Anot jo, miestietiškas gyvenimo būdas reiškia naudojimąsi miesto infrastruktūra, po darbo užeinant į kepyklėlę, sekmadienio pietus valgant restorane.

– Koks turi būti miestas, kad jame būtų galima gerai jaustis?

– Miestas turi būti gyvas, turi vaikščioti žmonės. Yra tokia 1972-ųjų knygutė, kurioje parašyta dešimt bruožų, kada veikia visuomeninė erdvė. Vienas jų – jei moterų yra daugiu nei vyrų. Vyrai eina į darbą, moterys leidžia laiką – tai reiškia, kad visuomenė gyva. Nenoriu pasakyti, kad reikia į miestą privežti moterų, bet jame turi būti žmonių. Jei jų nėra, miestas negyvas.

– Kas kuria tą miesto gyvybę?

– Manau, kad yra dvi pusės. Viena – tai, kad žmonės atneša pinigus. Kita – tam tikros paslaugos, kurias tie pinigai „maitina“. Manau, kad yra kultūros objektų, kurie be kokių nors, pavyzdžiui, kavinukių, negalėtų gyvuoti. Yra simbiozė, sinergija. Juk kavinukėse sėdėjo impresionistai, rašytojai, dar kas nors...

Tačiau nei tik kavinės, nei tik kultūros objektai gyvybės neužtikrina. Jie turi būti kartu, tuomet yra ir ta gyvybė. Žinoma, yra dar daugiau visokiausių veiksnių. Turi būti ir kas nors, kas galėtų eiti į teatrą, į kavinę.

Jei pažvelgtume į dabartinę Laisvės alėją, matyti, kad visos normalios kavinės užsidaro. Atsidaro kavinukės studentams. Turbūt jie vieninteliai, kurie gali tai finansuoti. Nesakau, kad tai blogai, bet turėtų būti ir kitas sluoksnis. Dabar jo nėra, miestiečiai negyvena miestietiškai, nesinaudoja miesto infrastruktūra, nes pjauna žolę kažkur savo sodyboje.

– Ką reiškia gyventi miestietiškai?

– Miestietiškas gyvenimo būdas yra toks, kai, gyvendamas mieste, visų pirma naudojiesi jo infrastruktūra. Pavyzdžiui, po darbo užeini į kavinę ar kepyklėlę. Juk kitaip jos neišsilaikys, o jei neliks kavinių ir kepyklėlių, neliks ir miesto patrauklumo.

Taigi, miestietiškai gyventi – naudotis jo infrastruktūra ir paslaugomis. Ne pačiam gaminti pietus kiekvieną sekmadienį, bet kartais nueiti į kavinę, restoraną, barą ar parodą. Pasėdėti kavinėje, padiskutuoti, pasiginčyti. Galiausiai, į ką nors paspoksoti. Juk kiekviename žmoguje yra žiupsnelis snobizmo ir kartais reikia tą snobiuką pamaitinti.

Jei žmogus baigia darbą, sėda į automobilį, nuvažiuoja į pakeliui esančią „Maximą“, „Lidlą“ ir ten sugaišta 45 minutes pirkdamas maistą, o tuomet grįžta į namus, pavakarieniauja, būna jau apie 20 val. Jau temsta, tad į miestą grįžti nesinori.