Mindaugo karūnavimo kaina

Nenuginčijamas Mindaugo nuopelnas yra tas, kad jis politiniais tikslais priėmęs krikštą ir karūną, atvedė Lietuvos valstybę į tarptautinį de jure pripažinimą, tačiau kalbos apie Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės yra beprasmės – pats popiežius Mindaugą oficialiai atpagonino.

Krikščionybės pradžiamokslis

Nagrinėjant Mindaugo karūnavimo aplinkybes, tenka pažvelgti į jo diplomatinius veiksmus ir tai, ką jam teko atlikti, kad taptų krikščioniškoje Europoje pripažintu lygiateisiu valdovu, t.y. karaliumi. Pirmiausia jis oficialiai turėjo tapti krikščioniu. Turėjo būti pakrikštytas pagal katalikų ar pravoslavų apeigas. Mindaugui apsisprendus ir pasirinkus Vakarų Europos katalikišką krikštą, Ordino brolis kunigas Kristijonas mokė jį krikščioniškų tradicijų.

Mindaugas buvo geras mokinys. Jis mokėsi katekizmo, buvo iniciatyvus, kartu išmoko ir tuometės Europos politinį katekizmą. Mindaugas suprato, kas yra Europa, kas joje yra popiežius ir kokios jo galios, bet nepamiršo savo politinių varžovų, o ypatingai – Tautvilo. Žinodamas, su kuo ir kaip kalbėti, Mindaugas siuntė pasiuntinį pas Livonijos ordino magistrą. Suprantama, prieš tai nusiuntė daug aukso ir sidabro indų, sidabrinių ir auksinių gražių brangenybių, daug žirgų. Tuomet drąsiai galėjo tarti "jeigu užmuši ir papjausi Tautvilą, dar daugiau gausi", – taip rašoma "Mindaugo knygoje: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių".

Mindaugas suprato, kad su krikščioniais tinka taip bendrauti, nes dėl turtų jiems Dievo įsakymas "Nežudyk" negalioja. Joks krikščionis dėl tokių žodžių Mindaugo, tuo metu dar pagonio, nesudrausmino. Jokiam krikščioniui nepasirodė, kad taip elgtis nedora. Tame pat pasakojime minimas ir Mindaugo į šiuos žodžius gautas atsakas: "...jaučiu tau draugiškumą". Toks buvo Mindaugo ir Lietuvos krikščionybės pradžiamokslis, gautas iš Ordino brolio kunigo Kristijono.

Buvo naudinga popiežiui

Mindaugas taip pat suprato, kad tada popiežiui Inocentui IV rūpėjo ne sielovados, o turtų reikalai. Žinota, kad popiežius, protestuodamas prieš tai, kad imperatorius Fridrychas II negrąžina užimtų žemių, be skrupulų ekskomunikavo ir detronizavo minėtą monarchą. Šis konfliktas baigėsi Frydricho II mirtimi. Kas pasakys, anot knygos "Bažnyčia Mindaugo krikšto laikais" vertėjo Liudo Jovaišos, ar tuomet triumfuojantis popiežius – verus imperator, vadindamas Mindaugą "ypatinguoju sūnumi", teikdamas jam leidimą vainikuotis ir priimdamas Lietuvos valstybę į Šv.Petro žemių valdas, negalvojo apie kada nors galintį pasikartoti panašų konfliktą dėl turtų ir ar neieškojo potencialių sąjungininkų?

Beje, popiežiui Inocentui IV žūtbūt reikėjo sąjungininkų, nes dėl mongolų totorių antplūdžio krikščioniškoji Europa pasijuto stovinti ant bedugnės krašto, o popiežius totorių grėsmę įvardijo kaip vieną iš penkių sopulių. Tad lietuvių krikštas Bažnyčiai turėjo suteikti vilties, kad naujoji krikščionių karalystė padės sulaikyti pagonių mongolų keliamą grėsmę. Mindaugo laikų Lietuva XIII a. pirmos pusės pranciškonams regėjosi kaip derlinga, itin miškinga, išraižyta upių ir vandenų, pilnut pilna žvėrių ir gyvulių žemė, kurioje be upių, girių ir pelkių, mažai kitų įtvirtintų vietų. Užgrobti šias žemiškas gėrybes neatrodė sudėtinga – tereikėjo pakrikštyti ir karūnuoti Mindaugą. Jo "atradimas" popiežiui Inocentui IV buvo malonus įvykis, rūpinantis krikščionybės gynyba nuo totorių.

Karūna, kurią Mindaugas gavo krikščionių Dievo malonės dėka, nudžiugino jį tiek menine, tiek politine savo reikšme. Apie tai, kad Mindaugui niekas nedraudė ir jis toliau galėjo aukoti pagonių dievams kaip aukojęs, užsimena to meto rašytiniai šaltiniai. Tačiau visa tai smulkmena, palyginus su išsaugota valstybe arba su prūsų ir latvių likimu.

Ko Lietuva neteko

Knygoje "Mindaugas karalius" Liudas Jovaiša nagrinėja klausimą, ką laimėjo ir ko neteko Lietuva, XIII a. viduryje išsižadėjusi katalikiškosios krikščionybės. Apie Lietuvos krikšto nuopelnus yra daug įvairių autorių darbų, todėl trumpai apžvelkime, ko Lietuva neteko išsižadėjusi katalikiškosios krikščionybės.

Pirmiausia neteko politinės nepriklausomybės. Prof. Edvardas Gudavičius knygoje "Mindaugas ir Morta – pirmoji krikščionių šeima Lietuvoje" rašo: "Mindaugo pripažinimas Bažnyčios sūnumi kartu reiškė ir jo sutikimą pripažinti popiežių valdovu (senjoru ar siuzerenu), rašant tai atitinkamoje inskripcijoje ar kokioje kitoje akto formoje. Bažnyčios sūnaus ypatingumas: šis sūnus tokiu tampa kovodamas ir jai (bažnyčiai) atnešdamas savo šalį."

Karūnavimo apeigas tyręs prof. E.Gudavičius mini, kad karūnuojamasis pradėdavo atlikti karūnavimo apeigas, pasižadėdamas ginti Romos Bažnyčią (bet pastebėkime – ne savo šalį). Patepant aliejumi, melsta Dievo valdovui padėti palaikyti Bažnyčią, bet ir vėl neprisiekia ginti savo šalies. Valstybės teisiniai pagrindai ir savarankiškumas karūnacijos metu tampa antraeiliu dalyku su toli siekiančiomis pasekmėmis.

Mindaugas suprato, kad su krikščioniais tinka taip bendrauti, nes dėl turtų jiems Dievo įsakymas "Nežudyk" negalioja.

Popiežiaus viršenybė

Anot istoriko Dariaus Barono, 1255 m. Mindaugas gavo popiežiaus Aleksandro IV leidimą karaliumi vainikuoti savo sūnų. O jei būtų negavęs tokio leidimo, tada krašto valdovu popiežius galėjo paskirti kitą administratorių su karaliaus teisėmis. Kaip mini prof. E.Gudavičius, nors Mindaugo krikštas buvo suprastas kaip jo aplinkos – šalies pakrikštijimas, išplėšiant ją iš pagonybės bei be išlygų pripažįstant Apaštalų sosto jurisdikciją, tačiau ne vienas Europos valstybės karalius pripažino ne tik religinę, bet ir politinę popiežiaus viršenybę, turėjo pasižadėti paklusti Šv.Sostui.

Teisiniu požiūriu nuo Inocento IV prasidėjo jo dekretų klestėjimo laikotarpis, kai imperija buvo traktuojama kaip Bažnyčios dalis, o pasaulietinė valdžia turėjo paremti dvasinę ten, kur pastarajai to prireiks. Žvelgiant į valstybės savarankiškumą, matome akivaizdų jos nykimą.

Be politinės nepriklausomybės, Lietuva kartu neteko ir dalies ekonominės gerovės. Krikšto metu Lietuva įsipareigojo kasmet Bažnyčiai perduoti dešimtąją dalį bendro nacionalinio turto taip, kaip numatyta Šventajame Rašte, Kunigų knygoje. Be to, reikėjo išlaikyti ir kraštą užplūdusius elgetaujančiuosius vienuolius.

Ko mokė universitetuose

Nereikėtų pamiršti, kad tuo metu Europoje kūrėsi universitetai. Atrodytų, kad tai lyg būtų pažangos rodiklis, tačiau ko mokė Vakarų Europos universitetuose, kai pagonys baltai statė observatorijas?

Tuomet pažangiausi Europos universitetai svarstė: kiek velnių telpa ant adatos smaigalio. Mokyklose būdavo mokoma skaityti ir rašyti ne gimtąją kalba, o lotyniškai, patarnauti pamaldose, gabesnieji netgi buvo paruošiami ir vėliau šventinami kunigais – rašo, Kęstutis Žemaitis Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje. Kadangi gabūs ir darbštūs jaunuoliai nebedalyvavo krašto gerovės kūrime, tai tokią "netektį" galima būtų prilyginti tai netekčiai, kai po 1990 m. atsisakėme studentams dėstyto mokslinio komunizmo ir kai uždarėme Aukštąją partinę mokyklą. Todėl prie L.Jovaišos teiginio, kad "pagoniškoji Lietuva buvo toli nuo šio XIII a. vidurio Vakarų Europos intelektualinio vidurkio", vertėtų pridurti žodžius "ačiū Dievui".

Pagonis negalėjo krikštyti

Mindaugas po krikšto jautė savų vertybių sistemos netektį, jautė, kad naujame, naudos išskaičiavimais grindžiamame, savininkiškame pasaulyje susigrąžinti baltiškąją dvasią – tą senolių širdyse amžiais nešiotą, kauptą ir puoselėtą savęs ir aplinkos suvokimą – dar bus galima.

Vatikano archyvuose Zenono Ivinskio rastus anų laikų popiežių rašytų laiškų tekstus komentavo istorikas prelatas Paulius Jatulis. Jis pastebėjo, kad popiežių nustebino Mindaugo pranešimas apie Rygos arkivyskupą Kristijoną, kuris, pakrikštijęs Mindaugą, priskyrė sau Lietuvos vyskupiją ir tokiu būdu peržengė popiežiaus įgaliojimus. Bet ir pats popiežius taip pat pažeidė karalių vainikavimo formuliarą – Mindaugą juk karūnavo ne arkivyskupas, o popiežiaus įgaliotas vyskupas.

Tačiau tiek Rygos arkivyskupas, tiek Livonijos ordinas troško užsitikrinti savo valdžiai Lietuvos plotus. Mindaugui buvo žinomi vokiečių ordino kėslai, taigi jis greitai pasiskundė popiežiui dėl Lietuvos vyskupijos priskyrimo Livonijos ordinui. Tuomet Inocentas IV tučtuojau įsakė Naumburgo vyskupui Saksonijoje Šv.Sosto vardu naujai priimti iš vyskupo Kristijono priesaiką, panaikindamas aną, Rygos arkivyskupo priimtą – taip rašo Jonas Boruta knygoje "Lietuva ir Šventasis sostas: istorinė perspektyva". Vadinasi, panaikinus Kristijono priesaiką, jis tapo pagoniu. Tad suprantama, kad pagonis Kristijonas negalėjo krikštyti kito pagonio.

Atšaukta priesaika

Popiežius Inocentas IV 1254 m. rugsėjo 3 d. rašė Naumburgo vyskupui: "Rygos arkivyskupas paskyrė tave minėtos bažnyčios vyskupu ir priėmė tavo krikščioniškosios ištikimybės priesaiką savo ir savo bažnyčios vardu, nors tai nieku būdu nesiderino su mūsų valia. Kadangi minėtas karalius Mindaugas vėliau nuolankiu raštu paprašė mūsų, kad šiuo reikalu pasirūpintumėme Apaštalų Sosto valia, mes pritardami jo prašymams, nusprendžiame, kad tu nieku būdu nesi įpareigotas laikytis minėtos duotos priesaikos", – cituoja popiežiaus raštus Z.Ivinskis. Taigi popiežius dar kartą patvirtino, kad atšaukiamos priesaikos, duotos krikšto metu.

Mindaugo perkrikštijimo nebuvo ir naujos priesaikos jis nedavė, vadinasi, Mindaugo krikštas yra eilinė turtų ištroškusių krikščionių apgaulė, atlikta tam įgaliojimų neturėjusio asmens ir skirta gauti iš Mindaugo žemių bei brangenybių dovanų pavidalu. Taip oficialiai pats popiežiaus Inocento IV 1254 m. rugsėjo 3-osios raštu, neatimdamas karūnos, atpagonino karalių Mindaugą, kuriam vėliau nebereikėjo skelbti, kad atsisako krikščionybės.

Kodėl Mindaugą pakrikštijo neturintis įgaliojimų šventikas, atsako Lione 1245 m, vykusio pirmojo Liono arba tryliktojo Visuotinio Bažnyčios susirinkimo sutartis dėl turtų. Ji liudija, kad krikšto ceremonijų atlikimas suteikdavo krikštytojams teisę pretenduoti į naujai atsivertusių krikščionių gyvenamas teritorijas. Livonijos ordino kunigas Kristijonas, pakrikštijęs Mindaugą, teoriškai aplenkė turtų ištroškusius vyskupus ir Ordino riterius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

demagogijos aukos

demagogijos aukos portretas
"Lietuva buvo toli nuo intelektualinio europos vidurkio". Iš kur tokią nesąmonę iškasti reikia? Kokių gabumų reikėjo Trakų pilį pastatyti? Kauno pilį, kokių turtų reikia tūkstančiams piliakalnių supilti? Manoma kad buki lietuviai tiesiog ėjo su prijuostėmis ir pylė piliakalnius. Dvarp kuokdariai Tiesa, žinios nebuvo "etalonu" tapusios graikiškos.Bėda kad visas LT turtas yra išvežtas ir išdalintas nuo pilių ir dvarų sulygintų su žeme iki aukso dingusio nežinia kur. Tai, kas liko, tai tik lietuvių žemių pavadinimai iki Juodosios jūros su tūkstantmečiais tebegriūvančių įspūdingų pilių kompleksais.

...

... portretas
Turim švęst Šalies išdavystę, svetimų riterių įsileidimą į Lietuvą (it raudonžvaigždžių tankų 1940-aisiais), jų draugišką priėmimą?.. kada paskutinis kryžiuotis Lietuvą paliks?

Marius

Marius portretas
Niekados nešvenčiau ir niekad nešvesių Mindauginių. Durneliai švenčia tai apie ką neišmano. Man, kur gyvenu, Mindaugas nebuvo karaliumi. Faktas. Žemaičiai švenčiantys karūnavimo dieną yra debilai. Gi atidavė juos kryžiuočiams.
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių