„Tai reiškia ėjimą į dialogą. Vis dėlto, matyt, valdančioji koalicija supranta, kad tas žmonių skaičius, kuris pirmiausia sukilo dėl partnerystės įstatymo, dėl Stambulo konvencijos, yra ne mažėjantis. Ir netgi gegužės mėnesį, kai buvo Vingio parke, tai aš žinau, kad Tėvynės Sąjungos rinkėjų buvo labai daug tame mitinge. Tai, matyt, jaučia nuotaikas ir vis dėlto piliečiai turi teisę turėti kitą nuomonę ir nesutikti su valdžia – čia elementari demokratijos taisyklė. tam tikras pilietinis nepaklusnumas. Pavyzdžiui, amerikiečiai net vaikus pilietinio ugdymo pamokose moko pilietinio nepaklusnumo akcijų. Tai turime suprasti, kad ir mes – demokratinė visuomenės: dalis visuomenės mano kitaip negu valdantieji, ir jie turi teisę būti išgirsti, ir su jais reikia diskutuoti“, – samprotavo politikos apžvalgininkas Vytautas Dumbliauskas.

– Kaip jūs galvojate, kam šis susitikimas buvo naudingesnis, jeigu jis iš viso buvo reikalingas – labiau Seimo Pirmininkei, ar Šeimos maršo dalyviams?

– Manau, kad abi pusės išlošė – Šeimos maršo dalyviai savotiškai legetimizavo save – jie susitiko su antru valstybės pareigūnu. Kaip bebūtų, Seimo pirmininkas yra antras valstybės žmogus. O Seimo Pirmininkė irgi, manau, išlošė – parodė geros valios ženklą, išklausė žmones. Aišku, ji įvertino, dėl ko galima diskutuoti, su kuo galima nesutikti, bet ir pats kalbėjimas yra gerai, nes situacija valstybėje nėra lengva.

– Šeimos maršo organizatoriai Seimo Pirmininkei įteikė reikalavimus: atleisti ministrą Arūną Dulkį. Arba jūsų paminėta Stambulo konvencija, prie kurios vėl grįžtama. Kokių dar reikalavimų jie galėjo pateikti Seimo Pirmininkei?

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

– Sunku pasakyti, nes niekas apie tai nesakė, bet, pavyzdžiui, dėl ministro atleidimo tai, Šeimų sąjūdžio dalyviai, kaip jie save vadina, turėtų suprasti, kad negalima taip užsimanius atleisti ministro. Tai turėtų būti atliekama ministro pirmininko teikimu, arba Seime praradus pasitikėjimą, vyktų balsavimas. Taip negerbti procedūrų, tai čia tas pats kaip krepšinį žaisti be taisyklių. Vis dėlto, yra taisyklės – kaip ir krepšinyje, taip ir politikoje ir tų taisyklių reikia laikytis. Manau, kad tie žmonės supranta – jie gi išsilavinę, bet jie, matyt, žaidžia tokį populistinį žaidimą. Matyt, toks reikalavimas atleisti ministrą, patinka jų rėmėjams, ir tas žaidimas ne visai rimtai atrodo. Jei jie laiko save rimtais žmonėmis, tai toks reikalavimas ne visai rimtai atrodo.

– Seimo Pirmininkė šiuos reikalavimus pavadino lūkesčiais. Tai – tikriausiai irgi tam tikra žaidimo dalis, ir bent dalies jų visai nežada išpildyti. Gal net ir nevertėjo priimti tų Šeimos maršo organizatorių reikalavimų, ir ar verta buvo susitikti?

– Aš manau, kad verta. Bet kokiu atveju, tai yra nemaža visuomenės grupė ir jos negirdėti bet koks politikas, o juo labiau politikas, kuris vadovauja parlamentui, neturi teisės. Reikia išklausyti, reikia kalbėtis, nes mes turime daugiau pjūvių, ir tas pats Šeimų sąjūdis kalba apie pandemijos valdymą, turi savo nuomonę. Tai iš esmės, jie gi mėgėjai – negali valdyti pandemijos, bet jau jie pretenduoja į pandemijos valdymą – ne tik partnerystės reikalus, Stambulo konvencija. Vis tiek reikia su tokiais žmonėmis šnekėtis, nes jie tikrai turi daug pasekėjų – tiesiog mes turime gerbti žmones, kurie bijo skiepo. Daug žmonių pasiskiepijo, bet yra žmonių, kurie nuoširdžiai bijo, ir aš tokių žmonių pažįstu – ką su jais daryti? Kalbėti, kai galima. Negi bausti ar kažkaip gąsdinti? Tai šiuo požiūriu aš už tai, kad būtų pokalbiai – politikai girdėtų piliečius. Ir tada dialogas prives prie kažkokio sprendimo, kuris tenkins nors šiek tiek abi puses.

Daug žmonių pasiskiepijo, bet yra žmonių, kurie nuoširdžiai bijo, ir aš tokių žmonių pažįstu – ką su jais daryti? Kalbėti, kai galima. Negi bausti ar kažkaip gąsdinti?

– Kaip jūs galvojate, kodėl Seimo Pirmininkė neatvėrė jiems Seimo durų ir susitiko Seimo kiemelyje? Seimo Pirmininkė sakė – neaišku, ar jie turi galimybių pasą, o jie atskleisti to nenorėjo. Ką Seimo Pirmininkė tuo norėjo pasakyti?

– Čia buvo kompromisas, mano nuomone, ji net ir negalėjo leisti jų. Kiek suprantu, į Seimo patalpas tik Seimo nariai turi teisę be galimybių paso patekti. Tai ji čia tiesiog priėmė tam tikrą kompromisą. Visada galima atrasti vietą, kur susitikti. Tokią vietą, kuri tenkintų abi puses. Tai šia prasme Seimo Pirmininkė pasielgė labai išmintingai. Ji kaip politikė kuo toliau, tuo labiau patinka. Ji – rami, išlaikyta, stengiasi nevartoti tam tikrų išsireiškimų, labai korektiškai atsiliepė apie diskusijų dalyvius.