Atsidavimas: mamos širdis apdalijo meile trylika vaikų

Pasakojimus interneto puslapyje "Sikorskių šeimyna" seka ir skaito tūkstančiai moterų, dėkingų daugiavaikei mamai už atvirumą ir pavyzdį. Vaiva ir Povilas Sikorskiai, išleidę į savarankišką gyvenimą keturis savus vaikus, nepabijojo pasiimti globoti dar devynis.

Šią Mamos dieną Vaiva švęs šurmuliuojančioje globotinių apsuptyje, jausdama, kad su artimo žmogaus netektimi niekada nepavyks susitaikyti. "Belieka viltis, kad kažkada skaudės mažiau", – atsidūsta moteris, pirmąjį pavasarį pasitinkanti be savo vyro Povilo.

– Pasakojote, kad jums beveik mėnesiui išvykus į sanatoriją, Povilui teko vienam šeimininkauti su devyniais vaikais. Šaunuolis – susidorojo. Dabar likimas sumanė išbandyti jus… Gerokai ilgesniam laikui. Kaip tvarkotės su viskuo – širdies skausmu, vaikų auklėjimu ir karantinine buitimi?

– Kasdien užkliūvu už buvimo kartu pėdsakų, negalvoti neįmanoma. Skaudžiausia, matyt, suvokti, kad jau niekada nebus taip, kaip buvo. Na, bet viskas bus kažkaip kitaip. Tikiuosi, neblogai. Jei ši netektis būtų ištikusi prieš gerą dešimtį metų, ko gero, būčiau atsiskyrusi nuo išorinio pasaulio ir tyliai depresuočiau. Dabar suvokiu, kad žmonės gali padėti vieni kitiems ištverti. Skauda ne tik man. Ne mažiau skauda mūsų vaikams, vyro mamai, geriausiam jo draugui. Dalytis galima ne tik laime, bet ir skausmu. Dabar labiausiai padeda mūsų suaugę vaikai. Jie supranta be žodžių. O tie, kurie gyvena kartu, staiga tapo brandesni, savarankiškesni: išmoko pastebėti emocijas, padėti mažesniems. Persiskirstėme veiklas, darbus, susikūrėme naujas taisykles, pareigas. Netekties akivaizdoje visa šeima susitelkė: suprato, kad privalome gyventi toliau.

– Esate natūraliai saviizoliavęsi – gyvenate nuošalioje sodyboje. Kaip tvarkotės su kitais karantino metu užgriuvusiais sunkumais, kad ir nuotoliniu mokymu? Ar užtenka kantrybės, žinių, laiko visiems globotiniams padėti su namų darbais?

Saviizoliacija vienkiemyje turi daug pranašumų – visų pirma, vaikai labai džiaugiasi lauko pramogomis.

– Mums šis laikas – dar viena galimybė pabūti kartu. Gal ir keistai nuskambės, bet gyvename puikiai. Gamta gydo. Pro virtuvės langą stebime šokančias gerves, sklandančius vanagus, stirnas, pusryčiauti skubančią lapę ir šernų šeimyną... Po pamokų vaikų laukia dviračiai, futbolo kamuolys ir beribės galimybės kūrybingumui išreikšti. Karantino pradžioje buvo daug chaoso dėl nemokėjimo susidėlioti dienotvarkę, dabar, manau, galėčiau įprasti taip gyventi ir ilgiau. Reikia pamatyti, kaip vieni kitus ragindami visi devyni rytais varo mankštintis, paskui sėda prie kompiuterių, padeda vienas kitam prisijungti prie programų, vėliau – TV pamokėlės, pietų ruoša ir laisvalaikis.

Nors yra ir trūkumų. Su vaikų mokytojais bendraujame ir vėlų vakarą, ir sekmadienio rytą. Tad laiko ribos tiesiog ištirpsta. Man sunku kontroliuoti, kad visi viską atliktų laiku, todėl įvairiais būdais bandau skatinti vaikų savarankiškumą – ir moraliniu palaikymu, ir dovanomis ar finansiniu suinteresuotumu. Esu ne visai tradicinė mama, stengiuosi kuo mažiau juos kontroliuoti ir visas vaikų pareigas permesti jiems patiems. Visada galvojau, kad vaikų pamokos yra jų pareiga, o ne tėvų.

– Sutinku, bet ar realybėje tai veikia?

– Patikėkit. Padedu tiktai mažiausiems ir turintiems raidos sutrikimų. Cha… Bet, žinoma, vis tiek visą dieną tenka atmušinėti klausimų atakas. Patyriau, kad svarbu laiku surinkti planšetes ir kompiuterius, nes patys vaikai nepajėgūs nuo jų atsiplėšti. Ir dar kartą patvirtinau sau mintį, kad nuotolinis mokymasis tinka ne kiekvienam vaikui. Mano nuomone, šiuo karantininiu laikotarpiu namų darbų vaikams užduodama tikrai per daug. Matau, kaip jie pavargsta, o kai kuriems iš jų viską atlikti – neįveikiama užduotis. Man labiau norisi, kad vaikai džiaugtųsi pavasariu, augtų linksmi ir laimingi, o ne pervargę, demotyvuoti ir niurgzlūs...

– Feisbuke skaičiau, kad ieškote žmogaus, mylinčio vaikus, galinčio ir norinčio padėti jūsų gausiai šeimynai. Kaip suprantu, ieškote šauniosios gerosios Merės Popins?

– Ieškojau, bet merės popins, matyt, išnyko praeitame amžiuje... Kiek reikia mokėti žmogui už valandą buvimo su devyniais vaikais? Buvimo ar darbo? Ar jis stums valandas, ar gebės įkvėpti vaikus žygdarbiams? Be to, kiekvienas svetimas žmogus sukelia daug chaoso, kurio ir taip mūsų namuose netrūksta. Tad kol kas verčiamės savo jėgomis.

Džiugu, kad likimas nepavargsta mūsų stebinti – esant šiai sudėtingai situacijai, jis nuolat dovanoja mums staigmenų. Kalbu apie žmones, kurie dega noru padėti, atvažiuoja, užkuria sieloje židinį... Arba atsiunčia nerealių knygų, kad turėtume apie ką mąstyti. Arba skambina ir prašo dažniau pasikalbėti...

– Ar kada skaičiavote, kiek laiko praėjo nuo to karto, kai į namus pasiėmėte pirmąją globotinę ir tapote mama antrą kartą – juk savi vaikai jau buvo užauginti? Ar niekada nesigailėjote dėl tokio savo sprendimo?

– Tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime! Žinoma, pasitaikydavo momentų, kai imdavau abejoti, linkėdama vaikams kantresnių, geresnių, protingesnių globėjų, bet visada žinojau, kad tobulų tėvų nėra, o vaikams tokių ir nereikia. Pakanka tiesiog norėti būti šalia.

Pirmajai, Barborai, – jau dvylika. Auginame ją nuo metukų. Kai pradėjome ieškoti mergaitės, prisimenu, tuo metu leido eiti per grupes ir rinktis. Emociškai buvo labai sunku, nes supratau, kad visų nepriglausiu. Barbora vienintelė stovėjo tyliai kamputyje. Su vyru ginčydavomės, kuris iš mūsų ją pamatė pirmas... Kai Povilas paėmė ją ant rankų, mergaitė net nenusišypsojo, bet vis tiek matėsi džiaugsmas jos akyse. Dabar galiu pasakyti, kad jau padariau viską, ką galėjau, ir geriausiai, kaip galėjau. Todėl dėl šio vaiko ateities esu visiškai rami.

– Esate sakiusi, kad savus vaikus auklėjote galbūt per daug liberaliai, suteikėte per daug laisvės… O kokios pedagoginės taktikos imatės auklėdama globotinius: juk šių mažų asmenybių psichika dar jautresnė?

– Mano tėvai mane auklėjo labai griežtai, tad savuosius nutariau auginti liberaliau, stengiausi suteikti jiems kuo daugiau laisvės. Šiuo klausimu negaliu daryti jokių įžvalgų: kas tinka vienam, visiškai netiks kitam vaikui. Viena supratau, kad vaikų auklėjimas – tai nuolatinis ieškojimo procesas. Gal dabartinę savo auklėjimo metodiką pavadinčiau intuityvia?.. Pastebiu, kad šiuolaikiniams vaikams reikia arba autoritetų, arba griežtų ribų ir taisyklių. Nemanau, kad nuolatinis vaiko nuomonės klausinėjimas ir vienpusiškas atsižvelgimas į ją – tinkamiausias auklėjimo būdas. Veikiau priešingai – esu įsitikinusi, kad didžiąją dalį sprendimų privalo priimti tėvai ir vaikams apie juos paaiškinti. Juk nė vienas vaikas nenori liūdinti tėvų, kuriuos myli. Jei vaikas blogai elgiasi – arba jo niekas nemyli, arba nemyli jis. Nesu supermama. Tikiuosi, kad esu gera mama. O gal – tik žmogus su savo trūkumais, silpnybėmis ir stiprybėmis?

– Pasiryžti globai ne kiekvienas išdrįsta. O jei, sako, prasimuš tėvų alkoholikų, vagių, narkomanų genai ir svetimi vaikai sugadins jiems savus gyvenimus…

– Oi, kaip nemėgstu šito klausimo. Mano močiutė sakydavo: "Jei žinotum, kur parpulsi, pagalvę pasidėtum…" Jei būčiau žinojusi, kad šiemet su vaikais liksiu viena, nebūčiau jų tiek turėjusi. Tad gal ir gerai, kad nežinojau... Į iššūkius esu linkusi žiūrėti kaip į galimybę mokytis, keistis, tobulėti.

Kartais taip nutinka, kad auginti svetimą vaiką yra nepakeliamai sunku. Sakoma, kad 30 proc. globų yra nepavykusios. Kas kaltas? Greičiausiai globėjas turėjo nerealių lūkesčių arba vaikui išryškėjo psichikos sutrikimai, o gal nesutapo abiejų temperamentai ar nebuvo laiku kreiptasi pagalbos, nepavyko rasti tinkamų specialistų. O gal dar milijonas priežasčių... Esu stebėjusi tą griūties mechanizmą. Nuolatinis emocinis globėjo diskomfortas veda prie vienintelės minties – jei noriu likti gyvas, turiu vaiko atsisakyti...

Kiekvienas toks atvejis unikalus ir, kad ir kaip būtų skaudu, dažniausiai mėgstame apkaltinti vaikus. Akivaizdu, kad už tokių situacijų baigtį atsako tik suaugusieji. Tai jie privalo rasti būdų užtikrinti nepilnamečių saugumą! Žinoma, ir vaiko globos sistemai yra kur tobulėti. Profesionalų šioje subtilioje srityje labai trūksta. Kaltinti "blogus genus" yra pats kvailiausias mitas. Gyvenimą gali sugadinti ir savi, ir svetimi vaikai. Galbūt tiesiog turime laiku kreiptis pagalbos?

Vaikų auklėjimas – tai nuolatinis ieškojimo procesas. Galgi dabartinę savo auklėjimo metodiką pavadinčiau intuityvia?.. Pastebiu, kad šiuolaikiniams vaikams reikia arba autoritetų, arba griežtų ribų ir taisyklių.

– Kokios jūsų globotinių istorijos? Ar iš vyresniųjų jau sulaukiate pagalbos ir ar pagalbos klausimas nėra slidus ta prasme, kad gali apkaltinti vaikų išnaudojimu – verčia dirbti, atima vaikystę ir pan.?

– Vyriausioji eina tryliktus metus, jauniausiam šeimynos nariui – tuoj šešeri. Jų istorijos sudėtingos ir tikrai netinkamos viešinti. Kai tėvai negali auginti savo vaikų, tai nenormalu. Procesai, einantys po to, – tik geresnės išeities paieškos.

Sąmoningai stengiuosi įtraukti ne tik vyresnėlius, bet ir visus vaikus į visus procesus, vykstančius namuose. Tarkim, pristatau jiems idėją, paaiškinu prasmę, prašau jų nuomonės, o paskui visi priimame sprendimą. Belieka jį įgyvendinti. Neseniai kūrėme jų kambarių interjerus, paskui išmokome pinti žilvičių tvoreles, suformavome alpinariumą, išdažėme terasą. Darbai ir veiklos mūsų vienkiemyje neturi pabaigos. O mane kaltinti vaikų išnaudojimu?.. Cha, galėtų nebent tik žmogus, auginantis ne mažiau kaip devynis vaikus. Nesu tų vaikų tarnaitė. Mes visi gyvename ir dirbame vieni dėl kitų. Be to, jau seniai nesijaudinu dėl kitų nuomonės.

– Artėja Mamos sekmadienis. Tikiu, kad jūsų globotiniai neretai prisimena ir savo biologines mamas. Ar vaikams kyla noras aplankyti, pasveikinti savo tikrąsias mamas?

– Manau, vaikai mąsto apie savo biologines mamas. Kartais mes apie tai kalbamės. Jie tikrai norėtų jas pamatyti, bet… tos tikrosios dažnai nerodo nė mažiausio noro susitikti su savo vaikais. Be to, kelių mūsų vaikų mamų jau nėra tarp gyvųjų. Kai vaikai gyvena šia diena, jiems kiek lengviau. Tikiu, kad atsakymo į klausimą – kodėl mane paliko? – jie ieškos visą gyvenimą. Juk ir mes, suaugusieji, dažnai ieškome įvairių atsakymų apie savo tėvus. Apibendrintai tai vadinama motinos ilgesiu, o konkrečiau – visi mes trokštame besąlygiško priėmimo ir gauti jį galime ne tik iš biologinės motinos.

– Kokia jums būtų geriausia dovana artėjančios Motinos dienos proga?

– Vaikai mane apipila dovanomis kiekvieną mielą dieną. Ir kiekviena mūsų diena – lyg stebuklas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaunietė

Kaunietė portretas
Sėkmės Jums ir Jūsų vaikams

jasonbpak

jasonbpak portretas
Dabbar „Google“ moka nuo 6285 iki 7392 USD per savaitę už darbą internete iš namų. Įstojau į šį darbą prieš du mėnesius ir per pirmąją šio sandorio savaitę uždirbau 6457 USD. Šis darbas yra tikrai neįtikėtinas ir kiekvieną dieną man suteikia didelę pajamų dalį. Esu tikras, kad pasieksite geriausią rezultatą. Apie tai skaitykite čia.. ...............>>>>>>>>    cutt.ly/KyhBlpP  
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių