Ne vieną garbingą apdovanojimą pelnęs amerikietis, karo žurnalistikos legenda Stanley Greene’as yra buvęs beveik visų svarbiausių pasaulio konfliktų zonose. Tai žmogus, kuris akimirksniu sugeba susirasti draugų, žino, kaip išlikti gyvam, ne visada gerai jaučiasi dėl savo darbo, tačiau mėgaujasi laiku, praleistu su moterimis.

Margaritos Vorobjovaitės nuotr.

Mūsų šalyje fotografas lankėsi švietimo tikslais. Lietuvos fotomenininkų sąjungos būstinėje skaitė paskaitą Baltarusijos žurnalistams – į šią šalį S.Greene’as vizos negavo. Tiesa, lietuviams skirtos paskaitos, kurioje svečias pristatė savo fotografijų albumus (vienas jų dar tik pasirodys), susirinko pasiklausyti ir gerai žinomi mūsų spaudos fotografai.

Pavojų legendinio fotografo gyvenime puikiai iliustruoja pirštine apmauta sužalota ranka – paskutinės kelionės į Siriją padarinys. Apie kupiną netikėtumų fotografo gyvenimą S.Greene’as papasakojo ir "Vilniaus dienai".

– Kada tapote tikru fotografu?

– Nežinau, vis dar bandau. Fotografuoju jau 40 metų. Tikiuosi, kad vieną dieną tai nutiks. Galbūt.

– Nemėgstate termino "fotožurnalistas". Kodėl?

– Terminas yra iškreiptas. Jis tarsi buvo iš kur nors ištrauktas... Iš tiesų, mes nežinome, kas iš tikrųjų yra ta fotožurnalistika. Aš labiau mėgstu žodį "fotografas", nes jis sąžiningesnis, aiškesnis ir universalesnis.

– Bandymas būti sąmoningam, jautriam tiems, kurie aplink. Žinojimas, kad tie žmonės vis dar ten, kai priimi tau skirtus apdovanojimus. Reikia žinoti, kad kalbi jų vardu, kad tu perduodi jų žinią, nes jie patys to negali padaryti.

– Sakėte, kad jūsų draugai yra nepažįstamieji. Ar tai reiškia, kad neturite tikrų draugų?

– Taip. Bet aš turiu tikrų draugų, puikių draugų. Taip sakydamas minty turiu žmones, kuriuos nuolat sutinku savo kelyje. Žmones, su kuriais suartėju, nes mano darbe būtina susidraugauti greitai. Taip aš stengiuosi išgyventi ar nebūti nužudytas.

– Turėtų būti sunku su žmonėmis susidraugauti taip greitai. Kaip tai pavyksta?

– Galiu pasakyti, kaip man tai pavyksta. Kai į tave šaudo, draugų susirandi net labai greitai. Galiu tai garantuoti. Kartą tokioje situacijoje praleidau tris valandas koridoriuje su kovotoju, tarp mūsų atsirado ryšys. Jis galėjo būti nušautas, aš galėjau būti nušautas, snaiperiui nėra jokio skirtumo. Jam nebent galėtų iškilti klausimas: nušauti jį, nušauti mane ar nušauti mus abu. Taigi mes vienas kitam buvome užnugaris.

– Dirbote daugelyje karštų taškų ir matėte, kaip žmonės miršta, yra žudomi. Kaip įmanoma po to sugrįžti į normalų gyvenimą?

– Aš mokausi, kaip reikia gyventi normaliai. Dabar klausausi labai daug muzikos. Anksčiau irgi daug klausydavausi, bet dabar dar daugiau. Nežiūriu filmų apie smurtą. Bandau neprarasti humoro jausmo. Bandau kokybiškai praleisti laiką su įvairiomis moterimis savo gyvenime: asistentėmis, spaustuvininkėmis ar dar kitokiomis merginomis – nesvarbu. Žinote, aš bandau. Galvoju, kad sutikau kažką, kas gali išblaškyti mano beprasmybę. Bėda tai, kad kai galvoji, jog jau viskas gerai einasi, sulauki skambučio ir sakai: "Man jau metas." Tada sulauki reakcijos: "Bet tu tik ką grįžai." Tačiau nieko negali padaryti – tiesiog turi eiti. Ir net realiai negali atsakyti į klausimą "kodėl?". Aš manau, tai neteisinga.

– Tad dirbant tokį darbą neįmanoma turėti šeimos?

– Keletas mano draugų buvo sukūrę šeimas. Ir išsiskyrė. Aš nežinau, matyt, reikėtų klausti jų. Niekada neturėjau šeimos ir nesu tas žmogus, kurio reikėtų klausti. Visada buvau vienišius ir net neįsivaizduoju, kaip visa tai vyksta, aš nesukurtas tam. Galbūt kitame gyvenime, kai būsiu bankininkas ar kas nors panašaus.

– Kadaise Kevinas Carteris nufotografavo nuotrauką, kuri jam atnešė Pulitzerio premiją. Netrukus, kai nuspaudė šį kadrą, tą su mirštančiu vaiku, pasitraukė iš gyvenimo. Kilo daug diskusijų...

– Mano knygoje irgi yra nuotrauka su gulinčiu vyru, kurio jau tyko grobuonys. Ši nuotrauka padaryta toje pačioje vietoje, kur fotografavo ir Kevinas. Kai jis atėjo, aš buvau ten. Jis tik nufotografavo ir išėjo. Aš manau, kad jis buvo per daug jautrus. Per daug pažeidžiamas ir jam nereikėjo daug postūmio, kad priimtų tokį sprendimą. Manau, filme "Bung bung club" (filmas apie garsius karo fotografus, tarp kurių buvo ir K.Carteris, – red. past.) viskas yra per daug romantizuota ir neteisinga Kevino šeimos bei draugų atžvilgiu. Jis buvo šiek tiek pažeidžiamas.

– Ką galėtumėte pasakyti apie žmogiškumą žurnalistikoje?

– Manau, kad daug žurnalistų jo neturi. Bet svarbu turėti. Manau, kad fotografai įstumia žmones į tam tikras situacijas... Kad nufotografuotų kadrus, už kuriuos gauna apdovanojimus, – tarp tokių esu ir aš. Visada dėl to jaučiuosi blogai, tačiau tai kartais suteikia galimybę savo nuotraukomis papasakoti žmonėms apie tai, kas vyksta. Galiu informuoti žmones. Tikiuosi, kad jie atkreipia dėmesį. Kai fotografuoju, labai stengiuosi, kad tai būtų informatyvu. Galiu būti tų žmonių balsas ir viską parodyti, tikiuosi, jie bus išgirsti.

– Po incidento 1993 m. Maskvoje, kai vyko perversmas prieš Borisą Jelciną, tik per plauką išvengėte mirties. Norėtumėte grįžti atgal?

– Jie man neduos vizos. Tačiau aš grįžčiau, man patinka Maskva – tai linksmas miestas. Dabar nebėra taip linksma... Jie nužudė Aną Politkovskają... Nesu įsitikinęs, kad jie duotų man vizą. Bet taip, norėčiau grįžti į Maskvą, turiu ten daugybę draugų.

– Po visko, ką teko matyti, kaip žvelgiate į Vakarų pasaulį, žmones?

– Vakariečius, turite galvoje, mano šalies vyriausybę? Mūsų valdžia užsiėmusi vien domėjimusi, kaip užsidirbti pinigų. Jie naudoja labai daug skambių žodžių, į kuriuos įvelka norą užsidirbti. Mes nesirūpiname žmonėmis, rūpinamės, kaip praturtėti. Jeigu mums rūpėtų žmonių problemos, daug daugiau padarytume dėl jų. Mes turėjome puikią galimybę, tobulą galimybę ką nors padaryti dėl šaunamųjų ginklų kontrolės, bet nieko nepadarėme. Manau, kad NRA (Nacionalinė ginklų asociacija – red. past.) yra šunsnukių gauja, – jie neleido nieko padaryti. Tai žeidžia man širdį.

– Dar tikite žmonių teisėmis?

– Visada savęs klausiu: ar gimiau blogas ir bandau būti geras, ar gimiau geras ir bandau nebūti blogas. Aš žinau, kad nesu geriausias šiame pasaulyje, bet ir nebemanau, kad esu blogiausias. Esu aukščiau kai kurių visoje mitybos grandinėje. Aš mačiau blogiausia. Manydavau, kad iš manęs nieko dora, bet pamačiau tikrų monstrų. Mano suvokimas kitoks. Būdamas mažas nieko nesupratau, bet esu laimingas, jog gyvenu gana ilgai, kad suprasčiau, koks šis pasaulis. Jei bent pusę savo šansų suvoktume, pasaulis būtų tikrai graži vieta.

– Kur norėtumėte sugrįžti?

– Nežinau. Kiekviena vieta yra nauja ir skirtinga. Kiekviena vieta yra nuotykis. Aš manau, esu pasiruošęs patirti dar daugiau nuotykių. Pamatyti daugiau, galbūt, ne tiek viešbučių fojė. Būtų smagu matyti mažiau viešbučių koridorių, o pamatyti pačius miestus, juose pasivaikščioti.