Lietuva, pagal žiniasklaidos laisvę, yra laisva šalis, tačiau organizacijos „Reporteriai be sienų“ reitingas, kuriame Lietuva keturiomis pozicijomis nukrito, yra signalas. Taip LRT RADIJUI tvirtina žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Jis priduria, kad tam tikrais aspektais situacija Lietuvoje nėra tokia bloga, kaip mūsų kaimynėse Latvijoje ir Estijoje.

– Pagal spaudos laisvę iš 180 valstybių Lietuva yra 35-oje vietoje. Kaip vertinate tokį rodiklį?

– Skaičius 35 turbūt neturėtų mums būti labai baisus. Bendrame reitinge yra kelių „greičių“ žodžio laisvės šalys. Lietuva iš principo papuola prie laisvų šalių. Žemėlapyje [kuriame valstybės sužymėtos spalvomis pagal žiniasklaidos laisvumą – LRT.lt], mes nesame prastesni už Prancūziją, JAV ir daugelį kitų šalių, kurios Lietuvoje laikomos gana laisvomis ir turinčiomis laisvą žiniasklaidą.

Vis dėlto, netgi lyginant su mūsų kaimyninėmis valstybėmis, verta atkreipti dėmesį tai, kad situacija šiek tiek formaliai pablogėjusi. Tai signalas, kad mums dar yra kur pasistengti ir į ką atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, ataskaitoje buvo paminėta, kad Lietuvoje vis dar egzistuoja kriminalinės bausmės už vadinamąsias šmeižto bylas. Galbūt pamiršta paminėti, kad pernai buvo priimti ir teigiami sprendimai, pavyzdžiui, dekriminalizuotas įžeidimas. Kadangi ši nuostata įsigaliojo tik šiais metais, turbūt geriau atrodysime kitų metų reitinge.

Pasaulinis reitingas atkreipia dėmesį į du probleminius aspektus – tiek valdžia, tiek privačių interesų atstovai (dažniausiai kalbama apie verslą) daugelyje šalių gana stipriai spaudžia tiek redakciją, tiek žurnalistus. Ši bendra tendencija išryškinta. Tai nėra išskirtinė Lietuvos, bet bendra pasaulio problema. Šiame informaciniame amžiuje galime pasakyti, kad, jei žmonės turi daugiau laisvių socialiniuose tinkluose reikšti savo nuomonę, tai, deja, redakcijas ir profesionalius žurnalistus tiek valdžia, tiek verslas bando spausti. Tai tikrai nedžiugina mūsų kolegų.

– Ar spaudimas, apie kurį kalbate, ryškus ir Lietuvoje?

– Galime paminėti bent keletą pavyzdžių. Pasauliniame reitinge atkreiptas dėmesys, kad Lietuvoje šiek tiek pagerėjo situacija dėl informacijos šaltinių apsaugos. Tai mus šiek tiek pagiria, bet, kita vertus, ačiū Dievui, nelabai daug buvo rašyta, kodėl ta nuostata atsirado.

Puikiai žinome, kad įstatymų pakeitimai, šiek tiek pagerinę žurnalistų padėtį, atsirado tik po skaudžios patirties, kai BNS naujienų agentūros žurnalistai susidūrė su gana dideliu ir neteisėtu teisėsaugos institucijų spaudimu. Galėtume pasakyti, kad Lietuvoje tie gerieji pokyčiai dažniausiai įvyksta po kažkokių skaudžių nutikų.

Man atrodo, tai nėra labai smagi tendencija. Ir naujasis Baudžiamojo kodekso siūlymas kriminalizuoti bet kokio uždaro teismo posėdžio paviešinimo detales greičiausiai pasaulyje bus sutiktas nelabai maloniai. Man atrodo, kad mes dažnai pamirštame, jog gyvename demokratiškoje vakarietiškų vertybių šalyje, kur kriminalizuoti ir persekioti kalbančius žmones iš principo necivilizuota.

– Kokia padėtis Lietuvoje dėl šmeižto? Ar už tai baudžiama?

– Atkreipčiau dėmesį, kad vyrauja tendencija, jog šmeižto bylų skaičius, vertinant pastaruosius penkerius metus (dar neturiu 2015 m. duomenų, bet ankstesniais metais) nuolat augo. Lietuvoje šios bylos labai specifinės – jas gali kelti bet kuris privatus žmogus, kuriam nepatinka, kad kas nors ką nors viešai apie jį pasakė, pakritikavo.