pat Nepriklausomybės pradžios buvo palikta savieigai.

„Pedagogams ir ypatingai mokyklų vadovams reikia suklusti. Taip pat švietimo reformos pertvarkos architektams būtina pergalvoti visus dokumentus, kokias pedagogai turi įsigyti kompetencijas. Šiandien pasakyti, kad man užtenka tų kompetencijų, negalima, nes ir vaikai keičiasi“, – griežtos nuomonės laikosi Vilniaus universiteto Edukologijos katedros profesorė Vilija Targamadzė.

Galima apčiuopti dvi esmines problemas. Visų pirma, nėra aiškiai susitarta, kokių mokytojų reikia besikeičiančioms mokykloms, ką galime vadinti kokybišku mokymu. Taip pat prognozuojama, kad per kelerius metus ims trūkti pedagogų.

Mokslų ir studijų stebėsenos ir analizės centro duomenimis, per pastaruosius kelerius metus fizikos ir chemijos mokytojus rengiančių programų nepasirinko nė vienas žmogus, o mokykloje dirbantys pedagogai sensta. Dabartinis mokytojų perteklius ir artėjantis staigus trūkumas suteikia galimybę permąstyti, kokius mokytojus norėtume turėti. Šiuo metu jauni ir talentingi žmonės retai renkasi mokytojo profesiją.

Austėja Landsbergienė sako, jog tokius pasirinkimus lemia visuomenės požiūris.

„Priežastis yra tie vyresni žmonės, kurie mano, kad ši profesija neverta pagarbos [...] Dažnai jaunam žmogui yra pasakoma – tu gali geriau ar ne? O kas yra geriau už žmogaus ugdymą? [...]Tai yra tarnystės profesija, tai yra misionieriška profesija“, – teigia edukologė dr. Austėja Landsbergienė.

Vienas iš galimų būdų spręsti mokytojų trūkumo problemą yra valstybės tikslinis finansavimas. Pasak švietimo ir mokslo ministrės, į tai kreipiamas dėmesys.

„Mes pradėjome skaičiuoti, kokių specialybių mokytojų gali pritrūkti artimiausiu metu. Šiemet mes jau darėme tikslinį priėmimą, į tas specialybes, kuriose specialistų trūksta, nukreipėme valstybės finansuojamas vietas“, – džiaugiasi švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

Tačiau toks ministerijos žingsnis negarantuoja, kad trūkstamus specialistus rengiančias programas pasirinks patys gabiausi studentai. Šiais metais su pedagogika susijusios specialybės Lietuvos edukologijos universitete ir Šiaulių universitete gavo apie 100 valstybės tikslingai finansuojamų vietų.

Statistika rodo, kad minėtieji du universitetai nepritraukia geriausiai mokyklas baigusių abiturientų. Į pedagogikos specialybes stojančių abiturientų vidutinis konkursinis balas yra beveik tris kartus mažesnis nei aukščiausias vidutinis balas. Su žemesniais konkursiniais balais negu pedagogikos būsimieji studentai priimami tik į kolegijas. Daugiausiai pedagogų parengiančio universiteto vadovas problemos čia neįžvelgia.

„O jūs galvojate, kad medicinoje, inžinerijoje ar kur kitur visi yra tiesiog pagiriamojo žodžio žmonės, prakilnūs, talentingi, gabūs ir t.t.“, – klausia Lietuvos edukologijos universiteto rektorius Algirdas Gaižutis.

Gabiausieji renkasi Vilniaus universitetą, kuris taip pat teikia galimybę įgyti pedagogo kvalifikaciją, tačiau šio universiteto laipsnio nesuteikiančios pedagogikos studijos negavo jokio tikslinio finansavimo. Taigi, jau baigę universitetus studentai, norintys įgyti pedagogo kvalifikaciją Vilniaus universitete, ir nepatekę į vos 30 valstybės finansuojamų vietų, turės už metus išlyginamųjų studijų sumokėti 2 225 eurus užuot tikslingai skatinami valstybės.

Užsienio ekspertai labai gerai vertina programą „Renkuosi mokyti“. Ji kasmet surenka keliolika talentingų užsienio ir Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventų ir suteikia jiems galimybę dvejus metus dirbti mokytoju, įgyti pedagogo kvalifikaciją ir vėliau galbūt likti mokykloje.

„Tą patirtį, kurią skleidžia ši programa, reikėtų multiplikuoti, o valdžiai imtis tam tikros iniciatyvos jos pagrindais steigti agentūrą, kuri iš esmės rūpintųsi mokytojų paieška, jų įdarbinimu ir geresnių sąlygų sudarymu“, – siūlo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Valentinas Stundys.

Suomijoje praėjusio amžiaus antrojoje pusėje mokytojų rengimo reforma susidūrė su dideliu pasipriešinimu. Reformuotojai iš esmės pertvarkė pedagogų rengimo sistemą. Į pedagoginius universitetus Suomijoje dabar priimami tik geriausiai mokyklos egzaminus išlaikę abiturientai, būtini stojamieji egzaminai ir tik 10 procentų stojančiųjų apskritai įveikia šias sąlygas.

Suomijos politikai buvo kaltinami elitizmu. Į kritiką jie atsakydavo retoriniu klausimu: ar norėtumėte, kad jums širdies operaciją darantis chirurgas mokyklą būtų baigęs vidutiniais pažymiais? Tuomet kodėl leidžiate, kad jūsų vaiko mokytoju taptų vidutinybė? Dar gilesnis klausimas, į kurį šiandien turėtume atsakyti Lietuvoje: nuo ko derėtų pradėti? Nuo aukštos kartelės mokytojų specialybei iškėlimo, o gal pokalbio apie tai, ar mokytojas mūsų šalyje vis dar laikomas dalyvaujančiu valstybės kūrimo procese?