Quantcast

Laisvės premijos laureatė: turiu grąžinti skolą

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

„Turėtume įsisąmoninti, kad laisvė – Kūrėjo dovana ir prigimtinė teisė. Bet laisvės be moralės ir atsakomybės irgi nebūna“, – sako Laisvės premijos laureatė sesuo Bernadeta Mališkaitė.

Šiuo metu Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesuo Bernadeta sukasi lyg voverė: greta kasdienių įsipareigojimų ir darbų reikalų verpetas įsuko ruošiantis pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (toliau „Kronika“ – red. past.) 50-mečiui – 1972-ųjų kovo 19 d. pasirodė pirmasis jos numeris. Būtent už bendradarbiavimą „Kronikoje“ 2021 m. Laisvės premija skirta Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai SJ, B.Mališkaitei SJE ir Elenai Šiuliauskaitei SJE.

Kuo Bernadeta gyveno jaunystėje? Kaip pasirinko vienuolinį gyvenimo kelią? Kada ėmėsi darbo „Kronikoje“? Kam daugiausia laiko skiria šiandien? Apie tai sesuo B.Mališkaitė atvirai pasakoja „Kauno dienos“ skaitytojams.

Ieškojimai jaunystėje

– Ar galima sakyti, kad jūsų pažintis, draugystė su „Kronika“, o vėliau ir jos leidyba prasidėjo nuo jaunatviškų savęs paieškų, kaip dabar populiaru sakyti?

– Nežinau, manau, kad gal ne… Pirmoji pažintis su „Kronika“ įvyko gal trečiame kurse, tada studijavau Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (VVPI) lietuvių kalbą ir literatūrą. Kiek prisimenu, išgyvenau, nepavadinsiu, kad tikėjimo krizę, bet tikėjimo paieškas – tikrai. Savo ieškojimus – klausimus ir abejones – išrašiau laiške, skirtame kunigui Gvidonui Dovydaičiui. Kažkada jis Kybartuose, mano tėviškėje, dirbo vikaru. Buvo labai trumpai, mažiau nei metus, bet su jaunimu užmezgė gan gerą ryšį: rinkdavomės pas jį žiūrėti katalikiškų filmų, skaidrių, augino voverę, ir mes jai nešdavome riešutų, vykdavome į ekskursijas – Vilnių, Rygą. Visa bėda, kad ant laiško neužrašiau atgalinio adreso, todėl atsakymo nesulaukiau. Bet po kurio laiko jis keletą dienų Kybartuose pavadavo tuometį mūsų kleboną kunigą Sigitą Tamkevičių. Sutikęs mamą, per ją pakvietė mane užeiti, o kai atėjau, padavė visą pluoštą pogrindinių leidinių, žinoma, daugiausia – „Kronikos“ numerių, tarp jų dar buvo kažkiek „Alma Mater“, „Perspektyvų“, „Rūpintojėlio“, „Aušros“ numerių. O pokalbis tikėjimo klausimais taip ir neužsimezgė. Skaitant man atsivėrė kitas pasaulis, o kamavę klausimai pasidarė maži arba visiškai išnyko.

Kryptis: nuo vaikystės B.Mališkaitė sako žinojusi tik vieną specialybę – mokytoja, tad visas jos gyvenimas sukasi dirbant su jaunimu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tada man buvo dingtelėjusi mintis tiesiog iš niekur, kad kada nors reikės, ir gal aš norėčiau viename iš tų leidinių dirbti... Nuvijau kilusią mintį, nes ji man pasirodė per drąsi ir nevisiškai sava. Kai žiūriu iš šiandienos perspektyvos, galvoju, kad jaunas žmogus, ačiū Dievui, visada arba beveik visada yra idealistas...

Iki šiol turiu įprotį plėšyti visus gautus raštelius, atvirukus, ypač jei ant jų užrašytas žmogaus adresas, vardas, pavardė...

Be to, studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, žinojau apie knygnešius, spaudos draudimo laikus. Turėjau savo asmeninės patirties, ką reiškia būti kiek kitokiai – reguliariai lankyti bažnyčią, nebūti komjaunuole. Kai baigiau vidurinę ir rinkausi tolesnes studijas, dauguma man sakė, kad į pedagoginį institutą neįstosiu, kad negalėsiu dirbti mokytoja, o labai norėjau, nuo vaikystės žinojau tik vieną specialybę – mokytoja. Nepaisant panašių pranašysčių ir net savo mylimų mokytojų atkalbinėjimų, į institutą įstojau. Man tai prilygo stebuklui, kai paskutinę rugpjūčio dieną gavau pranešimą, kad esu priimta. Tai prisiminus, kirbėjo mintis, kad neužtenka būti dėkingai, turėsiu kažkaip atidirbti, juk ne veltui galiu studijuoti... Turiu grąžinti gyvenimui skolą.

Kai mane pakvietė bendradarbiauti leidžiant „Kroniką“, jau buvau baigusi studijas, įstojusi į vienuoliją, reguliariai gaudavau paskaityti „Kroniką“, kitus pogrindžio leidinius. Sutikau, nes ta mintis manyje jau buvo užsimezgusi ir kažkur giliai kirbėjo.

Tiesos dėlei turiu pripažinti, kad nesijaučiau nei drąsi, nei verta, todėl kitą dieną bandžiau atsisakyti, nes nebuvau tikra, kad turiu tam reikalingų savybių – abejojau, ar tardymų, įkalinimo atveju ko nors neišduosiu, nesupasuosiu. Mane pakvietęs talkinti „Kronikos“ redaktorius kunigas S.Tamkevičius tik pasakė, kad taip toli negalvotume, nes visi esame žmonės ir negalime numatyti, nežinome, kaip ir kada kas gali atsitikti, – svarbu pasitikėti Dievu ir daryti, ką suprantame, kad reikia daryti.

– Vienuolinio gyvenimo kelio pasirinkimas ir „Kronika“ – vienas su kitu susiję, turėjo įtakos apsisprendimams?

– Nėra nė mažiausios abejonės, kad esminis ir pirmasis pasirinkimas – vienuolinis pašaukimas. Bendradarbiavimas „Kronikoje“ man ir visiems buvo tik vienas iš būdų ginti tikėjimą, žmones, įskaitant save, nuo neteisėtų persekiojimų, draudimų, stovėti tiesos pusėje. Mes, tikintieji, jautėmės visaverčiai, dirbantys, kuriantys žmonės. Norėjome ir siekėme laisvai išpažinti savo tikėjimą ir nebūti už tai persekiojami: metami iš darbų, nepriimami į aukštąsias mokyklas... Norėjome laisvos spaudos, ypač religinės literatūros, juk neturėjome net Šventojo Rašto, negalėjome laisvai burtis ir gilinti savo žinias. Trumpai tariant, galiu sakyti, gyvenome valstybėje, kurioje buvo laikoma norma tokia savotiška šizofreniška aplinka ir elgesys, kur viena buvo sakoma, o kita daroma. Juk viešai žmogaus teisės, tikėjimo laisvė buvo deklaruojami...

Svarbu: jaunystėje tylos momentai bažnyčioje, skaitant literatūrą, pokalbiai su bendraamžėmis Bernadetai padėjo atrasti vienuolinio gyvenimo pašaukimą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tai mano kelias

– Kas sovietmečiu paskatino rinktis vienuolinį gyvenimą?

– Vienu žodžiu būtų sunku atsakyti. Gimiau ir augau tikėjimą praktikuojančioje šeimoje. Mama į šv.Mišias eidavo beveik kasdien, labai jau retos tos išimtys, kai negalėdavo. Nuo vaikystės vesdavosi ir mane. Sekmadieniais kūno ir sielos poilsis be jokių darbų ir Eucharistija mūsų šeimoje buvo nekvestionuojami dalykai. Abu tėvai lankė parapijos chorus. Krikščioniškąsias vertybes, ypač atjautą silpnesniam, ne tik žmogui, bet ir gyvūnui, augalui, man atrodo, tėvai ne tik mumyse skiepijo, bet ir patys labai natūraliai tuo gyveno. Pavyzdžiui, tėtis dirbo geležinkelyje, mes netoli jo gyvenome. Pamenu, kai parsivedė turgaus išvakarėse moterį apnakvydinti: „Negi lauks ryto stotyje, juk namuose yra lova, tegul išsimiega...“ Mama ruošė vakarienę, visi gan ilgokai kalbėjosi. Ir šiandien aš tai prisimenu kaip vieną gražiausių ir giliausių prisiminimų iš vaikystės.

Atvejį, kai iš kaimo degtukų dėžutėje parvežiau savo draugei, besidominčiai zoologija, karkvabalių, dar irgi iki šiol nešiojuosi atmintyje. Parvežiau ir pamiršau drabužio kišenėje. Ruošdamasi skalbti, mama rado. Vabalai buvo leisgyviai ir svirdinėjo... Niekas manęs labai nebarė, tik paklausė, ką tai reiškia ir kodėl taip aplaidžiai pasielgiau, – jie juk gyvi. Nežinau, kam labiau skaudėjo, – man ar vabalams. Kiek pamenu, jie liko gyvi.

Iš vaikystės turėjau maldos patirties, tegul ir vaikiškos, nedidelės, bet prisimenu, kad iki ašarų būdavo gera per gegužines pamaldas, skirtas Švč. Mergelei Marijai...

Studijuodama Vilniuje atsitiktinai sužinojau, kad pogrindyje veikia vienuolynai: studijų draugė nuomojo kambarį pas seseris kotrynietes. Niekas man nesakė, kokie tie namai, bet iš kažkokio sakralumo, paprastumo, kvepiančios švaros ir tvarkos jutau, kad kažkas ten kitaip... Nieko negalvodama, leptelėjau Vitalijai: „Gyveni, kaip vienuolyne.“ Nusišypsojo, o po kelių dienų patikėjo paslaptį. Tada įvyko gilesnė pažintis su seserimis: kartu šventėme Vasario 16-ąją, dalyvavau Kaune jų suorganizuotose rekolekcijose studentėms. Beveik tuo pačiu metu ir į Kybartus atvyko kelios Šventos Šeimos kongregacijos seserys dirbti parapijoje.

Nežinoti daugiau, nei būtina, tuo laiku buvo privilegija: tardymų, kratos atvejais tai buvo savotiška apsauga. Nežinosi – neišduosi ir neišsiduosi.

Jau minėjau, kad jaunas žmogus yra idealistas, jis svajoja apie didelius dalykus, pavyksta tai įgyvendinti vėliau ar ne, čia jau kitas klausimas. Bet jeigu tuo metu susitinki žmonių, kurie tą idealizmą atpažįsta, palaiko, yra autoritetai, jie tavo pasirinkimams padaro didelės įtakos.

Žinoma, neabejoju, kad galutinis ir tikriausias pašaukimų autorius, nesvarbu, ką rinktumės – šeimą, kunigystę, pašvęstąjį gyvenimą ar būti vienam dėl kitų, dėl visuomenės, yra Dievas. Jei jauno žmogaus  gyvenime yra tylos momentų, jis tą pašaukimą išgirsta. Man tie tylos momentai buvo bažnyčioje, skaitant literatūrą, priskirčiau ir pokalbius su bendraamžėmis. Visos ieškojome savojo kelio. Renkantis vienuolinį gyvenimo kelią man atrodė, kad jei esu tikinti, turiu eiti iki galo. Nebuvo kažkokios egzaltacijos ar saldaus jausmo. Tiesiog jaunatviškas noras eiti ir ištverti iki galo. Įstojusi supratau, kad nėra tų sunkumų, kuriems ruošiausi, tiesiog pataikiau. Manau, kad tai mano kelias, už kurį Dievui, mane supusiems žmonėms esu be galo dėkinga.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Šaunuolė Bena, belieka linkėti sveikatos

ne kvailiui

ne kvailiui portretas
gal gali pasakyt ką ji padarė gero šita broilerių valdzia

Kvailiui,pasivadinusiam ,,Pavadinimas''

Kvailiui,pasivadinusiam ,,Pavadinimas'' portretas
Tai gal tu pasakyk,ką nusikalstamo padarė dabartinė valdžia,o ne kitų prašinėk.Be kadangi pats nieko pasakyti negali,tesugebi tik tuščiai loti,taigi belieka tau pasakyti:ir toliau lok lok,šuneli,kol gausi kaulelį.
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

Daugiau straipsnių