Jos nebijojo garsiai stoti į kovą už moterų ir vaikų teises, nepaisydamos to, kad joms pačioms ir jų šeimoms grėsė pavojus. Koks geresnio pasaulio siekusių Afganistano didvyrių likimas – trečiame Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) narės dienoraštyje.

Koją kiša išsilavinimo stoka

Primename, kad lapkričio pradžioje Afganistano Goro provincijoje įsikūrė 16-oji karių pamaina. Pagrindinė PAG, kurią sudaro civiliai ir kariai, misijos užduotis – padėti Afganistano valdžiai plėsti įtaką, užtikrinti saugumą ir sudaryti tinkamas sąlygas provincijai atkurti. Dienoraščio autorės užduotis – kartu su vietos valdžios institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis padėti vietos moterims, vaikams integruotis į socialinį gyvenimą, skatinti veiklumą, bendravimą, užsiimti švietimu bei mokymu.

Moterų teisės Afganistane, kaip jau buvo minėta ankstesnėse dienoraščio temose, nevienareikšmis reiškinys – jame susipynusi islamo religija, Korano interpretacijos, vietos kultūra ir papročiai, kartais – pačių vietos moterų savęs vertinimas. Dauguma Čagčarano miesto organizacijų moterų atkakliai kovoja už teisę dalyvauti socialiniame gyvenime, būti išgirstos priimant įvairius įstatymus, tačiau nutolusiuose rajonuose situacija kiek kitokia.

Mūsų aplankytame kaimelyje, kuris nuo Čagčarano nutolęs vos 40 km, moterys vis dar jaučia vyrų spaudimą. Joms neleidžiama ne tik pirmoms prabilti vyro akivaizdoje, bet ir užsiminti apie savo teises. Pasak vietinės senolės, toks moterų statusas kaime suprantamas kaip normalus, nors pripažįstama, kad tokį suvokimą daugiausia lemia išsilavinimo stoka.

Iš vietos gyventojų sužinojome, kad dar prieš dvejus metus kaime gyveno dvi išsilavinusios moterys, skatinusios moterų veiklumą, rengusios moterų šuras (arab. shura – susirinkimas), per kurias visos kaimo gyventojos turėjo galimybę išsikalbėti, pasidalyti problemomis ir jas kartu spręsti. Tačiau vieną dieną minėtos moterys tiesiog paliko kaimą ir išvyko ten, kur matyti geresnės gyvenimo perspektyvos. Suprantama, kad gana sudėtinga siekti padėti kaimo gyventojoms, kurios net neįsivaizduoja kitokio gyvenimo, išskyrus namų ruošą, rūpinimąsi vaikais ir vyrais.

Susidoroja su lyderėmis

Vis dėlto esama tokių, kurias būtų galima pavadinti tikromis Afganistano didvyrėmis, bet kokia kaina kovojusiomis už visų moterų teises į visavertį gyvenimą.

Remiantis 2012 m. Afganistano teisių monitoringo organizacijos atlikta studija „Forgotten Heroes. Afghan Women Leaders Killed in Impunity Ignored in Justice“ (Orzala Ashraf Nemat ir Ajmal Samadi, 2012 m. gruodis), nuo 2008 m. (iki 2009 m. dar valdant Talibano režimui) per įvairius karinius konfliktus apie 10 tūkst. Afganistano žmonių neteko gyvybės. Dauguma jų tiesiogiai karo veiksmuose nedalyvavo.

Pabrėžtina, kad dauguma moterų, pakliuvusių į karinius konfliktus, buvo autoritetingos visuomenėje, išsilavinusios ir įgijusios profesijas. Toks susidorojimas neatsitiktinis – taip siekiama atsikratyti autoritetais, kuriais seka visuomenė, ypač moterys, nes tarp jų lyderių yra mažuma.

Žurnalistė, rašytoja Shakiba (visi vardai čia ir toliau tekste yra nepilni − red. past.) buvo sektinas pavyzdys merginoms, besirenkančioms žurnalistikos kelią. Pati Shakiba ne kartą yra pareiškusi, kad ketina drąsiai kovoti ir tapti Afganistano moterų balsu. Apie tai ji kalbėjo ir savo rengiamose tiesioginėse televizijos laidose, drąsindama vietos moteris.

Keletą kartų į Shakibos šeimos namus buvo įmesta granata ir jiems teko keisti gyvenamąją vietą, deja, nelaimės išvengti nepavyko. 2007 m. gegužę žurnalistė ir rašytoja buvo nušauta savo namuose Kabulo centre.

Kovotojas nutildė brutaliai

Zakia – taip pat žurnalistė, su savo vyru ji vadovavo radijo stočiai „Radio Solha“, kurioje rengė laidas apie taiką, švietimo svarbą, smerkė smurtą prieš moteris. Ji taip pat vadovavo Parvano provincijos pradinei mokyklai. Viename interviu Zakia yra pareiškusi: „Šis radijas yra namai visiems provincijos gyventojams, ir tai yra vienintelė vieta, kur žmonės gali kalbėti nevaržomai.“

Po šio pareiškimo Zakia sulaukė nemažai grasinimų susidoroti, tačiau žurnalistė tęsė savo darbą. 2005 m. jos darbą pastebėjo UNESCO ir paskelbė žurnalistę viena žinomiausių ir reikšmingiausių moterų Afganistane.

2007 m. liepą 40-metė moteris buvo nušauta namuose, laikydama ant rankų savo dvejų metų sūnų.

Hamida buvo gerai žinoma teisininkė, dėstė Kabulo universiteto Teisės fakultete. Be to, ji aktyviai dirbo Nepriklausomojoje žmogaus teisių komisijoje (angl. – Independent Human Rights Commission (AIHRC) kovodama už vaikų teises. Ji pasisakė prieš nepilnamečių berniukų siuntimą į kariuomenę, priverstines vaikų vedybas, seksualinį išnaudojimą ir smurtą.

2011 m. vasarį Hamida su šeima pakliuvo į žiaurias skerdynes Kabulo prekybos centre – per jas žuvo visa šeima ir keletas civilių.

Tai tik nedaugelis žiaurių susidorojimų su vietos lyderėmis. Nemažai nusikaltimų taip ir liko nežinomi.

Persekioja nusikalstamos grupuotės

Tai tik nedaugelis žiaurių susidorojimų su vietos lyderėmis pavyzdžių – esama nemažai nusikaltimų, kurie buvo ne tik neužregistruoti, bet taip ir liko nežinomi. Apie panašius įvykius mums teko išgirsti ir iš pirmų lūpų. Pasikvietusios į pokalbį stovykloje vienos nevyriausybinės organizacijos direktorę sužinojome, kad jos veikla gali būti akylai stebima nusikalstamų grupuočių.

Pasak direktorės, ji vis dar stengiasi kuo mažiau rodytis viešumoje ir nors biuras įkurtas visai šalia namų, į susitikimus vyksta tik lydima vyro. Tačiau grasinimų sumažėjo. Paklaususios, kaip ketinama toliau spręsti šią problemą, išgirdome atsakymą, kad tokiu atveju yra susirūpinusi ne tik policija, bet ir pats provincijos gubernatorius – šeimai skirta papildoma apsauga, jau pradėta paieška ir tyrimas siekiant išsiaiškinti, kokie asmenys neduoda šeimai ramybės ir riboja organizacijos direktorės veiklą.

Nepaisant to, kad vis dar pasitaiko neramių akimirkų dėl grasinimų, moteris nestokojo optimizmo, teigė nenutrauksianti savo veiklos ir tikinti, kad panašių nusikaltimų atvejų vis mažės. „Tvirtai tikiu, kad padedant vietos valdžiai mums pavyks jaustis saugiems ir laisvai vykdyti savo pareigas darbe. Turiu omenyje ir kitas moteris, einančias svarbias pareigas, bei jų šeimas. Džiaugiuosi, kad palyginti su ankstesniais metais, šiemet saugumo situacija kur kas geresnė, todėl veiklos galimybės išsiplėtė – nebėra baimės imtis naujų projektų, skaityti pranešimus konferencijose, lankyti nutolusių rajonų moteris“, - kalbėjo direktorė.

Kalba vis drąsiau ir laisviau

Vis dėlto, nepaisant minėtų išpuolių prieš organizacijų vadoves, moterys gali jaustis kiek saugiau. Moterų reikalų konferencijoje buvome nustebintos moterų aktyvumo, drąsos kalbėti apie problemas ir net prieštarauti vyrų pozicijai. Nors salėje buvo matyti daugiau vyrų vadovaujamų organizacijų atstovų, konferencijos dalyviai įdėmiai klausėsi moterų ir stengėsi atsakyti į kiekvieną užduotą klausimą.

Drąsiai kalbėta netgi apie kultūrinius papročius. Pasak visų konferencijos dalyvių, reikėtų atsisakyti mokesčio už nuotaką jos tėvams – tai, tikima, sumažintų smurto prieš moteris šeimoje atvejų. Konferencija baigėsi seminaru ir praktiniais užsiėmimais – moterys ir vyrai, suskirstyti į grupes, atsakinėjo į organizatorių klausimus, susijusius su moterų teisėmis, sprendė gautas užduotis ir aktyviai dalijosi idėjomis dėl moterų padėties perspektyvų.

Praėjus kelioms dienoms nuo konferencijos pabaigos sulaukėme malonios staigmenos – atvykusi į stovyklą konferencijos pranešėja su užsidegimu pasakojo apie tai, kad pati norėtų rengti panašius seminarus. Pasak moters, studijuodama Kabulo universitete ji įgijo pakankamai žinių, kuriomis norėtų pasidalyti ne tik su Čagčarano, bet ir su tolesnių rajonų gyventojais.

Tokia idėja mus labai nudžiugino. Panašios iniciatyvos rodo, kad pagaliau vietos gyventojai (ne tik moterys) suvokia švietimo svarbą, vis drąsiau ir laisviau kalba apie galimybes atsisakyti griežtų kultūrinių papročių, ribojančių moterų galimybes dalyvauti socialiniame gyvenime, o iš pačių Afganistano moterų vis dažniau išgirstame teigiamų atsiliepimų apie jų pačių saugumą ir laisvę kalbėti.