Tačiau apie tautinės vėliavos keitimą Vydūnas nepasisakė, bet jis suteikė daug žinių apie Mažosios Lietuvos vėliavą.

Keista dailininko iniciatyva

Dėl valstybinės vėliavos spalvų buvo konsultuotasi ne tik su Vydūnu.

M.Dobužinskis tuo klausimu tarėsi ir su specialistu iš Sovietų Rusijos, savo senu draugu Vladislavu Lukomskiu (1882–1946), istoriku, heraldikos ekspertu, kuris, beje, tai darė sovietų vyriausybės pavedimu.

Sankt Peterburgo archyvuose esą yra išlikęs sovietų karinės žvalgybos susirašinėjimas su tuo pačiu V.Lukomskiu būtent dėl Lietuvos trispalvės.

"M.Dobužinskis gal ir negalėjo žinoti, kad juo galbūt manipuliuojama, bet yra daug keistų dalykų. Kai jis atvyko į Lietuvą 1924 metais, iš jo Lietuvos valdžia nupirko 40 paveikslų, kai kiti Lietuvos menininkai tuo metu vos sudūrė galą su galu. Kultūros žmonės tada taip nebuvo čia šelpiami. Po to 1933 m. M.Dobužinskis išsiruošė į kūrybinę kelionę per Lietuvą, A.Smetona jį vėl finansavo. Kodėl?" – retoriškai klausė K.Mickevičius.

Be to, išvykstant iš Sovietų Rusijos M.Dobužinskiui buvo leista išsivežti, ką jis norėjo. Teigiama, kad sovietų valdžios jam išduotame lydraštyje buvo parašyta, kad jis "siunčiamas į Lietuvą padėti jaunai valstybei stotis ant kojų".

"Bet nepagautas – ne vagis. Tik labai nesuprantama, kodėl Lietuvos valdžia jam taip pataikavo", – svarstė K.Mickevičius.

Tačiau pakeisti Lietuvos trispalvę sutrukdė sovietų okupacija. Geltona, žalia, raudona pusšimčiui metų buvo trinama iš žmonių atminties.

"Anų lakų įvykius vėl teko prisiminti, kai buvo išleista monografija apie M.Dobužinskį, kurioje, deja, ne tik nekritiškai atkartoti senieji priekaištai lietuviškai trispalvei, bet "sukurti" ir nauji", – kalbėjo K.Mickevičius.

Kam naudingos iniciatyvos?

Anot dizainerio, jeigu nori sužlugdyti valstybę, reikia pradėti nuo jos simbolių žlugdymo, taip supriešinant visuomenę.

Tarpukariu ne tik M.Dobužinskis siekė pakeisti tautinę vėliavą. Tokių minčių turėjo ir žurnalistas, diplomatas bei leidėjas Ignas Šeinius. Jis siūlė tradicinę trispalvę keisti į žalią, baltą, žalią su dvigubu Jogailaičių kryžiumi per vidurį.

"Tame siūlyme neradau jokios logikos. Jis siūlė vėliavą dalyti į tris vienodas vertikalias juostas, nors daugumos šalių vėliavų juostos yra horizontalios, išskyrus gal tik prancūzų. Čia tam tikra semantika. Vertikalus juostų išdėstymas vėliavoje reiškia protestą. Prancūzų atveju tai suprantama. Toks būdas gal ir gali būti. Tik štai keista, kad I.Šeiniaus tas paūmėjimas keisti valstybės vėliavą kažkaip sutapo su jo kelione į Sovietų Rusiją. Tiesa, po to jis atsipeikėjo", – kalbėjo K.Mickevičius.

Galimas dalykas, kad dėl vėliavos keitimo idėjos eskalavimo čia būta ir išorės jėgų mėginimų kelti tam tikrą sumaištį valstybės viduje. Bet, anot K.Mickevičiaus, tai ne vienintelės galimos priežastys.

"Gali būti, kad yra ir gerų norų ką nors pakeisti. Antras dalykas, vėliavos keitimas gali reikšti prieštaravimą esamai tvarkai. Ir, jei žmonės nori keisti valstybės simbolį, vadinasi, jie nepatenkinti valdžia. Yra tokia žmogiška viltis, veikiau iliuzija, kad pakeitus vėliavą valstybėje pasikeis gyvenimas. Tačiau negalime atmesti ir išorės jėgų, kurios per kitus asmenis tokiais inicijuotais siūlymais nori įnešti tam tikrą sumaištį šalyje, supriešinant visuomenę. Taip buvo tada, taip galbūt yra ir šiandien. Valstybės vėliava priešpriešinama istorinei, o tai yra negerai", – teigė K.Mickevičius.