Eglynėlio šeimininkė K. Macelytė: tai ne verslas, o smagus žaidimas

Šįmet Kalėdos išauš anksčiau nei visuomet, juokaujame su eglynėlio Kaišiadorių rajone, Gudienos kaime, šeimininke Kristina Macelyte. Pavargę nuo karantino, nuotolinio darbo, išsiilgę gerų emocijų žmonės jau traukia pas juos į eglynėlį pakvėpuoti grynu oru, įtraukti į plaučius nuo praėjusių Kalėdų spėto pamiršti eglučių aromato.

Važiuoja ir po vieną, ir šeimomis, nes vaikams išties didelė pramoga išsirinkti SAVO eglutę. Tiesa, iki Kalėdų dar palikti ją Kristinos globoje.

– Daugelis žmonių laikosi tradicijos puošti eglutę Kūčių išvakarėse. Betgi atsiranda vis daugiau jaunų šeimų, kurios su savo mažamečiais vaikais iš Kalėdų laukimo pasidaro šventę. Sakykite, ar pamenate, kada ta šventė ateidavo į jūsų vaikystės namus?

– Kadangi augau bute, o Kalėdos nebuvo tokia šventė, kurią galėjome švęsti, kada norime ir kaip norime (mano vaikystė prabėgo sovietiniais laikais), tai mūsų šeima tradiciškai Kūčių vakarą važiuodavo į kaimą. Senelis jau būdavo parnešęs iš miško eglutę. O jei nespėdavo, eidavome jos ieškoti drauge. Paskui susirasdavome dar nuo mamos vaikystės likusius stiklinius žaisliukus. Vaikai eglutę puošdavo, suaugusieji stalą dengdavo.

– O koks Kūčių stalo patiekalas iš tų vaikystės laikų į atmintį įstrigo labiausiai?

– Galbūt grucė – grūsti išvirti kviečiai, sumaišyti su aguonpieniu. Dar – kūčiukai. Visokios silkės. Kiek pamenu, pas senelius ant stalo visuomet būdavo ir riešutų, nes kieme augo lazdynas. Džiovintų vaisių – kriaušių ir obuolių. O senelis, prieš juos ant krosnies džiovindamas, visuomet mėgdavo obuolių luobelę nulupti. Tai ir aš iš jo tą įprotį paveldėjau. Belaukdama Kalėdų vis obuolius pjaustinėju ir džiovinu. Būtinai kaip senelis – be luobelių.

Eglynėlyje kiekvienas gali išsirinkti sau patinkantį šventinį medelį. Kristina nemėgsta tik vieno – kai tai padaryti paprašo jos. Juk kiekvieno lūkesčiai – skirtingi. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Minėjote, kad didžiausio susidomėjimo Kūčių vakarą sulaukdavo močiutės šventiniai burtai?

– O taip, be galo jų laukdavome! Ir batus į duris mėtydavome, žiūrėdamos, kokiu galu pasisuks – priekiu ar kulnu… Ir prieš eidamos miegoti ant krosnies bernų vardus ant popierėlių rašydavome, o paskui visą naktį sapnuodavome, kurį pirmą teks laimė ištraukti… Dar močiutė mus siųsdavo į kiemą malkų parnešti. Būdavo, suimi visą glėbį tų pliauskų ir nešiesi į kambarį, o tuomet skaičiuoji – kliuvo į porą ar ne. Jei ne – ateinančiais metais liksi be poros. Kaip ir kučiūkų saują semdavome mintyse prašydamos, kad porinis jų skaičius iškristų. Ir šiaudus po vakarienės iš po staltiesės traukdavome žiūrėdamos, kuriai paklius ilgesnis. Ir kalėdaitį lauždavome.

O įdomiausia man, kaip vyriausiai anūkei, būdavo padėti močiutei Kūčių valgius gaminti. Mano močiutė ištekėjo vėlokai, būdama 39-erių, o prieš vedybas ilgą laiką tarnavo pas ponus Bikuškio, Stelmužės dvaruose. Todėl mokėjo ir gražiau stalą papuošti, ir įdomesnių valgių ant jo padėti.

Ar galite patikėti, kad ji mums vasaromis net ledus gamindavo? Iš kiaušinių ir pieno. Ir vėžių sriubą mokė virti! Kurį laiką ji dar dirbo pas tokius Urbonavičius Utenoje, kurie turėjo krautuvėlę ir valgyklą. Tad ji dar daug gardžių receptų ir iš tos valgyklos meniu žinojo. Pati man pasakojo, kai per vasaros atostogas atvažiuodavau. Pamenu, sykį močiutė taip keistai į mane pažiūrėjo ir tarė: koks keistas vaikas, tiek daug visko klausinėja!

– O dabar atsikvėpkite ir pasiruoškite daryti didelį šuolį iš vaikystės į dabartį. Esate nuostabaus eglynėlio šeimininkė, į kurį žmonės gali atvažiuoti, pasivaikščioti ir patys išsirinkti šventėms eglutę.

– Manote, tai verslas? Oi, ne – tik smagus žaidimas (juokiasi). Šiuo metu dirbu vadybininke kitoje srityje, bet esu baigusi lietuvių filologiją. Išbuvusi septynias dienas mokykloje, gėdingai pasprukau ir nutariau pedagogikos dirvonus užleisti arti kitiems. Išsigandau, kad tie septintokai, kurie man pakliuvo, liks beraščiai. Tąsyk rimtai suabejojau savo jėgomis, ar pavyks jiems ką nors naudingo į galvas įkrėsti.

– Bet juk nuo mokyklos toli nepabėgote. Turiu omeny, kad nusipirkote apleistą sodybą Kaišiadorių rajone, kuri pasirodė esanti sena mokykla?

– Tai jau… Tą sodybą su 50 a žemės sklypu pirkome, visų pirma, dėl labai gražių saulėlydžių. Prieky dar buvo ariami laukai, kaimynės parduodami. Išsigandau, kad jei kažkas juos įsigis, pasistatys namus, tai aš daugiau tų savo saulėlydžių nebematysiu! O jie man buvo be galo svarbūs dar nuo vaikystės vasarų kaime, kai sėdėdavome su seneliu ant suolo ir žiūrėdavome, kaip saulė leidžiasi. Kiekvieną mielą vakarą. Tuomet pradėjau zyzti vyrui, kad greičiau įsigytume tą žemę, kol dar niekas neuždengė mano saulėlydžių. Taip ir padarėme – nusipirkome tą pusę hekataro ir ėmėme sukti galvas, ką su juo daryti.

– Jūsų vyras tuo metu dirbo Danijoje, prižiūrėjo kėnių plantacijas. Todėl pasiūlėte kažko panašaus griebtis ir čia?

– Kai mes su Valdu susipažinome, jis jau buvo gerus dešimt metų Danijoje prie tų eglučių dirbęs. Sakė, kad bloga jam nuo jų… Vos pavyko įkalbėti įsigyti tūkstantį raudoneglių ir pasodinti jas mūsų molyne. Visą pavasarį su Valdu sodinome tuos poros sprindžių ūgio daigus ir spjaudėmės, kad į mūsų molį jie sunkiai lenda. Be to, nebuvo jokių garantijų, kad eglutės prigis. Dirbome daugiau smalsumo ir entuziazmo vedami (bent jau aš). Apie verslą negalvojome, tiesiog norėjome pažiūrėti, kas iš viso to išeis.

– Ar nepabijojote, kad dalis tų eglučių išvis neprigis, o tos, kurios tvirtai į žemę įsikibs, galbūt netrukus užstos ir jūsų mylimus saulėlydžius?

– Jei atvirai, nelabai tikėjome, kad kažkas pavyks. Tiesiog mane užvaldė graži idėja, kilusi, kai buvau svečiuose pas Valdą. Mačiau, kaip danai su savo šeimomis, vaikučiais, netgi seneliais atvažiuoja į eglyną išsirinkti Kalėdoms eglės. Susimoka prie įėjimo ir su tuo bilietu eina rinktis žaliaskarės. Nepatikėsite, bet tai visas procesas, toks savotiškas prieššventinis ritualas. Patys susiranda labiausiai patikusią, patys su duotu pjūklu nusipjauna. Žodžiu, absoliuti savitarna. Ir smagus laiko praleidimas. Užsimaniau ir aš kažko panašaus.

– Kaip manote, ar tas daniškas eglučių pirkimo modelis galėtų prigyti ir Lietuvoje: juk dabar pas mus madinga gauti viską vienu mygtuko paspaudimu iš namų.

– Tikrai (juokiasi). Šiomis dienomis sulaukiu nemažai skambučių. Žmonės teiraujasi, ar eglutę išrenkame, nukertame, ar pristatome į namus. Dėl to iš dalies ir karantinas kaltas. Žmonės sėdi užsidarę namuose, bijo nosį iškišti, kad viruso nepasigautų. O aš jiems siūlau šventę – atvažiuoti, pasivaikščioti po eglyną, pakvėpuoti grynu oru ir dar eglutę būsimoms šventėms išsirinkti. Mano vizija – žmonės suguža čia su vaikais, praleidžia gerai laiką, pasifotografuoja, gal net arbatos termosiuke atsiveža, o galiausiai rezervuojasi (arba nusikerta, nusipjauna) labiausiai patikusią eglutę.

Pamenu, pernai atvažiavo toks tėtis su trimis vaikais. Atsivežė pjūklą ir leido visiems vaikams po truputį eglutę pjauti. Tai vieni ją laikė, kiti pjovė, treti aplink šokinėjo ir į mašiną dėjo. Gražu buvo žiūrėti. Štai tokių žmonių mes laukiame. Aišku, jei atvažiuos viena moteris su vaiku, mes tikrai jai padėsime: nupjausime pasirinktą eglę ir į mašiną įdėsime. Bet man norisi, kad žmonės mūsų eglynėlyje pabūtų ilgiau, patirtų kuo geriausių emocijų. Kad laiką maloniai praleistų.

– Yra žmonių, kurie ne vienus metus rinktis eglutės atvažiuoja pas jus. Tai tarsi seni draugai, smagu juos išvysti?

– Prieš trejus metus atvyko mūsų pirmieji ir tuomet vieninteliai pirkėjai (juokiasi). Jų laukdama padariau vaikams tokias simboliškas dovanėles, pakabinau jas medžiuose. Tai buvo laimingi radę ankstyvas Kalėdų Senelio lauktuves eglėse! Nuo to laiko jie kasmečiai mūsų svečiai. Dabar mėgstu feisbuke paskelbti, kad kurį nors savaitgalį vaišinu visus, atvykusius į eglynėlį, keksiukais.

– Ar nepajutote, kad šiais metais susidomėjimas eglutėmis atsirado gerokai anksčiau, žmonės, karantino išvarginti, pradėjo ruoštis gražiausioms žiemos šventėms jau nuo lapkričio vidurio?

Gera, kai žmonės po metų atvažiuoja ir giria mūsiškes eglutes, kaip jos kvepėjo, kaip gerai stovėjo, spyglių nemetė... Vadinasi, mūsų eglutės padėjo jiems tą mėnesį gyventi džiugiai ir laimingai.

– Taip, tikrai pajutau. Šįmet, kaip niekada, visiems trūksta gerų emocijų, tos stebuklingos Kalėdų dvasios. Nes niekas nežino, kas bus toliau, kokia rytdiena išauš po švenčių. Pernai turėjome problemą. Kadangi mūsų eglynėlis dar jaunas, jam tik aštuoneri metai, radome tris eglutes, kurių ūgis siekė 1,80 cm. Todėl šįmet visi tie, kurie norėjo aukštesnių, iš anksto pas mus lėkė ir aukštaūges rezervavosi.

Pasitaiko ir tokių žmonių, kurie prašo manęs nuotoliniu būdu išrinkti jiems eglutę. Labai nemėgstu šios misijos. Kitąsyk sau nelabai išsirenkame, o kaipgi svetimam įtikti?! Vieni nori labai tankių, kitiems gražiau retesnės. Treti į butus prašo siaurų, o ketvirti nori labiau pasipūtusių… Labiausiai nemėgstu, kai žmonės manęs paprašo išrinkti eglutę. Tai skonio reikalas, o kiekvieno žmogaus jis kitoks.

– O kaip sukatės, kai vyras kartkartėmis išvyksta padirbėti į Daniją? Kas padeda eglynėlyje tvarkytis?

– Turiu suaugusį sūnų. Jam 20 metų, kol kas dar gyvena su mumis. Tai jis pagrindinis mano pagalbininkas, kai Valdas išvykęs. Dukra jau turi savo gyvenimą ir mus aplanko tik per šventes.

– Ar daug žinių ir fizinio darbo reikia norint tas eglutes dailias – iš stuomens ir iš liemens – užauginti?

– Taip, prie eglučių yra nemažai darbo. Iš pradžių, gal kokius ketverius metus, ravėjau aplink jas piktžoles, nes tų eglių sodinukų per pienes nesimatė. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia apravėti tūkstantį medelių?! Paskui, kai jau eglutės praaugo pienes, darbų gerokai sumažėjo: galėjome tarp jų ir su žoliapjove pravažiuoti.

Dar labai svarbu kiekvieną pavasarį eglučių ūgliukus nuskabyti ir gražų jų stotą suformuoti, kad nebūtų su trimis keturiomis šakomis prie koto – tarsi iš miško atklydusios.

Kai svečiavausi Danijoje pas vyrą, mačiau, kaip danai kėnius tiesiog maudo chemijoje – ne tik apskabo ūglius, bet ir viršūnę kažkokia specialia koše užtepa – kad augtų proporcingai. Mat kėnių kirpti negalima. O mūsų pasirinkta raudoneglių rūšis labai palanki. Matai, kad kuri per didelį ūglį išleido – čekšt, ir nukerpi.

Artėjant šventėms, K.Macelytė puošia vieną iš savo eglučių tiesiog lauke: aštuonerius metus augintą medį gaila kirsti. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tiesa, pernai mūsų gražuoles kažkokie vorai buvo užpuolę. Prisiskaičiau, kad nuo jų puikiai atbaido asiūklių nuoviras. Tai prisiviriau keletą kibirų, nupurškiau egles porą kartų ir baigėsi visos problemos.

– Sakote, jog eglutės jums – kaip vaikai… Ar nesunku tuos vaikus išleisti į žmones? Atiduoti kitiems, o ir sau kokią šventėms nusikirsti?

– Prisipažinsiu, man visuomet labai jų gaila sau. Visada puošiame nedidelę sidabrinę eglutę, kuri auga lauke, ant pylimo. O pernai padarėme išimtį ir vis dėlto vieną eglaitę parsinešėme ir pasipuošėme.

– Ar labai širdį skaudėjo?

– Dėl to širdies skausmo neseniai susiginčijau su vienu savo feisbuko draugu, kuris rašė, kad eglė – Dievo kūrinys, nori gyventi. Žodžiu, jis pyko, kad eglutes mes kertame, o ne auginame vazonuose. Bet juk tuomet, – rašiau jam, – salota ar koks agurkas – taip pat Dievo kūriniai, kuriuos mes šlamščiame pilna burna ir kažkodėl neašarojame dėl to. Jei jau sykį nusprendžiau eglutes auginti ir teikti žmonėms džiaugsmą – negaliu dėl to kankintis. Eglutes mudu su Valdu auginame tik dėl smagumo. Gera, kai žmonės po metų atvažiuoja ir giria mūsiškes, pasakodami, kaip jos kvepėjo, kaip gerai stovėjo, spyglių nemetė... Vadinasi, mūsų eglutės padėjo jiems tą mėnesį gyventi džiugiai ir laimingai.


Ar žinojote?

– Paprastosios eglės, paplitusios Lietuvos miškuose, ne tik papuošia namus Kalėdoms – jų aromatas dar ir teigiamai veikia mūsų sveikatą. Paprastųjų eglių skleidžiamas aromatas yra naudingas kvėpavimo, plaučių ligų gydymui ir prevencijai. Jis teigiamai veikia nervų sistemą.

– Patalpų, kuriose pastatyta eglutė ar pamerkta eglišakių, oras tampa švaresnis ir gaivesnis. Eglių spygliuose esančios medžiagos taip pat pasižymi antibakteriniu poveikiu, todėl paprastoji eglė valo kambarių orą.

– Liaudies medicinoje vertinamos ne tik aromatingosios eglių savybės. Vaistiniams preparatams ruošti naudojamos visos paprastųjų eglių dalys: žievė, pumpurai, spygliai, šakelės, sakai, kankorėžiai, spygliai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių