Kai tolimaisiais 1995-aisiais Šeremetjevo oro uoste Rusijos pasienio tarnybos pareigūnei atkišau savo žalią lietuvišką pasą, ji, išvydusi mano pavardę, maloniai paklausė: "Girdėjau, kad jūsų, lietuvių, kažkokios įdomios pavardės, pagal jas galima suprasti, ar moteris ištekėjusi. Sakykite, kaip tai atskirti?" Klausimas nustebino ne mažiau nei šypsena veide, iš kurio lietuvių žurnalistė teoriškai neturėjo tikėtis nieko gera.

Trumpą paskaitą apie lietuvių moterų pavardžių darybos ypatumus prireikė skaityti dar ne vieną kartą ir ne viena kalba. Nors auditorija dažniausiai būdavo išprususi ir ne vienos lyties, nė sykio neteko girdėti užuojautos žodžių, jog negaliu nuslėpti savo šeiminės padėties. Atvirkščiai: kaipmat būdavo prisiminti islandai ar slavai, kurių pavardės išduoda bent lytį, ir konstatuota: kokia savita ta lietuvių kalba.

Kurgi nebus savita... Aiškinimas apie pavardes paprastai tapdavo pretekstu pasigirti, kad mūsiškė kalba seniausia gyvoji, kad, anot Gintaro Beresnevičiaus, lotynų kalbai yra net ne sesuo, bet teta; kad panaši į sanskritą, gal dėl to labai sunki ir t.t. Lietuvos garsinimo misiją vainikuodavo prašymas pasakyti ką nors lietuviškai ir vieningas klausytojų linkčiojimas: "Skamba labai gražiai, bet nesuprantu nė skiemens."

Gal dėl tokios patirties naujausia diskusija apie lietuvių moterų pavardes taip primena Barry Levinson filmą "Uodega vizgina šunį". Gelbėdamas naujos kadencijos siekiančio JAV prezidento reitingus, viešųjų ryšių specialistas "suorganizavo" karą Albanijoje, televizijos reportažais iš jo sotino tautą ir taip atitraukė dėmesį nuo sensacingos istorijos apie prezidento seksualinį nusikaltimą. Sulaikiusi kvapą tauta sekė menamo karo vaizdus ir nebekreipė dėmesio į žinią apie tikrą šiurpų valstybės vadovo nusikaltimą.

Debatus dėl moterų teisės vietoj "-ienių", "-ūčių", "-aičių" vadintis tiesiog "-ėmis" sukėlė ne juodųjų technologijų meistrai, bet kalbos mylėtojai. Tačiau dėl to užvirusi audra labai jau panaši į minėtą karą Albanijoje. Į Seimą kreipęsi mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjai pareikalavo atšaukti 2003-iaisiais Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) priimtą nutarimą, leidusį moterims pasirinkti, kokią pavardę rašyti dokumentuose. Savo argumentus jie gina labai atkakliai – lyg minėtas 2003-iųjų VLKK nutarimas būtų tolygus sprendimui legalizuoti prostituciją ar bent jau tapęs akstinu pradėti amoralų gyvenimą. Nieko panašaus, atsakė jiems ištikima savo vyro žmona Natalija Zvonkė, visų nuostabai šįkart priminusi ne Mia, bet kunigaikščius. VLKK atstovai nurodė dar didesnius autoritetus – bendrinės kalbos tėvą Joną Jablonskį, kuriam galūnė "-ė" asocijavosi pirmiausia su moters amžiumi, o ne su gyvenimo būdu, ir lygių galimybių kontrolierės instituciją, kuri, prašoma "dalies visuomenės", ir inicijavo šią pavardžių (r)evoliuciją.

Diskusija – pačiame įkarštyje ir bent kol kas nematyti ženklų, jog bus pasiektas kompromisas. Vienai kuriai nors pusei, matyt, teks pripažinti pralaimėjimą. Prie pastarųjų prisijungsime ir mes visos – "-ūtės, "-ienės", ir tiesiog "-ės". Kodėl? Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios B.Levinson sukėlė karą Albanijoje. Juk moterys Lietuvoje vis dar uždirba mažiau nei vyrai, jų daugiau ne tik tarp aukštųjų mokyklų studentų, bet ir tarp bedarbių, joms daug sunkiau kopti karjeros laiptais. Šios tendencijos nepasikeitė net ir po 2003-iųjų, kai mums buvo leista pasirinkti pavardę pagal savo skonį. Negi tikrai moterų lygios galimybės Lietuvoje apsiriboja tik tuo?