Kadangi pats politikas šiuo metu gydomas ligoninėje, jo tradicinę kalbą iš Signatarų namų balkono Vilniuje penktadienį perskaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius.

Pasidžiaugęs, kad Lietuva gali didžiuotis mokslininkais, sportininkais, kūrėjais, V. Landsbergis tvirtino, jog vis dėlto tai paradoksų šalis.

„Viskas prieštaringa. Esame laisvesni nuo sovietų armijos ir neteisėtos sienos kontrolės, nuo KGB teroro ir tarybų valdžios savivalės, laisvesni rinktis darbą ir studijas, kurti verslus, keliauti po pasaulį ir jame reikštis. Tačiau tebeturime ir pakankamai senųjų valdžios papročių ir savivalės. Nesame laisvi nuo korupcinių neteisybių, nesame laisvi nuo savo praeities, tai yra sovietinio elgesio normų: gobšumo, pataikavimo. Šia kryptimi dar augti ir augti“, – sakė buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.

Jis teigė dabartinėje Lietuvoje bene labiausiai pasigendantis pagarbos žmogui.

„Pagarba žmogui – visai antisovietinis reiškinys – garavo kaip ryto rasa“, – tvirtino V. Landsbergis.

Anot jo, materializmas, valdžios bei turtų godulys pagraužė paskutinį buvusį išsilaisvinimo idealizmą.

„Žmonės, kurie savo žemėje turėjo būti broliais, ėmė jaustis pranešesni arba prastesni vieni už kitus. Ramiai apgaunantys ir skaudžiai apgautieji, o dalis net permąstė, kad ankstesnė nelaisvės nelaimė buvo jų laimė“, – tvirtino politikas.

Valykimės. Dieve mano, nejau reikia tiek vogti?

„Savo vienintelę valstybę turėtume puoselėti kaip daržą, kaip sodą, kurį pirmiausia reikia ugdyti, kad būtų vaisių visiems. Materialistai į ją žiūri kitaip – kaip į dubenį, iš kurio patogu priėjus pačiam pasrėbti. Ir prieina. Būriais, grupėmis draugų. Nelaimė tai, kad Lietuvoje gyvenant galima širdimi išeiti svetur, kai tėvynės meilės vietą užima nemeilė. Tada nesunku ir nusigręžti amžiams“, – sakė V. Landsbergis.

„Valykimės. Dieve mano, nejau reikia tiek vogti?“ – ragino ir svarstė politikas.

Jis taip pat kritikavo kilusį susipriešinimą dėl paminklo Lukiškių aikštėje Vilniuje ir diskusijas dėl dvigubos pilietybės išplėtimo.

„Susitvarkykime su ta aikšte. Ar ji tikrai mums per didelė? Ar nukirstas miškas gražiau už skriejantį raitelį? Pamėginkime būti atlaidesni vieni kitiems. Gaila žmonių, kurie atrodo, kad didžiausias malonumas – tai įkasti savo artimui. O jei pavyktų pažeminti savo tėvynę, čia tai didžiausias malonumas. Vargšai, kurie nežino, ką daro“, – tvirtino V. Landsbergis.

„Dabar siūloma turėti ir ginti daugiau sostapilių, ne tik vieną lietuvišką. Tai būtų pamatų plovykla“, – teigė jis.

Politikas siūlė prisiminti Sąjūdį, Atgimimą ir pabandyti dar kartą atsigręžti į žmogų ir savo šalį.

„Pabuvome jau šimtą metų tokioje gražioje šalyje, kurią dabar per mažai mylime. Ar prabūsime joje dar tiek? Taip, jei mylėsime paukštelius ir vaikelius. Jeigu norėsime būti kitokie. Išnyksime kaip dūmas, jeigu nenorėsime būti kitokie. Jei nemylėsime vaikelių ir neatsikratysime blogojo savęs – piktoko, pavydelniko, sovietinio gobšuolio“, – sakė V. Landsbergis.

Penktadienį Lietuva mini valstybės atkūrimo šimtmetį. 1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę.