Europos Komisijos siūlymas užminė mįslę: Kalėdos pakibo ant plauko?

Apie tokius netikėtus užmojus žurnalistai kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos profesore Milda Ališauskiene.

– Kaip vertinate tokį siūlymą?

– Manau, kad svarbu įvardyti esančius interesus ir suinteresuotas grupes. Pirmiausia turėtume kalbėti apie Europos Komisiją, kuri savo jurisdikcijoje mato visą Europos Sąjungą – 27 valstybes nares su įvairiais kultūriniais kontekstais, istorijomis ir kultūrine įvairove netgi jų viduje. Tuo tarpu, kai kalbame apie Kalėdas ir konkretų atvejį, kuomet Europos Komisija pasiūlė atsisakyti šio žodžio vartosenos, sulaukėme reakcijų iš Vatikano, iš Katalikų bažnyčios galvos biuro. Tai čia mes matome, kad Katalikų bažnyčia, be abejo, rūpinasi savo benduomene ir jos interesais, nes ji yra viena iš daugelio bendruomenių Europos Sąjungos valstybėse. Ir aišku, kad tie interesai skiriasi.

Mintis – kaip tik pamatyti kiekvieną švenčiantįjį, atpažinti ir padėti jam švęsti bei džiaugtis šiuo laikotarpiu atrandant bendrumų tarp mūsų visų šiuo šventiniu laikotarpiu.

Tai Europos Komisija, kaip aš suprantu, kalba apie įtraukią politiką, kuri leistų net ir religinėms mažumoms, kurios taip pat turi įvairias šventes, pasijusti pilnaverčiais piliečiais Europos Sąjungoje. Kai mes kalbame apie Kalėdas, turime suprasti, kad šitas laikotarpis yra svarbus ne vien krikščionims, – jis yra svarbus ir kitoms religinėms tradicijoms – ką tik pradėjome minėti Chanuką, kuri yra svarbi šventė judaizmo religinėje tradicijoje. Taip pat saulėgrįžos šventė yra svarbi žmonėms, kurie išpažįsta vadinamąjį gamtinį dvasingumą. Gamtiniu dvasingumu remiasi įvairios ikikrikščioniškos tradicijos. Yra žmonių bendruomenė, kuri išpažįsta šio tikėjimo tradicijas.

Tai pasiūlymas vadinti tiesiog šventiniu laikotarpiu, lyg ir atspindėtų Europos Komisijos įtraukios politikos priemonę, kad visi žmonės, šiuo metu priklausantys bet kokiai religinei tradicijai, jaustųsi įtraukti. Pasiūlymas, kad tai yra šito sezono šventės, tikrai nėra naujas. Jis pasitelktas ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kai žmonės tiesiog kviečiami minėti žiemos šventes ar tam tikro laikotarpio šventes. Didžiausias nesusipratimas turbūt įvyko ties tuo, kad buvo pasiūlytos gairės ir kai kas turbūt priėmė, kad tai yra privaloma. Čia – klausimas, kiek tai yra privaloma, ir kiek žmonių geros valios ir pastangų dėka Europos Sąjungoje galima sukurti įtraukią visuomenę.

– Procentaliai Europos Sąjungoje krikščionių skaičius yra didžiausias. Kiek yra kitų religijų, kurios savo šventes įvardina suasmenintai?

– Klausimą reikėtų kelti ne apie tai kiek žmonių turi vieną ar kitą religinę tradiciją, bet kiek apskritai yra tradicijų, ir jas atpažinti bei įvertinti kaip Europos Sąjungos kultūrinio paveldo dalį. Tai, be abejo, mes turime kalbėti apie judaizmą, islamą, pagonybę ir įvairias krikščioniškas tradicijas. Vien jau šios keturios, mano įvardytos, turėtų būti atpažįstamos Europos Sąjungoje.

– Ar šiuo klausimu suvienyti Europą nėra perspaustas žingsnis?

– Manau, kad bet kokiu atveju Europos Komisijos pasiūlymas turėjo būti pasvertas. Žinant, kaip veikia Europos Sąjungos aparatas, aš tikrai manau, kad sprendimas buvo pasvertas įvertinus kultūrų įvairovę, egzistuojančią Europos Sąjungoje. Čia vėlgi nesvarbu, kad viena kažkuri tradicija yra vyraujanti ir dominuojanti, tai nereiškia, kad šalia esančios mažumų tradicijos turėtų būti užmrštos ar sumenkintos. Mintis – kaip tik pamatyti kiekvieną švenčiantįjį, atpažinti ir padėti jam švęsti bei džiaugtis šiuo laikotarpiu atrandant bendrumų tarp mūsų visų šiuo šventiniu laikotarpiu.

– Ar rastumėte žodį, kuriuo būtų galima apibūdinti šventinį laikotarpį?

– Savo artimuosius ir visus bičiulius sveikinu su žiemos šventėmis.