„Įtariama, kad Anykščių rajono savivaldybėje, Troškūnų seniūnijoje, Jovarų kaime, veikia ne tik nelegalūs gyvūnų daugintojai, bet jie dar ir kontrabandininkai. Kartais suradę daugintojų taškus, mes randame kur kas daugiau. Policija atvažiavus šnekėjo su jais kaip su draugeliais ir rekomendavo savanoriams nebudėti. Pasakė, kad patys palieka iškvietimo vietą. Kviečiami ekipažai iš kitų miestų“, – ketvirtadienio vakarą rašė moteris.

Utenos apskr. VPK Komunikacijos poskyrio vyriausioji specialistė Violeta Ginaitienė portalui kauno.diena.lt teigė, kad policijos pareigūnai į šią vietovę vakar vakare ir naktį buvo kviesti šešis kartus. „Akivaizdžių pažeidimų nustatyta nebuvo: šuniukai pririšti, pamaitinti, voljeruose. Šiandien vyksta Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, gal jie pagal savo kompetenciją ras pažeidimų, – sakė policijos atstovė. – Savanoriai budėjo per naktį, buvo konfliktuota su savininkais, tačiau tie konfliktai apsiribojo apsižodžiavimais. Tiek savininkai, tiek budėję jaunuoliai policijai parašė pareiškimus dėl nemandagaus bendravimo. Policija tikslina aplinkybes.“

Tiek savininkai, tiek budėję jaunuoliai policijai parašė pareiškimus dėl nemandagaus bendravimo.

Ramūnas G. savo ruožtu pasakoja, kad Anykščių rajone situacija baisi. „Kalbu ne tik apie daugintojus, bet ir apie savanorius, – vyras teigė, kad apie galimai nelegalią daugyklą šiame rajone socialiniuose tinkluose buvo paskelbta ketvirtadienį apie 19 val. – Tai jūs man paaiškinkite. Sužinojote apie galimą daugyklą vakare, tai nejaugi sunku palaukti kitos dienos ryto, nieko neviešinti ir atvažiuoti ryte su visomis tarnybomis, policija ir prieglaudų atstovais. Bet, panašu, kad dauguma iniciatorių visiškai nesikliauja logika, o tik savo emocijomis, kurios, akivaizdu, kad verda. Bet ne, savanoriai geriau tegu pasėdi per naktį, neaišku kur, neaišku, ar saugūs. Savanoriai privalėjo važiuoti, vieša visgi, pasirinkimo nelabai buvo. Ir kaip šioje grupėje galimos daugyklos savininkų atstovas, ar jų draugas parašė, tai ar ką nors pasiekėt? Gerai, atvažiuojam, stovim ant viešo kelio, netriukšmaujam, esam mandagūs. Atvažiuoja mūsų pačių iškviestas policijos ekipažas, mes stovime apie valandą nuošaliai, kol policija kalbasi (ilgai, ilgai) su galimos daugyklos savininku (kurio, beje, tik atvažiavus savanoriams net nebuvo), o mes absoliučiai nieko negirdim. Stovim, kantriai laukiam. Iš kitos pusės atlekia automobilis, iš kurio iššoka du vyrai, kuriuos labiau galėtum prilygint rimtos mafijos atstovams, nei nieko neturinčiams, ką slėpti vyrukam. Pirmi žodžiai, kuriuos išgirstam: „kur tie gaidžiai?“, vis tiek kantriai palaikome atstumą ir laukiame žinių iš pareigūnų. Gaunam stiprių prožektorių šviesos dozę į akis. Pribėgę prie mūsų ima įžeidinėti, varyt lauk teigdami, jog pažeidžiam jų nuosavos teritorijos teises. Toliau pilasi įžeidinėjimų banga, kuri ima panašėti į grasinimus (nemeluosiu, ginamės kaip galim, bet tikrai mandagiai). Po maždaug dešimties minučiu prieina pareigūnas ir aiškiai visiems paaiškina, kad mes esame viešame kelyje ir mes, savanoriai, jokio pažeidimo nepadarėme. Bereikšmiai kaltinimai ir pyktis pilasi toliau. Ar taip elgiasi nekaltas žmogus?“

Vyras pasakoja, kad savanoriams buvo pranešta, kad čia jie gali būti iki 22 val. 

„O tai tie visi savanoriai, pareigūnai, kurie kituose taškuose budėjo per naktį,  visą laiką pažeidinėjo įstatymą? Pareigūnams žinant?! Pradeda važiuoti mašinos, iš vienos pusės, iš kitos pusės. Viduje sėdi kaukėti vyrukai, vieni lipa lauk, kiti stebi iš mašinos situaciją. Jų prisirenka daugiau nei savanorių, policija  varo mus lauk ir pareiškia, kad patys palieka iškvietimo vietą. Supratę, kad vieni mes čia tikrai nieko nepasieksim, o neaiškūs vyrukai, kurių beveik dvigubai daugiau nei mūsų, nekelia nei lašo pasitikėjimo. Pasiduodam ir einam iki mašinų. Kol ėjom (apie 500 m miško keliu), policija važiavo iš nugaros. Staiga dingsta. Mes laukiam. Laukiam ganėtinai ilgai. Pagaliau atvažiuoja pareigūnai, iš paskos galimos daugyklos savininkas. Tai ką jie ten veikė? Kavutę gėrė? Čia toks pamąstymui. Tariamės, ką daryti, galbūt išsiskirstyt ir stebėt bent kelių kilometrų atstumu kelius. Išsiskirstom. Bevažiuojant pastebim, kad iš paskos važiuoja įtartina mašina. Seka. Seka ne tik mus, bet ir kitus savanorius, vaiko po miškus, stebi, kur važiuojam, spaudžiasi gan stipriai visiškai tuščiam kely prie mašinos galo. Ar taip elgiasi nekaltas žmogus?“, – klausia vyras.

Savanoriai išsikirsto, nusprendžia į vietą grįžti praėjus kelioms valandoms. „Ir čia prasideda visas smagumas. Savanorių šį kartą – apie 30, beveik trigubai daugiau nei pirmą kartą, visi susigrūdę į vieną krūvą, klegesys lyg prie kokio naktinio klubo. Vos išlipus iš mašinos supila visą informaciją, įtariama, kad slepiama kontrabanda. Tai dabar palaukit, jūs mane matot pirmą kartą, iš kur jūs žinot, kas aš esu? Galbūt aš dirbu tiem patiem „banditam“ ir jau rašau visą informaciją draugeliam? O jeigu atvažiavau su ginklu ir tą krūvelę naivių jaunuolių išguldyti kaip kėglius planuoju? Taip ir gaudysit vėją laukuose. Aplink vien laukai ir miškai, civilizacija arčiausiai 2-3km. Čia pamąstymas savanoriams, – atkreipia dėmesį vyras. – Galų gale visi išsirėkavę ir paleidę savo balso stygas į visas puses nusprendžia važiuoti prie namo. Privažiavimai yra du. Visi važiuoja vienu. Iš savininkų pusės tyla, policija važiuoti atsisako. Mašinas susistatė prie pat tvoros ir užstatė vieną pravažiavimą. Naktinis klubas tęsiasi toliau. Savininkai vis dar tyli. Praėjus dviem valandoms budėjimo staiga visi susigriebia, kad kitas išvažiavimas laisvas. Išvažiuoti negalime, nes kas bus, jei ryte visiems susirinkus nieko neras? Tai, mielieji, jie gavo užtektinai laiko paslėpti, ką norėjo ir galbūt šunys nėra pats blogiausias dalykas, kurį jie norėjo paslėpti.  Dauguma savanorių nori likti, nes, neduok Dieve, išveš. Per tą kitą išvažiavimą, jie ir dramblius vestis galėjo, mes nebūtume nei matę, nei sustabdę. Kyla pykčiai, nesusikalbėjimas, pertraukinėjimai, įžeidimai. Dalis savanorių, pamatę šį vaikų darželį, sėdo į mašinas ir išvažiavo. Išvažiavom ir mes. Norėjau pasakyt, kad padarėme labai gerą paslaugą. Jie greičiausiai sėdėjo namuose ir skaniai juokėsi iš mūsų kvailumo, kol mūsų bendrumas byrėjo akyse“, – nuomonę dėstė vyras.