Kiek požiūris į karą susijęs su tautybe?

– Kiek žinote atvejų, kai rusakalbiai Lietuvoje sulaukia užgauliojimų, patyčių dėl karo Ukrainoje?

– Lietuvoje gyvenantys rusakalbiai beveik visi yra Lietuvos piliečiai. Lietuvoje, skirtingai nuo Latvijos, niekada neiškilo pilietybės klausimų. Visos karo nelaimės apnuogino turbūt iki tol visuomenėje buvusias baimes. Padaugėjo nepasitikėjimo. Anksčiau mums atrodė, kad 15 proc. tautinių mažumų atstovų integravosi sėkmingai, jie visiškai identiški mums. Bet iš tiesų kiekviena tauta gyvena savo tapatybės tam tikruose rėmuose ir stereotipuose, taip pat ir rusakalbė bendruomenė. Rusakalbiai ir Lietuvos rusai yra skirtingos grupės. Rusų kalbą vartoja daug kitų tautų žmonių, tarp jų ir daug ukrainiečių. Karo pradžioje buvo didžiulis visuomenės šokas ir ieškojimas kaltų. Mes rusų kareivių, ačiū Dievui, nematome, todėl turbūt reikėjo nestabiliems asmenims išsakyti savo poziciją rusišką pavardę ar vardą turintiems asmenims. Visi girdėjome, klausėmės, ir mokykloje buvo tam tikrų patyčių, gatvėje, parduotuvėse. Tai pavieniai atvejai.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Tik dėl to, kad žmonės kalbėjo rusiškai?

– Taip. Bet dabar daugybė ukrainiečių dirba ir segi korteles, kad su jais kalbėti rusiškai. Rusų kalba jaudinantis dalykas daugumai yra dar nuo 1990-ųjų. 30 metų praėjo, mums jau reikėtų bijoti mažiau dėl lietuvių kalbos išnykimo, rusų kalbos dominavimo. Bet rusų kalba egzistuoja gyvenime.

– Minėjote, kad viena didžiausių problemų, į ką Lietuva nekreipia dėmesio, propaganda iš Rytų – baltarusiškų, rusiškų televizijų.

– Mes, lietuviai, nesame niekuo geresni už kitas tautas, dėl to požiūrį į karą, į taiką, vertybes nereikėtų vertinti kaip matavimo kriterijų į tautybę. Žmonės turi pasaulėžiūrą, ideologiją, politines pažiūras. A.Lukašenkai simpatizuoja ne tik vienos tautinė mažumos dalis. Visoje Lietuvoje yra žmonių, kuriems patinka tokio tipo vadovas, kuris viską tvarko ir sureguliuoja kumščiu į stalą. Kurie dešimtmečius žiūrėjo rusiškas televizijos laidas, pokalbių šou, koncertus. Negaliu sakyti, kad valstybė nekreipė dėmesio, visada apie tai žinojome, kalbėjome, buvo daug mokymų nevyriausybiniame sektoriuje, tačiau labai skirtingi pajėgumai tiek Lietuvos, tiek kitų šalių. Estai po tam tikrų įvykių su kareivio statulos nuėmimu sukūrė rusų kalba visą informacinį nacionalinį kanalą, Lietuva to neturi. Bandymų yra – trumpos kultūrinės laidos, orientuotos tautinėms mažumoms.

– Dėl ko dabar tautinės mažumos, rusakalbiai nerimauja labiausiai?

– Dauguma jaučiasi nesaugūs. Kurie turi savo politines pažiūras ir turi kur reikštis, reikėtų aktyviau išsakyti savo paramą Ukrainai, Lietuvos veikloms. Tada gal įvairiatautė visuomenė labiau pasitikėtų Lietuvos rusakalbiais ir jie patys drąsiau jaustųsi, kad jie yra sudėtinė visuomenės dalis ir mus vienija tie patys siekiai.