"Jei bendraujama partneriškai, teikiama reikalinga pagalba, paprastai vaikai kartu su tėvais išsiaiškina, kuo būti", – tvirtina psichologė, karjeros konsultantė Bena Sabaliūtė.

Pasak psichologės, jos profesijos atstovų pagalbos dažniausiai prireikia tada, jei tėvai mažai dėmesio kreipia į tikruosius vaiko poreikius, perša savo įsitikinimus. Mokyklas konsultuojanti ir mokamas moksleivių karjeros konsultavimo paslaugas teikianti B.Sabaliūtė pataria tėvams daugiau stebėti, suteikti vaikams galimybes išbandyti kuo įvairesnę veiklą, o ne piršti savo nuostatas.

– Kada tėvai turėtų susirūpinti, kuo vaikas bus užaugęs, ir imti aiškintis tikruosius jo gebėjimus?

– Atsakymas gal nustebins, bet pasakysiu: dar prieš vaiko gimimą. Tėvai paprastai turi daug išankstinių nuostatų įsivaizduodami, kuo vaikai bus užaugę. Taigi, dar prieš gimstant vaikui, tėvai turėtų kritiškai įvertinti savo lūkesčius vaikų atžvilgiu.

Vyrauja požiūris, kad užsiimti vaiko ugdymu karjerai galima jau nuo trejų metų. Realus profesinis konsultavimas prasideda vaikui sulaukus penkerių šešerių, nes tuomet jis pradeda fantazuoti, kuo norės būti užaugęs. Šiuo amžiaus tarpsniu svarbiausias tėvų vaidmuo. Profesinio pasirinkimo aš neišskirčiau kaip atskiro klausimo formuojant asmenybę. Skirtingais amžiaus tarpsniais formuojasi tam tikros asmenybės savybės. Ir jei tos savybės turi galimybę tinkamai susiformuoti, viskas vyksta labai nuosekliai, natūraliai, vėliau net nereikia specialiai užsiimti profesiniu konsultavimu.

– Kokios konkrečiai savybės formuojasi?

– Vaikui renkantis profesiją, didesnis vaidmuo tenka tėvams – mokykla įsitraukia tik vėliau. Vaikas gimdamas nemažai atsineša – mokslininkai sako, kad apie 80 proc. gebėjimų nulemia genai. O paskui jis patenka į tam tikrą aplinką. Taigi vaiko interesus, polinkį į tam tikras profesijas formuoja ir tai, kokie jo gebėjimai, koks temperamento tipas (ar jis greitas, ar lėtas, ar mėgsta rizikuoti), ir tai, kokioje aplinkoje jis auga. Aplinką taip pat didžiąja dalimi formuoja tėvai arba tie, kurie juos pakeičia. Ir ta aplinka arba padeda vaiko gebėjimams atsiskleisti, arba gali trukdyti. Nemažai priklauso jau nuo pirmųjų vaiko metų: ar jis saugus, pamaitintas, sausas, ar jį glaudžia, myli. Nuo šio amžiaus tarpsnio priklauso, ar vaikas jį supantį pasaulį suvoks kaip saugų, ar ne. Jei vaikas pasaulį suvoks kaip saugų, jis vėliau turės didesnes pasirinkimo galimybes. O jei priešingai, kaip nesaugų, tos baimės jį ribos – jis nedrįs rinktis. Nuo antrųjų trečiųjų vaiko gyvenimo metų nemažai priklauso, ar jis bus savarankiškas, ar ši savybė bus nuslopinta. Jei bus nuslopinta, jis netiks užsiimti veikla, kur reikia savarankiškumo, – jis galės būti tik vykdytojas, lauks kitų nurodymų arba kažkas turės jį nuolatos skatinti.

Nuo trejų iki šešių metų – taip pat labai įdomus amžius, nes vaikas mokosi, bando daryti tai, ką daro suaugusieji. Kartais vaikai peržengia ribas. Tėvų užduotis šiuo tarpsniu – nustatyti ribas, bet kartu ir leisti bandyti. Nuo to priklauso, ar vaikas išaugs iniciatyvus, veiklus, ar pasyvus. Labai svarbu, kad šiuo amžiaus tarpsniu tėvai nekritikuotų vaiko, bet vis dėlto nustatytų ribas, paaiškintų, kas yra gerai, kas – ne, ko negalima, ką reiškia "ne". Šio amžiaus vaikai pradeda norėti ir svajoti. Tėvai turėtų skatinti, sakyti: jei nori – gali, tai priklauso nuo tavęs. O ne: nefantazuok, neišsigalvok, nesvajok. Tėvų užduotis – aiškinti vaikui, ką reikia daryti, kad toks taptum: kur nukreipti savo pastangas, ką bandyti.

– Kitas tarpsnis – mokykla. Koks pirmųjų mokytojų vaidmuo?

– Septynių–vienuolikos metų periodas lemia, ar vaikas bus pasitikintis savimi. Ar jis realizuos savo potencines galimybes, lemia daug faktorių. Pagrindiniai – ar jis dirbs, tai yra dės pastangas, ar pasitikės savimi. Vaikščiojančių genijų gali būti pilnos gatvės, bet jei jie nepasitiki savimi, nebando – niekas apie jų gebėjimus ir nesužinos. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas pradeda mokytis – jį ima vertinti mokytojai. Ir labai svarbu, ką jis išgirsta. Vaikui reikia sudaryti galimybes kiek įmanoma dažniau išgyventi sėkmę, kad jis tikėtų, jog jam pavyks. Labai svarbu, kad gautų įvertinimą ne tik už galutinį rezultatą, bet ir už pastangas. Nuo to priklauso, ar jis patikės, kad gali daug. Nuo to priklauso aukštas savęs vertinimas arba nepasitikėjimas savimi. Jeigu jis nuolat bus kritikuojamas – nesusiformuos motyvacija mokytis, stengtis. Jei jis bus teigiamai įvertintas tėvų ir mokytojų, patikės, kad gali.

– Ką šiuo amžiaus tarpsniu gali duoti tėvai?

– Pradinėse klasėse tėvų pagrindinė užduotis – sudaryti galimybes, kad vaikas atskleistų savo polinkius, interesus, gebėjimus. Kad tėvai už jį ne galvotų, bet sudarytų galimybes. Apie brandumą karjerai liudija: "aš" vaizdo susiformavimas – kai vaikas gali apibūdinti save; gana aukštas savivertės lygis – kai vaikas pasitiki savo gebėjimais; tapatumo pasiekimas – kai "aš" vaizdas atitinka realias žmogaus savybes; geras profesijų pasaulio pažinimas – susipažinimas su profesijų visuma. Būna, ateina vaikas, mes įvertiname, kad jo gebėjimai – dideli, bet pasitikėjimas savimi – menkas, dėl to net mokymosi rezultatai būna prastesni. Juk jei nepasitiki savimi – bijos, nerizikuos. Kiti kelia ranką žinodami atsakymą, o jis – bijo, nekelia. Pasitikėjimas savimi priklauso ir nuo pradinių klasių mokytojo, ir nuo tėvų. Jei jie sako: gali, moki, tau pavyks; suklydai – nieko tokio, pasitaisysi; šiandien padarei geriau nei vakar, ir vaikas patiki: moku, galiu, pavyks. Jeigu nežinosiu, suklysiu – bus, kas man padeda. Kiti vaikai girdi: nelįsk, nemoki, sugadinsi; palik, aš padarysiu geriau. Tada jie galvoja: nemoku, negaliu, man nepavyks; kiti tai gali. Jis nerizikuoja, nebando, neleidžia sau suklysti. Labai svarbu, kad vaikas leistų sau klysti, kad žinotų: jei pasisekė – puiku; jei nepasisekė – analizuotų priežastis, galvotų, kodėl taip atsitiko? Išsiaiškinus nesėkmės priežastis – vėl bandyti. Taigi, savybės, garantuojančios sėkmingą karjerą, formuojasi labai anksti.