Vadinamasis desovietizacijos įstatymas, sudarantis prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus, pernai gruodį Seime priimtas vieningai: niekas nebalsavo prieš, susilaikė šeši.

Tačiau kaip jį reikės įgyvendinti praktiškai, ypač turint omenyje, kad visuomenės nuomonė dėl kai kurių istorijos faktų ir veikėjų vertinimų prieštaringa?

„Kauno diena“ tai aiškinasi su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Istorinės atminties įamžinimo skyriaus vedėju Vitu Karčiausku.

Neabejotina: V. Karčiauskas pabrėžia, kad mums tikrai nereikia valstybės mastu saugoti, vadinti kultūros paveldu ir istorine atmintimi to, kas mums svetima ir primesta okupantų. (I. Gelūno/BNS nuotr.)

Kas bus arbitras

– Naujame įstatyme savivaldybėms numatyta pareiga per 20 darbo dienų nuo jo įsigaliojimo pateikti LGGRTC sąrašus objektų, kurie galbūt prieštarauja naujo įstatymo reikalavimams. Kokiais konkrečiais kriterijais remdamosi savivaldybės turi nuspręsti, kurie vardai ir ženklai patenka į totalitarinius ir autoritarinius režimus propaguojančių sąvoką?

– Pačiame įstatyme apibrėžta, kas yra autoritarinis ir totalitarinis režimai.

Per 20 dienų savivaldybės pateiks tuos objektus, dėl kurių šiandien jau neabejotinai apsisprendusios. Tačiau įstatyme pasakyta, kad procesas turi vykti nuolat ir mažiausiai vieną kartą per metus savivaldybės turi pateikti tokią medžiagą.

Būtent savivaldybės turi atlikti pagrindinį darbą: jos turi argumentuotai siūlyti, kokius objektus reikia pašalinti. LGGRTC, gavęs jų sąrašą, pateiks jį vertinti Seimo sudarytai tarpžinybinei komisijai, kuri nagrinės argumentus. LGGRTC generalinis direktorius, gavęs komisijos išvadą, sprendimą dėl viešojo objekto turės priimti ne vėliau kaip penkias darbo dienas, o pašalinti tokį objektą reikės ne vėliau kaip per tris mėnesius.

Bene svarbiausias įstatymo momentas: tai demokratinis procesas, ne tik valdininkai turi atlikti techninį darbą ir įrašyti, kas jiems atrodo, bet turi būti išgirsta ir visuomenės nuomonė.

– Tačiau kas bus tas arbitras, kuris pasakys, ar konkretus objektas ar pavadinimas propaguoja sovietmetį?

– Savivaldybė pateiks siūlomą sąrašą komisijai, o ši remsis arba savo nariais profesionalais, ekspertais, arba samdys ekspertus iš šalies. Ji negali priimti sprendimo vien todėl, kad savivaldybė taip sudėliojo akcentus, turės remtis labai konkrečiais faktais, o ne emocijomis. Tam reikės ir istorikų, ir literatūrologų, jei atvejai bus susiję su rašytojais. Turi būti pasverti visi už ir prieš.

Galų gale reikia išanalizuoti visas aplinkybes, duomenis, pavyzdžiui, kokiu pagrindu gatvė pavadinta vienu ar kitu vardu: gal vienu atveju galėjo būti pavadinta poetės Salomėjos Nėries vardu, o kitu – SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatės, važiavusios į Maskvą parvežti Stalino saulės.

– Ar norite pasakyti, kad, pavyzdžiui, Jurbarke Petro Cvirkos gatvė galėtų likti, nes jis šiame krašte gimęs, o kitame mieste – ne?

– Esmė, kad kiekvienas atvejis turi būti analizuojamas individualiai ir turi būti profesionalių ekspertų, istorikų, literatūros tyrinėtojų, besigilinančių į tą laikotarpį, nuomonė. Viską reikia pasverti.

Tam ir skirta tarpinstitucinė komisija, kurios sudėtis gana solidi. Pagal įstatymą Seimas LGGRTC teikimu ją sudaro iš devynių institucijų – LGGRTC, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų, Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos istorijos instituto, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovų. Nemanau, kad jie aklai, kaip kažkas nori, kilos rankas, nes rizikuotų savo vardu.

Atsiklaus bendruomenių

– Beje, pagal įstatymą siūlymus atsisakyti kokių nors sovietmečio pavadinimų ar memorialinių ženklų gali teikti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Tačiau ar bus paisoma, jei vietos bendruomenė nenorės kokio atsisakyti?

– Taip. Labai svarbi įstatymo 4 straipsnio 11-oji dalis, kurioje nurodyta, kad savivaldybės ne sėdo ir surašė, kas atėjo į galvą, bet pacituosiu: „Savivaldybių vykdomosios institucijos, konsultuodamosi su vietos bendruomenių, pilietinės visuomenės atstovais, renka informaciją apie šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytus viešuosius objektus, esančius jų savivaldybės teritorijoje.“

Čia bene svarbiausias įstatymo momentas: tai demokratinis procesas, ne tik valdininkai turi atlikti techninį darbą ir įrašyti, kaip jiems atrodo, bet turi būti išgirsta visuomenės nuomonė.

– Vilniaus savivaldybė jau paskelbė, kad jų sąraše bus Liudo Giros, Salomėjos Nėries gatvės ir Petro Cvirkos skveras. Tačiau kaip savivaldybė turi apsispręsti, jei, pavyzdžiui, S. Nėris vieniems – didi poetė, kitiems – išdavikė? Rengti visuotinę apklausą?

– Esmė, kad savivaldybės privalo atlikti demokratinę procedūrą, siūlymus aptarti su bendruomenėmis, gyventojais, juos pagrįsti, o ne tik atsiųsti komisijai sąrašiuką.

Nežinau, kodėl Vilniaus savivaldybė sako, kad dėl Salomėjos Nėries gatvės jiems viskas aišku ir jie teiks komisijai siūlymą panaikinti šį pavadinimą. Gal jie atlikę visas reikalingas procedūras, surengę gyventojų apklausą, ir komisijai tereiks pritarti jų nuomonei. Tačiau aš, kaip vilnietis, nežinau, ar atliktas toks darbas. Jei ne, yra neaiškumų, ar visuomenė su sprendimu sutiks.

Pavyzdžiui, LRT Radijuje vyko diskusija dėl Jurbarke, kurio rajone gimęs P. Cvirka, jo vardu pavadintos gatvės. Taip, jis – išdavikas, bet ar jo literatūriniai nuopelnai atsveria jo išdavystę, šiandien niekas negali pasakyti. Jei vietos gyventojai nenorėtų atsisakyti iš jų krašto kilusio žmogaus gatvės pavadinimo, tačiau valstybė konstatuotų, kad jo veikla iš tiesų buvo labai žalinga valstybei, tokiu atveju reikėtų šviesti žmones stengiantis jiems tai įrodyti. Įstatymas tai taip pat numato.

Vis dėlto, jei bendruomenė nori, kad išliktų kokio kontroversiškai vertinamo asmens pavadinimo gatvė, reikės pridėti lentelę su objektyvia informacija, kad tai toks ir toks asmuo, tada ir tada išdavęs valstybę.

– Yra P. Cvirkos, S. Nėries, Venclovų muziejai, kontroversiškų veikėjų vardais pavadintų mokyklų. Ar pagal naują įstatymą tai turėtų būti peržiūrėta?

– Naujas įstatymas įpareigoja savivaldybes įvertinti visus viešuosius objektus, galbūt pažeidžiančius šį įstatymą.

– Jei bus priimtas sprendimas, kad kažkurio veikėjo vardas kažkurios savivaldybės gatvės pavadinime propaguoja totalitarinį ar autoritarinį režimą, ar ir kitos savivaldybės turėtų atsisakyti tokio pavadinimo?

– Ne, tai būtų nedemokratiška. Savivaldybė turi kreiptis dėl konkrečios jos teritorijoje esančios gatvės, o ne visų Lietuvoje. Kiekvienąkart reikės diskutuoti. Beje, tik atkūrus nepriklausomybę dalyvavau procesuose ir diskusijose, susijusiose ir su Vilniaus Žaliojo tilto skulptūromis, P. Cvirkos paminklu. Anuomet priėmėme sprendimą, kad, esant per daug arti sovietmečio, dar būdami kupini emocijų, negalime nešališkai nuspręsti, ką daryti su visais šiais objektais, kurie buvo įrašyti į sovietinius kultūros vertybių registrus, tad palikime tai ateičiai. Dabar užaugo nauja karta ir labai aiškiai pasakė: mums nereikia nei Žaliojo tilto skulptūrų, nei P. Cvirkos paminklo. 1990–1991 m. atidavėme sprendimus ateities kartoms, taip ir įvyko. Beje, ir šis įstatymas priimtas jau naujos kartos.

Žmonių palaidojimai, taip pat ir karių kapai neliečiami, taip pat ir užrašai  ant antkapių.

Tad, jei ir šiandien kuri vietos bendruomenė labai nori, kad liktų kurio kontroversiškai vertinamo veikėjo vardas gatvės pavadinime, būtų nedemokratiška elgtis priešingai. Savivaldybė, atsižvelgdama į gyventojų nuomonę, greičiausiai net neteiktų tokio siūlymo.

Tačiau akcentuoju antrą įstatymo pusę – švietimą. Valstybė turi atitinkamai reaguoti ir aiškinti bendruomenei apie to veikėjo išdavystę.

Stabų atsikratėme

– Nuo sovietmečio veikėjų vardų pavadinimuose ir visokių jų pagerbimo ženklų ir monumentų gerokai apsivalėme tik atgavę nepriklausomybę. Vis dėlto ar po daugiau kaip trijų laisvos valstybės dešimtmečių dar daug liko tokių ženklų?

– Manau, daug priklauso, kuri savivaldybė kaip elgiasi. Kai kurios, ypač prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, ėmėsi iniciatyvos ir šiuo aspektu susitvarkė, kai kuriuos gal nieko nedarė. Pavyzdžiui, skambino žmogus iš Mažeikių rajono, sako, kad ten dar daug visokių sovietmečio paminklų.

– Pernai Rusijai užpuolus Ukrainą iš tiesų gerokai apsivalėme nuo vadinamųjų balvonų, pastatytų okupacinei sovietų kariuomenei šlovinti. Ar jų dar daug likę?

– Žmonių palaidojimai, taip pat ir karių kapai, neliečiami, taip pat ir užrašai ant antkapių. Tačiau karių kapinėse buvo, bet tikėkimės, jau nėra, su pačiais palaidojimais nesusijusių paminklų, kurie skelbė apie sovietinę pergalę. Tokių tikrai nereikia.

Beje, dar vienas niuansas – daugelis tokių objektų buvo įrašyti ir į Kultūros vertybių registrą, tad tai, apie ką kalbame, iš dalies susiję ir su kultūros paveldo reikalais. Beje, ir pagal Kultūros paveldo įstatymą reikalaujama, kad prie tokių objektų būtų pateikiama objektyvi informacija apie tą laikotarpį.

– Kaip dėl penkiakampių žvaigždžių ant karių antkapių?

– Jei tai sovietinio kareivio kapas, jo skiriamasis ženklas buvo penkiakampė žvaigždė. Tad viena yra konkretus palaidojimas, kita – monumentas, kuriame šviečia penkiakampė žvaigždė.

Pats savęs klausiu, kaip reikėtų elgtis ne tik karių kapuose, bet, pavyzdžiui, Panerių memoriale. Savo akimis mačiau didelę penkiakampę žvaigždę ant vieno paminklo, kuris žymi žudynių vietą. Ji čia tik todėl, kad paminklą pastatė sovietų valdžia, nes tos žudynės su sovietiniais piliečiais niekaip nesusijusios, tai buvo genocido, holokausto padarinys. Kuo čia dėta sovietinė žvaigždė, kuo ji su tuo susijusi? Tačiau klausimas, ar ji turi išlikti pridedant aiškinamąją lentelę, ar gali būti kitoks sprendimas.

Procedūra: savivaldybės privalo atlikti demokratinę procedūrą, siūlymus panaikinti kokį gatvės pavadinimą ar memorialinį objektą aptarti su bendruomenėmis, juos pagrįsti, o ne tik atsiųsti komisijai sąrašiuką. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Saugoti nereikia

– Naujo įstatymo įgyvendinimo procedūra atrodo ilga: savivaldybių konsultacijos su visuomene, kreipimasis į LGGRTC, komisijos tyrimas. Atrodo, galutinis apsivalymas nuo sovietmečio simbolių užtruks?

– Jei visi procesai daromi sąžiningai, kaip įprasta demokratinėse valstybėse, tai užtrunka.

– Vis dėlto kai kurie įstatymo oponentai piktinasi, ar verta baimintis vieno ar kito gatvės pavadinimo ar kokio atminties ženklo kontroversiškai vertinamiems veikėjams.

– Visi tie simboliai skleidžia kažkokią žinią. Istorinė atmintis ir kultūros paveldas yra mūsų visuomenės ir valstybės pagrindas, vienas iš Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo objektų. Turime atsirinkti, kuo remiamės didžiuodamiesi kaip Lietuvos valstybės visuomenė. Jei šie okupacijų ženklų nepriimtini, nes buvome okupuoti, turime jų ir atsisakyti. Gal nebūtina to daryti visais atvejais, todėl įstatyme ir numatyta galimybė įrengti paaiškinančias lenteles, pateikiančias objektyvią ir kritinę informaciją apie šio viešojo objekto ryšį su totalitariniais, autoritariniais režimais ir jų ideologijomis.

Tačiau mums tikrai nereikia valstybės mastu saugoti, vadinti kultūros paveldu ir istorine atmintimi to, kas mums yra svetima ir primesta okupantų.

Kieno vardais pavadintose gatvėse gyvename

Lietuvoje dar apstu kontroversiškus veikėjus ar sovietmetį įamžinusiais vardais pavadintų gatvių, rodo regia.lt duomenys, kuriuos „Kauno dienai“ patvirtino Registrų centro atstovai.

Dar tebėra keliolika Liudo Giros gatvių, o Molėtuose – netgi ir gatvė, ir skersgatvis. Tokia yra ir Klaipėdoje, ir Kauno rajone – Kulautuvoje.

Panašiai tiek pat yra pavadintų ir Salomėjos Nėries vardu, taip pat ir Kaune, Palemone, ir Kauno rajone – Ežerėlyje, Raudondvario kaime, Kulautuvoje, ir Klaipėdoje.

Tarp keliolikos Julių Janonį įamžinusių gatvių – dvi Kauno rajone (Ežerėlyje, Kačerginėje), yra tokia ir Klaipėdoje.

Kauno rajone, Garliavoje, yra viena iš keturių Vytauto Montvilos vardu pavadintų gatvių. Dar tebėra dvi Kosto Korsako gatvės.

Tebėra gatvių, pavadintų vietinių sovietmečio kolaborantų vardais, pavyzdžiui, Kėdainių rajone yra Kazio Macevičiaus gatvė.

Lietuvoje tebėra septynios Tarybų gatvės, Viduklėje – Pionierių, keliolika Kosmonautų gatvių, bet nė vienos Astronautų. Beje, Vievyje Kosmonautų net ne gatvė, o akligatvis. Simboliška.

„Apskritai galima pažymėti, kad adresų keitimas nelabai dažnas reiškinys – už adresų suteikimą (gatvių pavadinimus, pastatų numeraciją ir kt.) atsakingos savivaldybės. Prieš metus prasidėjus karui Ukrainoje buvo stebimas tam tikras suaktyvėjimas, keičiami seni sovietmetį menantys gatvių pavadinimai, solidarizuojantis su Ukraina suteikti gatvių pavadinimai šios šalies ir jos gyventojų garbei. Tačiau pastaruoju metu šis procesas yra aprimęs“, – „Kauno dienai“ komentavo Registrų centro atstovas spaudai Mindaugas Samkus.