Specialistai: dėl nuotolinio mokymo gyvenimas neturi tapti sėdėjimu prie kompiuterio

Vyresniųjų klasių mokiniai nuo lapkričio pradžios mokosi nuotoliniu būdu, o pradinukus toks likimas gali ištikti ateityje, jei sergamumas COVID-19 infekcija didės. Pirmasis karantinas parodė – ne tik pradinukai, bet ir vyresnieji vaikai, kuriuos tėvai paliko mokytis savarankiškai, susidūrė su problemomis. Ką daryti, kad situacija nesikartotų? Kuo mokiniams gali padėti pedagogai, tėvai?

IT – ne dominuojanti priemonė

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorės dr. Daivos Jakavonytės-Staškuvienės, mokytojai pastebi, kad per pastarąjį pusmetį vaikai prarado elementarius savireguliacijos gebėjimus, savikontrolę, užmiršo tam tikras taisykles, pavyzdžiui, kad kalbėti per pamokas reikėtų tik pakėlus ranką ir mokytojui leidus. Kita problema – labai sulėtėjo vaikų veikla ir prie to spartesnio mąstymo, spartesnio tempo sudėtinga grįžti. Tokį šalutinį poveikį jau padarė nuotolinis mokymas.

"Pavasarį buvome įmesti į balą ir kas kaip mokėjome, taip plaukėme. Dabar jau turime vienokios ar kitokios patirties, tad ir mokymosi procesą turėtume organizuoti protingiau, atsakingiau", – teigia profesorė.

Kalbėdama apie nuotolinį mokymą, ji visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kiek laiko vaikai – ypač pradinių klasių moksleiviai – praleis prie kompiuterių. Mat laikas, praleistas prie kompiuterio, jokiu būdu negali būti tolygus pamokų trukmei.

Pasak D.Jakavonytės-Staškuvienės, pagal ES nutarimus, taip pat mokslo ir sveikatos specialistų rekomendacijas, maksimaliausias laikas, kurį pirmokai per dieną gali praleisti prie kompiuterio, – ne daugiau kaip 1,5 valandos, antros trečios klasės mokiniai – iki dviejų valandų, ketvirtos penktos klasės mokiniai – iki 2,5 valandos.

Į šį laiką įskaičiuojamos visos veiklos. Tarkime, jeigu vaikas dalyvauja nuotolinėse pamokose ir dar paskui kažkokioje platformoje atlieka užduotis, šis laikas taip pat įskaičiuojamos į prie ekrano praleistą laiką. O juk vaikai prie kompiuterio nori ne tik mokytis, bet dar ir užsiimi savais reikalais – žaisti, naršyti ir pan.

"Nei medikai, nei neuromokslininkai nerekomenduoja daug laiko praleisti prie informacinių technologijų (IT) įrenginių, nes niekas nežinome, kaip tai atsilieps ateityje fizinei ir psichinei sveikatai. Tad IT neturi būti dominuojanti mokymo priemonė, – sako specialistė. – Pavasarį, kai staiga turėjome pereiti prie nuotolinio mokymo, buvome visiškai neapibrėžę šio klausimo, tad buvo labai įvairių modelių. Kai kurie mokytojai dirbo nuotoliniu būdu vos ne taip pat, kaip klasėje, – tai viena žalos dedamoji, nes vaikai bene pusę dienos sėdėjo prie kompiuterio."

Atgalinio ryšio svarba

Kitas labai reikšmingas dalykas, kurį profesorė vėlgi grindžia Europos Komisijos rekomendacijomis, – su mokytoju nuotoliniu būdu bendraujančių mokinių grupės turėtų būti ne didesnes nei 6–8 vaikai, kad mokytojas su visais turėtų kontaktą, kitaip sakant, kad tas laikas prie ekrano būtų labai kokybiškas.

Dirbant vienu metu su visa klase, kurioje 25–28 mokiniai, kai kurie vaikai to atgalinio ryšio nesulaukdavo ir per visą prisijungimą, ir net ne vieną dieną. Kai nėra kontakto, negaunamas ir tas tikrasis efektas – vaikas jungiasi, laukia, kada jo kažko paklaus, o mokytojas net visų vaikų savo regos lauke nemato.

D.Jakavonytės-Staškuvienės teigimu, nereikia pamiršti ir to, kad Lietuvoje iki šiol neišspręstas kokybiškų nuotolinio mokymosi priemonių klausimas. Ar tikrai visi vaikai namuose turi tinkamas nuotoliniam darbui priemones? Nes jei vaikas turi tik išmanųjį telefoną – o tokių tikrai yra – jo nepakanka tikram darbui, tikram įsitraukimui. Rajonuose, kur interneto ryšys silpnesnis ar nekokybiškas, dažna prisijungimo prie sistemų problema, nes ne tik vaikai, bet ir tėvai nesugeba visų žingsnių atlikti taisyklingai, o apmokyti tiek tėvus, tiek vaikus, taip pat nėra kam. Šie klausimai būtinai turėjo būti išspręsti dar iki prasidedant nuotoliniam mokymui. "Aš labiausiai bijau, kad tas nuotolinis mokymas dar labiau nepadidintų atskirties", – sako pašnekovė.

Daiva Jakavonytė-Staškuvienė: pavasarį buvome įmesti į balą ir kas kaip mokėjome, taip plaukėme. Dabar jau turime vienokios ar kitokios patirties, tad ir mokymosi procesą turėtume organizuoti protingiau, atsakingiau.

Žalingiausias mokymo būdas

Ją neramina dar ir tas faktas, kad nuotoliniame mokyme dažnai einama pačiu lengviausiu keliu – skiriamos ir tikrinamos užduotys. Bet tai nėra ugdymas.

Per mažai tik tai daryti – vaikas paliekamas šiame procese visiškai vienas. Jeigu jis turi paramą ir priežiūrą namuose, gal jam ir neblogai sekasi, bet jeigu jis to neturi, tai neturi net į ką atsiremti. Tad yra baimės, kad vaikas liks neugdomas.

"Pedagogams rekomenduočiau pradinėse klasėse darbą organizuoti taip, kad nuotoliniu būdu jungtųsi vaikai mažesnėmis grupėmis, diferencijuoti užduotis, darbus ir veiklas pagal vaikų gebėjimus, pagal pagalbos poreikį, pagal žinių lygius, – pataria profesorė. – Vykstant nuotolinėms pamokoms, darbas turi būti apgalvotas. Turi būti daugiau aktyvios veiklos, kad nedominuotų tik frontalus mokytojo ir mokinio klausimų bei atsakymų variantas. Teorijos išdėstymo dalis galbūt turėtų būti pateikta vaizdo įrašais, kuriuos vaikas galėtų susistabdyti, peržiūrėti dar kartą, jeigu jam neaišku, kad vaikai turėtų atmintines, prie kurių galėtų bet kada grįžti, jeigu jiems reikia. Žalingiausias mokymo būdas – jeigu yra tik puslapiai, tik užduočių skaičiai, ir terminas, iki kada atsiųsti."

Įduoti vaikui raktą

Specialistės teigimu, IT sudaro neblogų sąlygų – yra gausybė programų ir skaityti, ir rašyti. Tik klausimas, kiek patys mokytojai tas programas įvaldę.

D.Jakavonytė-Staškuvienė tiek pedagogus, tiek tėvus ragina nuolat kelti klausimą: o kas vaikui iš to? Jei mokytojas skiria vaikui užduotį, jis turi suteikti ir priemones, kaip ją atlikti, pasakyti išmokimo kelią. Juk yra įvairūs būdai, metodikos, kaip ką galima padaryti. Jeigu mokytojas to neduoda, vaikas išmokti nesugeba – tai kas vaikui iš tokio mokymo?

"Pedagogika turėtų keistis, mokytojo darbas taip pat turėtų keistis. Turėtų būti pergalvotas ugdymo planas, teorija derinama su praktinėmis užduotimis, gal net užduotys būti individualizuotos. Ir labai svarbu – ką aš, mokytojas, darau, kad vaikas išmoktų, – sako pašnekovė. – Jeigu aš nieko nedarau, neduodu vaikui raktų, jam lieka mokytis bandymų ir klaidų keliu."

Būtina veiklų pusiausvyra

Ar turėtų tėvai padėti vaikams, jei jau tenka dirbti iš namų? Profesorės manymu, pradinukams tėvai turėtų padėti prisijungti, užsiregistruoti ten, kur reikia, sukurti erdves ir aplinkas, nes pradedančiųjų mokytis gebėjimai ir suvokimas ribotas. Kitas dalykas – reikėtų stebėti ir reguliariai analizuoti, ar tikrai vaikas daro prie kompiuterio tai, ką jis turėtų daryti, ar nėra kažkokioje kitoje aplinkoje.

Tačiau tėvai tikrai neturėtų daryti namų darbų už vaikus. Tėvai galėtų nebent paaiškinti, kaip kažką atlikti, ar atrasti priežastį, kodėl vaikas kažko nesupranta. Tėvai gali patikrinti, kaip pradinukas atliko užduotis, kartu su juo išanalizuoti, ar tinkamu keliu vaikas nuėjo, atrasti, kur jis kažką ne taip padarė.

D.Jakavonytė-Staškuvienė pastebi: norėdami, kad nuotolinis mokymas ir IT darytų vaikams kuo mažiau žalos, turėtume riboti tiek jų pramogas, tiek ir ugdymą prie ekrano. Vaiko dienotvarkėje turi likti laiko aktyviai praleisti laiką gryname ore, pasivaikščioti gamtoje, sportuoti.

"Jei norime, kad vaikas augtų sveikas, turime išlaikyti veiklų pusiausvyrą, – sako specialistė. – Vien tik buvimas ribotoje erdvėje ir už uždarų durų sukelia rimtų problemų. Jeigu vaikas mažai juda, riboti jo kontaktai, kils socialumo klausimų, jam bus sunku komunikuoti, sudėtinga grįžti į bet kokią kitą aplinką ar veiklą."

Ypač svarbi motyvacija

Vilniaus licėjuje nuotolinis mokymas jau vyksta nuo lapkričio pradžios. Licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus teigimu, toks mokymas – tai gana natūralus reiškinys, kuris parodė, kad ugdymo procesas tikrai gali vykti įvairiais būdais.

"Šis mokymo būdas turi ir tam tikrų privalumų – paskatina mokytoją daug ką pergalvoti: ugdymo turinį, metodus, veiklas. Į mokymo procesą, kaip į visumą, pasižiūrėti šiek tiek kitaip, – sako direktorius. – Tik vienas niuansas – visas šis procesas efektyviai ir kokybiškai gali vykti tik su motyvuotais vyresniais mokiniais – su nemotyvuotais ir jaunesniais tai sunkiai įgyvendinama. O didžiausia problema ta, kad tų motyvuotų, švelniai sakant, yra mažuma."

S.Jurkevičiaus manymu, jei mokytojai gerai įsisavina ir geba valdyti tam tikras platformas, mokymo procesas vyksta tinkamai, – kartais pakeisti ne nuotolinį mokymą nuotoliniu yra visai pravartu. Be to, jau yra pavasarį skelbto karantino patirtis, ir ji suteikia tam tikrų naujų supratimų tiek mokiniams, tiek mokytojams. Ir nors Vilniaus licėjuje tai nėra kažkoks labai didelis iššūkis, direktorius įsitikinęs, kad visuotinai Lietuvos švietimo sistemoje problemų kyla nemažai.

Iš esmės mokymuisi būtinos IT technologijos, pasak pašnekovo, – nešiojamas kompiuteris ir interneto ryšys. Šeimų, kurios šių dalykų neturi, nėra daug. Tačiau problemos kyla tada, kai šeimoje yra daugiau vaikų, kuriems reikia mokytis nuotoliniu būdu.

Kita problema – ugdymo turinys, kurį turi ir gali teikti mokytojai. Tai bene skaudžiausias visos Lietuvos klausimas, nes ugdymo turinys yra skurdus ir pritaikyti jį nuotolinio mokymo kontekstui gana sudėtinga. Tad mokytojams tenka savo jėgomis jį kažkaip sodrinti.

Klausimų kyla ir dėl akademinio sąžiningumo principų. Jei yra paviršutiniškas ugdymo turinys ir paviršutiniški mokymo kontaktai, savaime suprantama, kad nusirašyti nuotolinio ugdymo metu yra lengviau, o jei turinys labiau sufokusuotas ir viskas gerai organizuota – nusirašyti galimybių beveik nėra. Tad viskas remiasi į ugdymo turinį.

Tėvų įsijungimas skatintinas

Paprašytas patarti, ką daryti mokiniams, jei kažkas nesiseka, nepavyksta, kažko nesupranta, S.Jurkevičius pataria bendrauti su mokytoju, klausti, aiškintis. "Tam ir yra mokytojas bei gyvos vaizdinės pamokos, kai gali pakelti ranką ir paklausti mokytojo. Kertinis momentas – reikia aktyviai dalyvauti pamokoje, – sako pedagogas. – Tiesa, mūsų visuomenėje, kuri paremta ne atvirumu, o baimės jausmu, vaikai neretai bijo prisipažinti, kad kažko nesupranta. Mokytojai turėtų skatinti juos aktyviau įsijungti į pamokas, klausti, aiškintis. Deja, praktikoje vyksta kitaip."

Saulius Jurkevičius: mūsų visuomenėje, kuri paremta ne atvirumu, o baimės jausmu, vaikai neretai bijo prisipažinti, kad kažko nesupranta.

Tėvai, direktoriaus teigimu, turėtų domėtis, ar jų vaikai buvo prisijungę ir dalyvavo pamokose, ar išmoko, atsiskaitė, atliko užduotis. Ir tam visiškai nebūtina kvosti vaiką, demonstruojant nepasitikėjimą juo, – yra elektroninis dienynas, kur galima pasižiūrėti, klasės vadovas, su kuriuo galima susisiekti.

"Daug kas priklauso nuo paties vaiko. Jei jis motyvuotas – jis pats siekia visur dalyvauti ir gauti kuo daugiau žinių. Žinoma, situacija situacijai nelygi, mokykla mokyklai nelygi, tad kalbėti apibendrintai labai sudėtinga. Faktas, kad geriausiai savo vaikus žino tėvai – jie geriausiai žino, ar jų vaikui reikalinga kontrolė arba kažkokia tėvų pagalba. Mano manymu, sveikintina, jei tėvai domisi, ko mokoma mokykloje, kaip mokoma ir pan. Kartais tai labai pozityviai suveikia, pavyzdžiui, tėvai diagnozuoja absurdiškus dalykus, kurių pasitaiko vadovėliuose ar mokymo programose", – sako S.Jurkevičius.

Jo teigimu, vyresnių klasių moksleiviams tėvai toli gražu ne visur gali padėti. Tačiau tose srityse, kur gali padėti, Licėjaus direktorius ragina tai daryti, pavyzdžiui – pasikalbėti su vaikais apie istorinius įvykius, kuriuos daugelio moksleivių tėvai patys matė, išgyveno. Tai tik praturtins vaiko žinias ir paįvairins informaciją, kurią jis gali rasti mokomojoje medžiagoje.

Padeda įveikti technines problemas

• Paskelbus nuotolinį mokymą, daugybė moksleivių atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje, kai elementarios techninės problemos jiems užkirto kelią į kokybišką mokslą. Vieniems nepavyko prisijungti prie mokymo sistemų, kitiems – įkelti darbo, tretiems tiesiog neįsijungė kamera ar mikrofonas.

• Nuo šiol techninius nuotolinio mokslo iššūkius vaikams ir tėvams spręsti padės nuotolinio mokymo savanorių pagalbos centras "Padėsim prisijungti".

• "Mes daug dirbame su vaikais, kuriame ir TV projektus. Tenka girdėti, kad kyla daug problemų. Apie tai, kad su jomis susiduria vaikai, pasakoja ir mokytojai. Šiuo sudėtingu laikotarpiu svarbiausia, kad nė vienas vaikas neliktų be žinių, nesijaustų nuskriaustas. Elementarios techninės problemos sumažina vaikų pasitikėjimą savimi, kartais tai baigiasi patyčiomis. IT išprusimas juk nėra vienodas. Taip ir kilo mintis – padėti vaikams ir tėvams", – sako iniciatyvos autorius, televizijos laidos "Lietuvos tūkstantmečio vaikai" prodiuseris Laurynas Šeškus.

• Vieno jauniausių savanorių – vilniečio abituriento Luko Eigėlio teigimu, techninė pagalba pirmiausia svarbi moksleivių motyvacijai: "Vaikams nelengva įveikti sunkumus, rasti motyvacijos bandyti toliau, kai nesiseka. Jei vaikui sunku ne tik spręsti uždavinius, bet ir atsiųsti juos į kompiuterį, peržiūrėti – labai greitai mokymasis taps ir nepatrauklus, ir sunkiai įveikiamas. Mes turime suteikti kiekvienam vaikui galimybę visavertiškai dalyvauti švietimo procese."

• Iniciatyvos kūrėjai teigia, kad, vos paskelbus apie savanorių centro darbų pradžią, gerą valią išreiškė daugybė žmonių. "Savanorių pagalba vaikams – neįkainojama. Tikimės jų sulaukti dar daugiau, kad nė vienas skambutis neliktų neatsakytas. Mes tikime, kad visi vaikai privalo turėti galimybę mokytis, net jei šiuo metu tas mokymas vyksta neįprastai. Taip pat į pagalbos prašymą atsiliepė daugybė verslų ir žiniasklaidos priemonių. Jaučiame labai didelį visuomenės palaikymą", – sako L.Šeškus.

• Nuotolinio mokymo savanorių pagalbos centras "Padėsim prisijungti" skambučių laukia kiekvieną darbo dieną 7–21 val. Moksleiviai ar jų tėvai gali skambinti nemokamu pagalbos numeriu 8 677 22 222.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pastebėjimas

Pastebėjimas portretas
Siūlo jungtis mažesnemis grupelėmis-ok,sutinku. Bet kiek tada mokytojas turės pamokų online? Apie tai negalvoja

:)

:) portretas
Tai truks dar šimtą metų.

Kiek tai ilgai truks .Neaišku.

Kiek tai ilgai truks .Neaišku. portretas
Anksčiau tėvai ribojo ar draudė ilgai prie kompiuterio vaikams būti. Dabar gi priversti juo naudotis.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių