Iškreiptas portretas: juodieji T. Ivanausko biografijos puslapiai

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Net ir pradinuko paklausus, kas žymiausias Lietuvos biologas, sulauktume atsakymo – Tadas Ivanauskas. Galbūt dėl to stebėtinai ilgai nebuvo kritiškai žvelgta į jo veiklą pokario metais.

Iškreiptas portretas

Kokį mes žinome T.Ivanauską? Dažnai pristatomas Lietuvos gamtos tėvu, rašytoju, biologijos daktaru, profesoriumi, akademiku, Lietuvos šaulių sąjungos nariu, ornitologijos žinovu, Zoologijos muziejaus įkūrėju, dėstytoju. Taip pat žinomas kaip aistringas medžiotojas, bet kartu ir "Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijos" įkūrėjas, Obelynės puoselėtojas.

Šių metų vasario pabaigoje Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko dr. Laimos Petrauskienės knygos "Pranciškus Baltrus Šivickis, 1882–1968" sutiktuvės. Biofizikė, gamtos mokslų daktarė, dirbanti ir mokslo istorijos srityje, P.B.Šivickį įvardija garsiausiu to meto biologijos mokslininku, nepelnytai likusiu T.Ivanausko šešėlyje. Rašydama knygą apie P.B.Šivickį mokslininkė neišvengiamai analizavo ir jo amžininko T.Ivanausko veiklą, juolab kad abiejų vyrų keliai kirtosi.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus Vyresnioji specialistė Daiva Vilkelytė šių metų birželį į 22 puslapius suguldė preliminarias tyrimo išvadas apie T.Ivanauską, kuriose pabrėžė, kad tam tikri jo gyvenimo ir veiklos etapai mokslo istorikų buvę tiesiog nenagrinėti. Regis visiems pakako šio biologo populiarumo ir nuopelnų, kad nesugriautume Lietuvos mokslo žvaigždės įvaizdžio?

D.Vilkelytė į garsiojo Lietuvos biologo veiklą pažvelgė plačiau, pradėdama nuo jo šeimos, žmonų, vaikų, nuoširdžiai stebėdamasi, kad Lietuvos istoriografijoje T.Ivanausko asmenybė konstruojama remiantis daugiausia atsiminimais, o ne istorinėmis analitinėmis knygomis, monografijomis ir dokumentais.

Remdamasi tyrimo metu surinkta medžiaga, įvertinusi išlikusius arba akivaizdžiai sunaikintus dokumentus, D.Vilkelytė neabejoja, kad T.Ivanausko portretas neišvengiamai iškreiptas ir mitologizuotas, o per ilgus metus kartotas sovietinis naratyvas yra tapęs dabartinės visuomeninės sąmonės neatskiriama dalimi, kuri suvokiama kaip tiesa.

Laipsniai už lojalumą?

T.Ivanauskas tituluojamas biologijos daktaru, profesoriumi, akademiku. Tačiau duomenų apie jo apsigintas disertacijas nerado nei L.Petrauskienė, nei D.Vilkelytė.

Tyrimo išvadose D.Vilkelytė rašo, kad T.Ivanauskas biologijos mokslų daktaro disertacijos nebuvo apsigynęs. Jos pasigedo ir L.Petrauskienė.

"Aš taip pat rašiau, kad T.Ivanauskas nebuvo parašęs disertacijos moksliniam laipsniui gauti, tačiau buvo stengiamasi tai gražiai nutylėti. Jam laipsnį pripažino jau sovietiniais metais už parašytus straipsnius. Labai greitai buvo suteiktas ir akademiko vardas. T.Ivanauskas nesivargino, nedžiūvo prie disertacijų", – šyptelėjo mokslininkė.

Tiek L.Petrauskienė, tiek D.Vilkelytė pastebi, kad 1922 m. Padujos universiteto 700 metų jubiliejaus iškilmėse pelnytas garbės daktaro laipsnis buvo labiau prestižo, o ne akademinių nuopelnų įvertinimas. Tokius garbės daktaro laipsnius Padujos universitetas suteikė visiems į iškilmes susirinkusiems užsienio delegacijų atstovams. Peterburge 1910 m. gautas pirmojo laipsnio diplomas labiau atitinka šiandienos bakalauro laipsnį.

T.Ivanauskas buvo lojalus tuometei sovietų valdžiai, parašė keletą Staliną garbinančių straipsnių, gyrė Ivano Mičiurino darbus, tad buvo patogus valdžiai ir garsinamas, kalbinamas žurnalistų, kviečiamas į radijo, vėliau ir į televizijos laidas.

Saugomoje asmens byloje pats T.Ivanauskas rašo 1908 m. gavęs Sorbonos universiteto studijų sertifikatą. Tačiau tuo laikotarpiu tokie pažymėjimai buvo išduodami baigus ne studijų programą, už kurią būdavo suteikiams diplomas, o parengiamuosius kursus.

Ir Sorbonos, ir Sankt Peterburgo išduoti dokumentai reiškė tik tarpinius, o ne aukštojo mokslo baigimo pažymėjimus.

"Iš rastų dokumentų išplaukia, kad mokslinį laipsnį T.Ivanauskui pelnė SSRS okupacija ir universiteto autonomijos panaikinimas", – rašo D.Vilkelytė.

"T.Ivanauskas buvo lojalus tuometei sovietų valdžiai, parašė keletą Staliną garbinančių straipsnių, gyrė Ivano Mičiurino darbus, tad buvo patogus valdžiai ir garsinamas, kalbinamas žurnalistų, kviečiamas į radijo, vėliau ir į televizijos laidas", – pastebėjimais apie T.Ivanausko karjerą dalijasi L.Petrauskienė.

D.Vilkelytė dėsto ir tokią chronologiją: 1945 m. T.Ivanauskui suteiktas nusipelniusio mokslo darbuotojo vardas. Dar po metų jis apdovanotas medaliu "Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare 1941–1945 m.", nors per vokiečių okupaciją dirbo Vilniaus universitete. Ką, be zoologijos mokslų ir medžioklių, T.Ivanauskas veikė Antrojo pasaulinio karo metais? Dokumentų, bylojančių apie žygius, už kuriuos buvo pelnytas medalis, bent jau iki šiol rasti nepavyko.

Skirtingos pozicijos

T.Ivanausko veikla tampa gana dviprasmiška, gretinant su tais pačiais metais gimusio ir tuo pačiu laikotarpiu veikusio P.B.Šivickio gyvenimo detalėmis. Pasak L.Petrauskienės, daug faktorių lėmė, kad P.B.Šivickis liko užmarštyje, o T.Ivanauskas buvo garbinamas ir tarpukariu, ir sovietmečiu. Pagrindine priežastimi tokiam tuomečiam šių dviejų vyrų žinomumui mokslininkė nurodo santvarkų kaitą.

Trumpai apie P.B.Šivickį. 1928 m. jis grįžo į Lietuvą, Amerikoje baigęs kelis universitetus ir prestižiškiausiame JAV – Čikagos universitete apsigynęs mokslinę disertaciją. Be to, po šešerių metų profesoriavimo Filipinų universitete tapęs ir tarptautiniu mastu žinomu mokslininku. Tuo metu T.Ivanauskas jau buvo Lietuvos universiteto žvaigždė.

Tačiau P.B.Šivickis labai greitai tapo žinomas tarpukario universitete, rašė daug populiarių ir įvairių diskusinių straipsnių. Laikotarpiu nuo 1929 iki 1935 m. P.B.Šivickis parašė daugiau populiarių straipsnių nei T.Ivanauskas. Beje, P.B.Šivickis dar skaitė paskaitas per Radiofoną, tad jo balsas pasiekdavo ir atokiausius Lietuvos pakraščius. Tad tarpukariu P.B.Šivickis greitai tapo gerai žinomas visai Lietuvai.

P.B.Šivickio grįžimo į tėvynę peripetijos rodo, kad kai kas nebuvo suinteresuotas tokios aukštos kvalifikacijos zoologo buvimu universitete. P.B.Šivickiui atvykus dirbti į Kauną, T.Ivanausko labai gero draugo – Matematikos-gamtos fakulteto dekano pastangomis siekta, kad P.B.Šivickis per daug nesireikštų, stengtasi nesudaryti galimybių jam važiuoti į konferencijas ar į mokslines ekspedicijas, neskiriant tiems dalykams pinigų. "Vis dėlto P.B.Šivickio darbštumas ir atkaklumas neleido jo nepastebėti, mokslininko veikla buvo matoma", – žiniomis dalijosi L.Petrauskienė.

Jos teigimu, buvę visiškai aišku, kad sovietmečiu P.B.Šivickis nebus populiarus, nes jis buvo uolus katalikas, o T.Ivanauskas – ateizmo propaguotojas.

Mokslų akademijos pradžia

Tiek L.Petrauskienė, tiek D.Vilkelytė mini įdomią Lietuvos mokslų akademijos (LMA) susikūrimo pradžią. Nariai į LMA nebuvo renkami, o paskiriami, suderinus dėl kiekvieno kandidato asmeniškai su Antanu Sniečkumi. L.Petrauskienė stebisi, kad tarptautiniu mastu žinomas ir prestižiškiausiuose moksliniuose žurnaluose skelbęs savo straipsnius zoologas P.B.Šivickis net nebuvo pasiūlytas į LMA akademikus, o zoologu-akademiku buvo paskirtas T.Ivanauskas, neturėjęs tokio lygio mokslinių publikacijų.

Didžiausias P.B.Šivickio nusikaltimas buvo jo elgesys 1948 m. – nepaklusimas mokslo ideologizavimui, diegiamam iš Maskvos. Jis užkliuvo prieš tais metais bendrą LMA ir SSRS švietimo ir mokslo ministerijos sesiją, vykusią Vilniuje.

"Ta sesija buvo skirta Trofimo Lysenkos pseudomokslo iškėlimui. Jos išvakarėse reikėjo, kad žymūs mokslininkai pasmerktų genetikus – Gregorą Mendelį, Thomą Morganą, A.Weismanną. P.B.Šivickis dėstė genetiką, buvo parašęs populiarių straipsnių apie G.Mendelį ir T.Morganą. Priešsesijinėje savo kalboje, sakytoje universitete, jis aptakiai išdėstė tariamą pasmerkimą, tačiau suinteresuotieji genetikos mokslo pasmerkimu suprato mokslininko nepritarimą. Tad atvykę iš Maskvos emisarai nusprendė asmeniškai su juo pasikalbėti. P.B.Šivickis jiems išdrįso pasakyti, kad T.Morganas ir G.Mendelis padarė labai daug, ir dar neaišku, ką padarys T.Lysenka ir I.Mičiurinas. Jis buvo atleistas iš darbo universitete, ilgą laiką spauda nepriėmė net jo straipsnių", – "Kauno dienai" sakė L.Petrauskienė.

Pagrindinis minėtos sesijos pranešėjas buvo T.Ivanauskas. Jo lūpomis skambėjo kritika genetikų pusėje esantiems arba per mažai tą nelemtąją genetiką pasmerkusiems kolegoms ir SSRS propaguojamos mokslo mados – lysenkizmo – šlovinimas.

Pagarba I.Mičiurinui

Peršokime vėl prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro preliminarių išvadų: "Publikacijos spaudoje yra dar vienas netiesioginis informacijos šaltinis, stengiantis atkurti asmenybės raidą. Iš kelių ketvirtojo dešimtmečio publikacijų spaudoje matyti, kad T.Ivanauskas viešai reiškia savo ateistines nuostatas ir simpatijas SSRS".

1940 m. T.Ivanausko straipsnis dienraštyje "Darbo Lietuva", giria gamtos apsaugą Sovietų Sąjungoje ir peikia ją tarpukario Lietuvoje, taip pat Žuvinto rezervatą, kurį prieš trejus metus buvo pats įkūręs.

1951 m. "Tiesoje" išspausdintas didžiulis T.Ivanausko straipsnis, šlovinantis I.Mičiuriną. "Ir štai 1917 m. Ugningu viesulu praūžė spalio mėnesio įvykiai Rusijos žemėje. Į negrįžtamą praeitį pasinėrė geležiniai pančiai, uždėti ant žmogaus darbo ir proto. Išvaduotas iš pančių, Mičiurinas pajuto antrą jaunystę, nes Didžioji Spalio revoliucija iš pagrindų pakeitė jo gyvenimą", – naujai išleistus I.Mičiurino raštus pristatė T.Ivanauskas.

Sovietų valdžia anuomet diktavo savo mokslo madas: "SSRS komunistų partijos požiūriu, biologijos mokslas yra pasaulėžiūrinis, todėl jam turi būti skiriamas didelis dėmesys. Tikroji biologija yra tik mičiurininė biologija, neigianti genetikos mokslo pasiekimus, nes juk anksčiau minėti "didieji" rusų mokslininkai išaiškino, kad visos gyvųjų organizmų įgytos savybės yra paveldimos, todėl reikia pasmerkti genetikos pradininkų A.Weismanno, G.Mendelio, T.Morgano darbus, nes jie yra reakcionieriai, idealistai, nesilaikantys materialistinės filosofijos principų. Biologijos istorikai vėliau įvertins šį laikotarpį taip: mičiurininė biologija arba kitaip lysenkizmas buvo mėginimas biologiją grąžinti į XIX a. pradžią", – L.Petrauskienė rašo knygoje apie P.B.Šivickį.

"Propaguodamas T.Lysenką, I.Mičiuriną, jis padarė žalos mokslui. Daug kas sako, kad jei ne jis, tai kažkas kitas būtų padaręs. Tačiau kai tai daro žinomas žmogus, veikia stipriau, nei tai darytų nežinomas", – pastebi L.Petrauskienė.

Turėjo daug žmonų

Panašu, kad yra baltų dėmių ir asmeniniame T.Ivanausko gyvenime. Jis buvo vedęs tris kartus, bet daugiau žinomos tik dvi jo žmonos. Honorata Paškauskaitė-Ivanauskienė ir Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė, su kuria T.Ivanauskas susilaukė sūnaus Algio.

Pirmoji garsiojo gamtininko žmona Marija Wolska-Iwanowska, lenkų didikų herbo Lis, kuris šią šeimą sieja su Sapiegomis, palikuonė. Pasak Lenkijos heraldikos tinklaraščių, T.Ivanauskas Lenkijos dvarininkų Rogala titulo paveldėtojas. M.Wolską vedė apie 1900 m. Sūnaus Jerzio su ja susilaukė 1907 m., taigi studijuodamas parengiamuosiuose Sorbonos universiteto kursuose, į kuriuos stojamųjų egzaminų laikyti nereikėjo.

Tačiau daugiau žinių apie pirmąją žmoną ir iširusią santuoką kol kas nepavyko rasti. T.Ivanausko sūnus Jerzis savo atsiminimuose rašo, kad mama po Antrojo pasaulinio karo mirė Gdanske, kur ir yra palaidota.

"Trečiosios T.Ivanausko žmonos M.Natkevičaitės-Ivanauskienės memuarų knygoje jis veikia kaip profesorius, bet ne kaip vyras ar tėvas. Šioje knygoje neegzistuoja ir antroji T.Ivanausko žmona, nors profesoriaus vieša dvipatystė tęsėsi keliolika metų", – samprotauja tyrėja.

Anot D.Vilkelytės, apie T.Ivanauską ir antrąją žmoną Honoratą rašoma Danutės Vailionytės knygoje, mat Honorata buvusi autorės krikšto mama. Knygoje profesorius minimas kaip "galantiškas kavalierius, Obelynėje palikęs gyventi žmoną name be elektros ir ūkio darbininkus prižiūrėti neramiu pokario metu".

Pasak tyrėjos, iš knygos aiškėja, kad daugelis Honoratos darbų – medelių sodinimo Obelynėje akcijos, įsitraukimas į Šaulių veiklą – dabartiniuose naratyvuose priskiriami T.Ivanauskui.

Obelynės akcentai

Oficialioji versija, kad "prof. Tado Ivanausko dėka Obelynėje sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų. Parko augalų kolekciją sudaro apie 250–300 rūšių, formų medžių ir krūmų. Joje yra net 59 rūšių ir formų spygliuočių: pilkieji, sibiriniai, europiniai, balzaminiai, kaukaziniai ir japoniniai kėniai, 15 rūšių svetimšalių eglių, 6 rūšys maumedžių. Parko reliktai – europinis kukmedis ir jo hibridinės kūgiškos formos atmaina – dygusis kukmedis, kilęs iš Tolimųjų Rytų".

Tyrime D.Vilkelytė užkabina ir kelias Obelynės istorijos detales, nesusijusias su botanika. Analizuodama T.Ivanausko veiklą, tyrėja pastebi, kad garsiam biologui, tuometei LSSR mokslų akademijai priklausiusios "Zoofermos" direktoriui, NKVD nemalonės pavyko išvengti net ir labai sudėtingomis aplinkybėmis.

1945 m. NKVD suėmė "Zoofermoje" svetima pavarde dirbusį diplomatą ir Nepriklausomybės Akto signatarą Petrą Klimą, kurį vėliau nuteisė dešimt metų kalėjimo. "P.Klimo suėmimo aplinkybių paaiškinti kol kas negalime. NKVD arešto orderyje nurodytas gyvenamosios vietos adresas yra nemaža teritorija – "Kauno priemiestis, o darbo vieta – "Kauno gyvūnų veisykla" – netiksli. Kiek netipiška, kad pagal to meto procedūras NKVD darbuotojai P.Klimo gyvenamosios vietos neapžiūrėjo, o apžiūrėjo tik asmenį", – rašoma tyrimo medžiagoje.

Kitą tiesioginį T.Ivanausko pavaldinį Kauno zoologijos muziejaus direktorių ir Vilniaus universiteto laborantą Feliksą Jomantą NKVD suėmė 1948 m. ir nubaudė dešimčia metų tremties už buvimą aktyvaus "kontrrevoliucinės partijos dalyvio šeimos nariu", t.y. dėl brolio veiklos.

Vis dėlto mokslininkė L.Petrauskienė mano, kad šie suėmimai nieko nereiškia T.Ivanausko įvaizdžiui. Kas gyveno tais laikais, puikiai atmena, kad suimdavo, ką tik norėdavo, specialiai įgąsdinti, kad visi vienas kito bijotų. O labiausiai bijotų valdžios. Pvz., juk rašytojas A.Vienuolis-Žukauskas buvo valdžioje, o jo sūnus – tremtyje. Ar A.Vienuolis dėl to kaltas? Tokių pavyzdžių tūkstančiai, tai nėra dėmė žmogui, o dėmė santvarkai.

Ne pabaiga

Būtina paminėti, kad nei D.Vilkelytės, nei L.Petrauskienės kalbėjimo tonas nėra griežtas ar smerkiantis T.Ivanauską. Naujiems duomenims apie T.Ivanauską paminėti labiau tiktų L.Petrauskienės vieno straipsnio pavadinimas "Taisytini akcentai XX a. Lietuvos biologijoje" (paskelbtas 2006 m.)".

Nubraukti T.Ivanausko nuopelnų nesiekia nei L.Petrauskienė, nei D.Vilkelytė. Tačiau mokslininkė L.Petrauskienė mano, kad T.Ivanausko nuopelnai didesni kaip gamtininko, o mokslinis indėlis gerokai hiperbolizuotas.

"Kaip jau minėta dėl konjunktūrinių iškraipymų prisiminimais galima remtis tik iš dalies, tačiau net ir išlikę T.Ivanausko dokumentai yra prieštaringi. Išlikę dokumentai rodo, kad nustatyti T.Ivanausko veiklą iki jo atvykimo į Kauną buvę nemenkas iššūkis ir anuomet.

Lietuvos ypatingajame archyve saugoma ir buvusio nomenklatūrinio darbuotojo byla Nr. 3391. Jokių asmeninių dokumentų, liudijančių T.Ivanausko veiklą iki 1946 m. minėtoje byloje nėra.

Žmonės mėgsta turėti kokią nors ikoną ir jeigu ją kritikuoji, tai kritikuotojas sulaukia didelio pasipriešinimo.

Iš išlikusių asmeninių dokumentų matyti, kad T.Ivanausko biografija buvo perrašoma kelis kartus", – rašoma D.Vilkelytės tyrimo medžiagoje. Joje pateikiama net Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomo apkarpyto dokumento nuotrauka.

"Bene tiksliausiai T.Ivanauską bus apibūdinusi pati komunistų partija – nomenklatūrinis darbuotojas. Jo darbo baras – ne jėgos struktūrose, bent jau tyrimo metu to nepavyko nustatyti, dalis dokumentų akivaizdžiai sunaikinta, tačiau jo žala studentų ir jaunimo sąmonei įtvirtinant Lietuvoje T.Lysenkos pseudomokslą, kitaip tariant, iš akademiko tribūnos paskelbiant, kad žemė yra plokščia, svari", – peržiūrėjusi aibę dokumentų, gavusi patvirtinimus iš užsienio universitetų, remdamasi paties T.Ivanausko išsaugotų kalbų straipsniais tuometėje spaudoje, teigia D.Vilkelytė.

Neatsitiktinai medžiaga pristatoma kaip preliminari išvada. D.Vilkelytė iki rudens tikisi dar išplėsti T.Ivanausko gyvenimo ir veiklos analizę, jeigu tokių dokumentų pavyktų surasti.

Perrašyti mokslo istoriją

"Žmonės mėgsta turėti kokią nors ikoną ir jeigu ją kritikuoji, tai kritikuotojas sulaukia didelio pasipriešinimo. Žmonės bijo į garbinamą asmenį pažiūrėti kritiškai. Daugelis mano, kad Lietuvos istoriją, rašytą sovietmečiu, reikia perrašyti. O mokslo istorijos nereikia perrašyti, ji turi būti tokia, kokia buvo sovietmečiu?" – šypteli L.Petrauskienė.

Anot L.Petrauskienės, idealizuojama ir tarpukario mokslo istorija: "Čia vėl puolame į kraštutinumus. Sovietmečiu tarpukaris buvo piešiamas itin tamsiomis spalvomis. Po to norėjome jį pavaizduoti kaip prarastą rojų. Tačiau jis buvo visoks, toli gražu – ne vien rojus."

L.Petrauskienė pastebi, kad tarpukariu kai kurie žmonės, kurių išsilavinimas nebuvo labai didelis, pradėjo kurti universitetą. Paskui kai kas sparčiai tobulėjo, kai kas linko daugiau prie populiarių dalykų. Ji cituoja Bernardo Gailiaus ironišką posakį apie tarpukarį: "Žmonėms patiko išsilavinimas, jie mėgo vadintis daktarais ir profesoriais, kalbėti prancūziškai ir skaityti knygas." Kai kurie profesoriai, tokie kaip P.B.Šivickis, dirbo nuo ryto iki vakaro, o kiti profesoriai labiau užsiėmė visuomenine veikla, kuri yra daugiau matoma, suteikianti daugiau populiarumo, sunkiai dirbti jie nelabai norėjo. Kartais darbštumas būdavo kliūtis dirbti universitete.

Ar galima sakyti, kad pradedamas mokslo istorijos perrašymas? "Tačiau pažiūrėkite po kiek metų. Ir reakcijos tokios, kad kartais atrodo, jog gyveni sovietmečiu, – L.Petrauskienė neslepia gavusi kritikos dėl pastebėjimų apie T.Ivanauską. – Tačiau man atrodo, kad tai yra mąstymo inercija. Kai žmonės yra įpratę prie įvaizdžio, jog tas ar kitas žmogus labai geras, ir kai pasakai, kad nelabai geras, tai sunku priimti."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Keista

Keista portretas
Kad Šivickas norimas išgarsinti menkinant Ivanauską. Kokius laikus primena toks kažkokios Petrauskienés metodas? Dažnai tie, kuriems neišeina vykdyti mokslinę veiklą, imasi mokslo istorijos, kurią kuria savo nuožiūra...

Eksperté

Eksperté portretas
Na, o kas žino apie to minimo Šivicko veiklą ir nuopelnus, kaip ir apie jo diplomus? Nežinomi jokie konkretūs jo nuopelnai mokslui, nors jo veikla apéme plačius dirvonus, nuo geografijos iki žemés ūkio... Tačiau visur dažniausiai figūravo kaip administracijos veikéjas. O kas nežino Ivanausko knygų? Vien tritomis apie Lietuvos paukščius yra išskirtinis. Jokiais šmeižtais neužginčiajama ir jo gamtosauginé veikla, indélis kuriant biologijos studijas Lietuvos ir kt. universitetuose. Na, o apie Ivanausko erudiciją, inteligenciją, studentų globojimą liudija dar gyvi prisiminimai. Nors kažkokios tetos savo šališkais, neobjektyviais pareiškimais bando menkinti Ivanausko studentų, bendradarbių ir pažystamų liudijimus. O kur tokie geri atsiliepimai ir prisiminimai apie Šivickį? P.S. Sovietmečiu ne vienas yra gavęs akademinius vardus už savo veiklą. Tačiau skirtingai nuo Ivanausko, dažnai ne už profesinę veiklą, pvz. kaip Šlapakauskas gavēs prof. už straipsnekius Komjaunimo tiesoj

>Kas yra Kas

>Kas yra Kas portretas
...nuklydusi garsi poetė , nešusi mums saulę, irgi pabaigoje gyvenimo atgailavo ir stengėsi save atvesti į doros kelią... Pripažino , ką tuo laiku neigę ir....priešą garbino.... Čia pamąstymui.
VISI KOMENTARAI 123
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių