Etnologas: minint mirusiuosius galima ir šiek tiek pasilinksminti

Kaip pagarbiai prisiminti vėles – trypti Helovino vakarėlyje ar santūriai uždegti žvakutes ant mirusiųjų kapo? Etnologas dr. Dainius Razauskas nesmerkia tų, kurie vėles prisimena džiaugsmingai. „Niūroti nereikia“, – sako jis ir tikina, kad teisingiausią santykį su mirusiaisiais kiekvienas pasirenka savaip, svarbiausia, nuoširdžiai. Labiausiai etnologas linki vieno – žiebti ne tik simbolines žvakutes ant kapų, bet ir širdyse, kad vidinė šviesa neužgestų visą tamsos laiką.  

– Dažnam Vėlinės šiandien asociuojasi arba su žvakute ant kapo, arba su trankiomis linksmybėmis išvakarėse. Kokia šios dienos prasmė ir siekiamybė be tokių kraštutinumų?

– Norint suprasti Vėlinių prasmę ir siekiamybę, pirmiausiai reikia suvokti, kokią reikšmę ši diena turi visame metų rate. Kalendorinės šventės sudaro bendrą visumą, todėl atskirų švenčių prasmė priklauso ir nuo jų vietos toje visumoje, ne tik nuo mūsų įpročių ir tradicijų jas minėti.

Metų ratą, panašiai kaip ir paros ratą, nustato saulės kelias, kitaip tariant, šviesos ir tamsos santykis bei jo kaita. Todėl vasara prilygsta dienai, o žiema – nakčiai. Visos metų šventės yra susijusios su metų saulės keliu ir nuo jo priklausančiais gamtos ritmais, jos paprastai žymi virsmus ar pereinamuosius laikotarpius. Tačiau reikia suvokti, kad šie išorinio, materialaus pasaulio reiškiniai nesunkiai įgauna perkeltinę, vidinę, dvasinę reikšmę. Pavyzdžiui, galime pasakyti „žmogaus gyvenimo ruduo“ ar „pavasaris“, taip pat ir išorinė šviesa ar tamsa mums yra įprasta atitinkamos vidinės būklės metafora. Pavyzdžiui, kalbame apie dvasinį „aptemimą“ ar „nušvitimą“. Atitinkamai dvasiškai gali būti suvokiama ir šviesos – tamsos santykio kaita metų rate.

Todėl ir visas metų ratas gali būti suprantamas perkeltine prasme, dvasiškai. Dabar mes kaip tik keliaujame į vis gūdesnę tamsą. Paprastai žmogaus gyvenimas siejasi su šviesa, o mirtis su tamsa, todėl tamsos įsigalėjimas savaime tarsi mena „mirties laiką“. O kartu ir mirusiųjų pasaulio laiką. Mirusiųjų pasaulis kartu ir jo „gyventojai“ tarsi priartėja prie mūsų, prasismelkia į mūsiškį gyvųjų pasaulį. Taigi dabar, per Vėlines, prasidedančios sutemos atveria vartus į mirusiųjų laiką, kuris tęsiasi iki pat Kalėdų. Kūčių naktis yra paskutinė, kai rodome tiek daug dėmesio mirusiesiems: prisimename juos, paliekame lėkštę ant stalo, nekeliame ant žemės nukritusių maisto trupinių ir t.t. Nuo Kalėdų šviesos ims daugėti, ir „mirties“ bei „mirusiųjų laikas“ baigsis.

 – Kaip teisingiausiai derėtų atkurti ryšį su vėlėmis ir parodyti jiems pagarbą šiuo metu, kai jie „priartėja“?

– Norėdami ką nors padaryti kuo teisingiausiai, visuomet turime dvi galimybes. Arba kreiptis į ką nors išorėje, klausti, skaityti šventus ar tariamai šventus raštus, kad sužinotume taisykles, kaip dera elgtis. Arba įsiklausyti į savo širdį, kurioje mūsų dėmesio laukia visi esminiai atsakymai. Aš patarčiau bandyti padaryti būtent šitaip ir elgtis taip, kad širdis būtų rami.

Manau, nereikia vaidinti gedinčių, prisiimti dirbtinio susikaustymo ir susivaržymo. Bet dar kvailiau dirbtinai vaidinti linksmybes, kaip dabar kartais primetama. Mūsų protėvių tradicijos kaip tik rodo pusiausvyrą tarp šių dviejų kraštutinumų. Senovėje per laidotuvių bei mirusiųjų paminėjimo apeigas, žinoma, būdavo ir nuoširdžiai gedima, raudama, bet ir puotaujama. Pasitaikydavo atvejų, kai grįžus iš laidotuvių net prasidėdavo šokiai.

Šiaip jau iš istorinių šaltinių matome, kad senovės lietuviai dėl mirties nelabai liūdėjo. Nelabai gedėjo jie ir mirusiųjų, nes manė, kad jiems pagaliau baigėsi šio gyvenimo kančios (o kančių senovėje žmogui tikrai tekdavo nemažai, ypač kai ilgai nesibaigdavo karai), kad jie pagaliau pateko į šviesesnį dausų pasaulį.

Ir mes, minėdami mirusiuosius, neturėtume jų gailėtis, nebent būtų pateisinama gailėtis pasilikusiųjų, savęs. Todėl teisingiau būtų ne gailėtis, o išsaugoti prisiminimus apie savo velionius artimuosius, apie jų gyvenimus ir nuveiktus darbus. Šiaip ar taip, visas mūsų pasaulis  – išėjusiųjų, mūsų protėvių įdirbis, supa mus iš visų pusių. Suprantama, jog daug gero nuveikusiam žmogui dažnas galėtų pavydėti – pirmiausia, prasmingo gyvenimo. Vadinasi, ir laimingo, nes laimė – tai pirmiausia tiesioginė vidinė būsena, kurios niekas taip nepagerina, kaip geri darbai. Tam tikra prasme geri darbai nulydi žmogų ir anapus.

Be to, perdėtas gedulas bei graudenimasis ir gyviesiems nėra sveikas. Tyra širdis turi teisę verkti, rymoti ir juoktis, kaip jai pavyksta, todėl nematau didelės bėdos, jei į Vėlinių ar kitų panašių progų paminėjimus įsipina nuoširdžių karnavalo elementų. Juolab, kad Vėlinės nėra vien tik šeimos šventė. Žinoma, paprastai visi pirmiausia prisimena savo velionius artimuosius, tačiau bendras kapinių lankymas kartu suburia ir visą bendruomenę. Senovės lietuviai Vėlines švęsdavo net tris paras: ir puotaudavo kapinėse, ir dainuodavo, ir ugnį kūrendavo. Mirusiuosius minint drauge, su visa bendruomene, suprantama, galima ir šiek tiek įsilinksminti, ir tai, mano galva, jei tik nuoširdu, yra puiku. Svarbiausia, kad brangūs mirusieji neatstumiami, nuo jų širdyse neužsidaroma, neatsitveriama. Nemanau, kad reikia prisiverstinai niūroti nuleidus galvas.

 – Kaip anksčiau buvo minimos Vėlinės? Ar šiandieniniuose papročiuose liko pagoniškosios tradicijos ženklų tokių, kaip, pavyzdžiui, anksčiau sureikšmintas ugnies motyvas?

– Na, man nepriimtina krikščionybės–pagonybės priešprieša. Neseniai dar bolševikai užduodavo panašų klausimą: ar tu proletaras, ar buržujus? Abiem atvejais aš nei tas, nei tas, ir išvis nematau reikalo mąstyti pagal šitas dirbtines, primestas žaidimo taisykles.

Lietuvoje senovėje būta bent kelių palaikų deginimo bangų. Deginant palaikus, velionis tiesiogiai atiduodamas ugniai, jis išnyksta ne juodoje žemėje, ne kapo tamsoje, o šviesoje. Tai, žinoma, tik simbolinė palaikų deginimo prasmė, savotiškas palinkėjimas velioniui pasiekti Didžiąją Šviesą, bet pats toks palinkėjimas išlieka ir pasikeitus laidojimo apeigoms. Dar XX a. pradžioje pašarvotam velioniui į rankas įstatoma žvakė aiškinta noru nušviesti jo pomirtinį kelią, kad jis neliktų tamsoje. Panašiai kapinėse mirusieji pagerbiami uždegant ugnį, anksčiau net visą laužą, dabar bent kelias žvakes, bent žvakutę. Visa tai irgi susiję su minėta šviesos–tamsos ir šilumos–šalčio perkeltine dvasine reikšme.

Per Vėlines, kai prasideda tamsiausias metų laikas, ypatingą reikšmę įgyja žmogaus vidinė ugnis, širdyje spindinti ir spinduliuojama vidinė šviesa. Žmogus įžiebia liepsnelę, kuri kartu reiškia ir jo sieloje spindinčią šviesą. Šiuo laikotarpiu, gęstant išorinei šviesai, vidinė šviesa įžiebiama ir namuose, taigi ir fizine prasme, ne tik perkeltine dvasine. Kai dangus aplink žemę sutemęs, ypatingą reikšmę įgyja žemiškoji, žmogaus įžiebta šviesa.

 – Kaip keitėsi Vėlinių šventimas nuo senovės Lietuvos laikų iki sovietmečio ir šių dienų?

– Sovietmečio tradicijos įsitenka pastarųjų šimtmečių tradicijų rėmuose. Pagrindinis sovietmečiu švenčiamų Vėlinių bruožas buvo šios dienos, kaip ir visų kitų švenčių, politizavimas. Vėlinių šventimas buvo atidžiai prižiūrimas. Nors vienas kapus lankyti galėjai, būriu eiti, pavyzdžiui, į Rasų kapines prisiminti tautos didvyrių, buvo draudžiama, nes tokios eisenos įgaudavo tautinio judėjimo požymių. Vėliau šį aspektą Vėlinės prarado. Senovėje, suprantama, šiai progai nebuvo būdingi jokie politiniai atspalviai.

Po Lietuvos valstybės krikšto senoji tradicija liko žemesniesiems luomams – ūkininkams, amatininkams. Žmonės tuomet gyveno susitelkę bendruomenėmis, laidojimo vietos buvo arti, todėl Vėlines švęsdavo visa bendruomenė, ir manau, kad šios šventės apeigos turėjo būti gražios. Dabar kapus lankome dažniausiai pavieniui ar bent šeimomis ir gyvename dažnai nebe ten, kur palaidoti mūsų velionys artimieji, tad ir mūsų Vėlinės prarado bendruomenės dvasinio susitelkimo reikšmę.

 – Ko gero daugiausiai lietuviai žino apie skirtingas stačiatikių Vėlinių šventimo tradicijas, konkrečiai – paprotį mirusiesiems palikti lėkštes su valgiais. Kuo skiriasi vėlių paminėjimas įvairiose kultūrose, kokie panašumai visus vienija? 

 – Vėlių maitinimas yra visuotinis paprotys, užtinkamas apie Lietuvą kalbančiuose istoriniuose šaltiniuose, iki pat visai nesenų laikų. Tiesa, anksčiau nebuvo lėkščių, buvo moliniai dubenys ar mediniai kaušeliai, taigi kai kas pasikeitė. Vėlinių maitinimo paprotį galima įžvelgti ir tame, kai prie stalo mirusiajam padedama lėkštė. Taigi panašiai kaip kaimynai rusai ligi visai nesenų laikų elgėmės ir mes. Skirtumas čia tas, kad katalikybė šį paprotį užgniaužė, o stačiatikybė paliko.

Apskritai, skirtingų kultūrų Vėlinių papročių smulkmenos dažnai yra antraeilės reikšmės, atsiradusios dėl skirtingų istorinių aplinkybių, o pati šventės esmė visur ta pati, nes remiasi tuo pačiu metų ratu, ta pačia visuotine šviesos–tamsos simbolika.