Idėjinių priešų fizinis naikinimas, kai negailima net artimų giminaičių, bolševikams buvo įaugęs į kraują. Prieš 90 metų vidury dienos dviem šūviais į galvą buvo nužudytas vieno iš komunistų partijos lyderių Zigmo Aleksos-Angariečio sūnėnas Vytautas. Jau tada buvo žinoma, kad tai – raudonųjų keršto akcija.

Įėjo į kabinetą ir nušovė

1923 m. rugsėjo 13 d. dienraštis "Lietuvos žinios" trečiajame puslapyje išspausdino mažą žinutę (šioje ir kitose citatose kalba netaisyta):
"Kaunas. Drąsus žmogžudys. 12.IX ryte į Kostanto Norkaus emigracijos biurą įėjęs koks tai žmogus ir paklausęs p. Aleksos, užėjo į nurodytą jo kambarį. Dviem šūviais iš revolverio nušovęs pil. Aleksą, pasislėpė. Kontoroje liko žmogžudžio kepurė. Nušovusio išvaizda žydiška, juodbruvis, vidutinio ūgio".

Šio brutalaus susidorojimo auka – vieno iš tuometinių Lietuvos komunistų partijos lyderio Z.Aleksos-Angariečio sūnėnas Vytautas. Jis tuo metu studijavo universitete ir dirbo K.Norkaus kontoroje. Nusikaltimas įvykdytas apie 10 val. 30 min. jo darbovietėje Laisvės alėjoje 9.

Tai buvo lig tol neregėtas įvykis Lietuvoje. Žmogžudystė įvykdyta labai įžūliai – vidury dienos pačiame Kauno centre, vienoje privačioje įstaigoje, įsikūrusioje tame pačiame pastate, kaip ir Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentas. Patalpose tuo metu dirbo nemažai žmonių, todėl įvykio liudininkų netrūko.

Manė, kad šaudo sargas

Kontoros tarnautojų parodymuose III nuovados viršininko padėjėjui pabrėžiama: "1923 metų rugsėjo mėnesio 12 dieną, apie 10 valandą ryto, į kontorą iš gatvės įėjęs vidutinio ūgio, juodbruvis, juodais garbanotais plaukais, be ūsų, apie 20 metų amžiaus, iš pažiūros tikras žydas, guminiu rudos spalvos paltu ir su tos pačios medžiagos juosta apsivilkęs, juodomis kelnėmis, apsiavęs pusbačiais ir užsidėjęs tamsiai žalios spalvos kepurę, paklausė tarnautojo Aleksos, lietuvių kalba aukštaičių tarme, bet tikru žydų akcentu. Nuėjęs į atskirą kambarį, kur sėdėjęs Aleksa, pasakęs jam keletą žodžių rusų kalba, šovęs į jį ir išbėgęs pro kitas duris į kiemą".

"Prie sunkiai sužeisto, sąmonės nustojusio V.Aleksos, žmogžudys paliko savo kepurę ir galvą peršovusią kulipką", – rašė to meto žurnalistai.

Sužeistąjį aplinkiniai pastebėjo tik po kokių 10 minučių. Kontoros tarnautojai iš pradžių tam neteikė didelės reikšmės, nes manė, kad "tai kontoros sargas šaulys šaudo sklepe žiurkes, ką jis mėgdavo daryti", pabrėžiama to meto spaudoje.

Operuoti nerizikavo

Rašoma, kad į nusikaltimo vietą atvykęs policijos III nuovados viršininkas su padėjėju ir policininku rado V.Aleksą, peršautą į dešinę akį, jis dar buvo gyvas.

Pakviestas gydytojas perrišo žaizdą ir sužeistąjį sanitariniu automobiliu nuvežė į miesto ligoninę, kur jį "tarp 11 ir 12 valandos priėmė gydytojas K. To gydytojo žodžiais, pristatytasis Aleksa buvo be sąmonės su spaudimo ant smegenų reiškiniais. Jau po perrišimo paklaustas, kuo vardu, Aleksa pasakė kokias tai tris pavardes, iš kurių paskutinė buvusi Šimauskis".

Gydytojas bandė išgauti, kas jį sužeidė, tačiau vaikinas jam nebeatsakė. Po kelių valandų jis mirė, operacijos niekas nedarė, nes esą nebebuvo prasmės.

Gydytojo nuomone, mirtis ištiko dėl galvos ir smegenų sužeidimo, kuris padarytas iš labai arti šaunamuoju ginklu.

Nusikaltimas liko neišaiškintas

Byloje agentūriniais keliais buvo nustatyta, kad įtariamas žudikas tarnauja N pėstininkų pulke Marijampolėje. Tai – kareivis C., kuris tik rugsėjo 28 d., tai yra praėjus daugiau nei dviem savaitėms po nužudymo, kriminalinio skyriaus reikalavimu, buvo suimtas.

Spalio 1 d. suimtojo gyvenamajame miestelyje Petrašiūnuose policijos agentai bandė išsiaiškinti, ar tą lemtingą nužudymo dieną C. buvo namie, nes buvo išleistas atostogų, kaip jis buvo apsirengęs, ar jam priklauso nusikaltimo vietoje likusi kepurė.

Tą pačią dieną policijos agentas neišdrįso daryti kratos C. bute, bijodamas peržengti įstatymo ribas, nes "kratą galima daryti tik dalyvaujant viršaičiui ir kviestiniams".
Yra duomenų, kad tyrimą atlikę pareigūnai neužrašė kai kurių svarbių parodymų. Pabrėžiama, kad buvo padaryta ir kitų labai šiurkščių klaidų, – C. buvimo vietą nužudymo dieną reikėjo išsiaiškinti iki suėmimo, o ne po to. Teigiama, kad tuo atveju Petrašiūnų gyventojai, nežinodami, kuriam tikslui renkama informacija, būtų suteikę tikrų žinių.

Sužinoję, kuo kaltinamas C., jie aiškino, kad nieko nebežino, o jo giminės puolė liudyti, kad tą dieną visi jie, taip pat ir įtariamasis, meldėsi sinagogoje ir nusikaltimo įvykdyti negalėjo.

Liudytojai taip pat neatpažino įtariamojo, taigi kareivį C. teko paleisti. V.Aleksos žudikas liko nenubaustas.

Nepatiko "bolševikų rojus"

Tačiau nusikaltimo motyvas buvo aiškus beveik iš pat pradžių. Tyrėjai, remdamiesi žvalgybos duomenimis, aiškiai įvardijo, kad V.Aleksa tapo komunistų kruvino keršto auka.

Lygiai po dvejų metų žurnale "Policija" generolas Petras Šniukšta, 1919–1934 m. ėjęs Lietuvos kariuomenės teismo pirmininko pareigas, Tvarkantos P. slapyvardžiu parašė straipsnį "Kas a. a. Lietuvos universiteto studento V.Aleksos užmušėjas".

Remiantis publikacijos autoriumi, V.Aleksa, dar būdamas gimnazistas, susižavėjo komunizmo idėjomis, tapo LKP Centro komiteto nariu, jos pasiųstas, dvejus metus mokėsi Sovietų Rusijoje, dirbo savo dėdės Z.Aleksos-Angariečio sekretoriumi.

P.Šniukšta rašo, kad savo akimis pamatęs, kaip atrodo "bolševikų rojus" ir juo nusivylęs, jaunasis V.Aleksa ryžosi grįžti į tėvynę ir ne tik nutraukė ryšius su pogrindžiu, bet dar ir tapo Lietuvos teisėsaugos konsultantu.

Teisėsaugos konsultantas veikiausiai reiškia, kad bendradarbiavo su valstybės saugumo ir žvalgybos tarnybomis. Dėl šios išdavystės buvę sėbrai esą ir nusprendė jį likviduoti, todėl pasiuntė žudiką.

Šią versiją patvirtino ir žuvusiojo artimieji. Tardytojas jau kitą dieną po V.Aleksos nužudymo, gavęs bylą, apklausė jo motiną bei patėvį ir gavo rimtų įrodymų, kad nusikaltimas padarytas komunistų, kurie esą galėjo keršyti savo buvusiam partijos bendražygiui už išstojimą iš partijos.

Kontržvalgybininko versija

Visiškai kitokią šių įvykių priešistorę savo atsiminimuose pateikė Klaipėdos gubernatorius, tuometis Lietuvos kontržvalgybos vadas Jonas Polovinskas-Budrys.

Jis rašė, jog prieš keletą metų iki tragiškų įvykių jį susirado V.Aleksa, prisistatė, kas esąs, ir pasisiūlė šnipinėti savo dėdę komunistą Lietuvos labui.

J.Budrys tada buvo kategoriškas. Pasakė, kad tarnyba pakankamai gerai apie jį žino. Kad jis niekuo nepasitiki, gyvena mažame namelyje, beveik niekur neišeina, nes bijo dėl savo archyvų, sudėtų kambaryje ir virtuvėje.

Jaunuolis įrodinėjo, kad dėdė juo pasitikės. J.Budrys atmetė bet kokius pasiūlymus.

"Nors, mūsų akimis, jis Lietuvos priešas, bet mes su juo susitvarkysime patys. Su jūsų jaunatviška avantiūra nenorime turėti nieko bendro. Tai mano galutinis žodis", – taip pokalbį su žvalgu mėgėju aprašė patyręs kontržvalgybininkas J.Budrys.

Vis dėlto V.Aleksa išvyko pas savo dėdę komunistą ir veikiausiai žaidė šnipų žaidimus, o paskui grįžo į Lietuvą, kur jį ir pavijo žudiko kulka.

"Jau būdamas Klaipėdoje, sužinojau iš spaudos, jog vaikinas grįžo į Lietuvą, gavo vietą Konstanto Norkaus laivų ir kelionių agentūroje, ir greit paskui teroristas vidudienį, įėjęs į kontorą dviem šūviais jį nudėjo. Toks žiaurus teroristinis aktas buvo retas Lietuvoje, bet, matyt Angariečio ambicija buvo pažeista, ir jis pasiuntė žudiką", – rašė J.Budrys.

"Ką tas jaunuolis buvo atvežęs, kokias žinias, medžiagą – manęs tuo metu tai jau nelietė", – atsiminimuose pabrėžė J.Budrys.

P.Šniukšta savo straipsnyje rašo, jog žvalgyba, kuriai ta byla ypač turėjo rūpėti, dar prieš dvi savaitės iki nužudymo, turėjo agentūrinių žinių, kad komunistai buvo nusistatę atkeršyti V.Aleksai. Tačiau jis nebuvo ne tik saugomas, bet ir perspėtas apie tą grėsmę.

Įprasta komunistų praktika

Panašių bandymų susidoroti su "išdavikais ir provokatoriais" tuo laikotarpiu būta ir daugiau.

1925 m. rudenį plataus atgarsio tarp politiškai aktyvios visuomenės sulaukė žydų tautybės kareivio Noachimo Jubilerio pasmerkimas mirties bausme karo lauko teisme ir greitas bausmės įvykdymas.

N.Jubileris su keliais pagalbininkais kėsinosi nužudyti kareivį Stasį Daugmantą, kuris vadovybei teikdavo informaciją apie bolševikinių proklamacijų platintojus ir antivalstybinius agitatorius 2-ajame pėstininkų pulke.

"Iki pat 1940 m. komunistų partijoje veikė speciali grupė, kuri fiziškai likviduodavo valstybės saugumo agentus. Ataskaitų apie likvidavimą jie, suprantama, nerašė, bet kai kuriuos atskirus dokumentus, susijusius su 1935–1937 m. likvidacijomis Lietuvos teritorijoje, teko matyti", – pasakojo istorikas Arvydas Anušauskas.

Raudonųjų teroristų grupei vadovavo Judita Komodaitė. 1940 m. Antano Sniečkaus likvidaciniame plane ji yra nurodyta kaip viena iš dalyvių.

"J.Komodaitė kaip teroristė buvo naudojama ir Baltarusijos, ir Lenkijos teritorijoje. Pavyzdžiui, 4-ojo dešimtmečio viduryje ji vieną agentą nušovė net teismo salėje", – teigė A.Anušauskas.

Likimo pirštas

Kaip manoma, žudiką sūnėnui pasiuntęs Z.Angarietis, pats buvo suimtas per didįjį Stalino terorą 1938 m., dvejus metus kalintas, tardomas, kankinamas ir 1940 m. gegužę sušaudytas.

Tyrinėję jo biografiją istorikai tikino, jog Z.Angarietis visada palaikė Stalino politiką, smerkė jo valdžios priešininkus L.Trockį, S.Zinovjevą, N.Buchariną ir kitus "opozicionierius".

Net paskutiniame savo rašytame straipsnyje Z.Angarietis pritarė terorui, pasmerkė liaudies priešus ir pats tapo šio teroro auka, apkaltintas ir sušaudytas kaip liaudies priešas. Sovietų valdžia jį reabilitavo tik 1956-aisiais.