Nors parlamentinių partijų vadovai pripažįsta, kad profesorius V. Landsbergis de facto ėjo valstybės vadovo pareigas, priimti atitinkamų tai įtvirtinančių įstatymų ar deklaracijų Seime neskubama.

Kalbama ne apie prezidento statusą

Vienas iš Konstitucijos kūrėjų, Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius teigia, kad politikai vis dar painiojasi tarp V. Landsbergiui siūlomo valstybės vadovo ir prezidento statuso. Profesorius pabrėžia, kad diskusijos pastaruosius dešimtmečius vyksta ne apie prezidento, o apie valstybės vadovo statuso pripažinimą Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininkui.

„Kalbama ne apie tai, kad V. Landsbergiui reikia pripažinti prezidento titulą. Kalbama apie tai, kad jį reikia pripažinti pirmosios nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės vadovu. Jis buvo ne tik parlamento vadovas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, – jis kartu vykdė ir šalies vadovo įgaliojimus. Reikia skirti šituos dalykus. Iš tiesų prezidentu gali būti vadinamas tik tas žmogus, kuris dalyvavo prezidento rinkimuose ir buvo išrinktas Respublikos prezidentu. Joks kitas asmuo negali turėti Respublikos prezidento statuso. (...) Landsbergis buvo ne tik parlamento, Aukščiausiosios Tarybos, vadovas, bet ir vykdė įgaliojimus, kurie būdingi valstybės vadovams. Pavyzdžiui, teikė ministro pirmininko kandidatūras, pasirašydavo tarptautines sutartis, atstovaudavo Lietuvai ir t.t. Čia nekalbama apie tai, kad reikia rašyti žodį, jog buvo prezidentas. Ne, pirmas prezidentas, kuris buvo išrinktas, buvo Algirdas Brazauskas. Bet Vytautas Landsbergis buvo valstybės vadovas iki tol, kol buvo išrinktas prezidentas. Čia yra esmė. Jei Seimas nori ir turi politinės valios, jis gali tai padaryti, bet jei jis painios šituos du dalykus, nieko iš to nebus“, – aiškino V. Sinkevičius.

Politikų nuomonės dėl V. Landsbergio išsiskyrė

Politikai, nors ir neneigia, kad profesorius 1990-1992 m. buvo faktinis valstybės vadovas, priimti atitinkamų tai įtvirtinančių įstatymų ar deklaracijų Seime neskubama. Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas teigia, kad Seimui nereikėtų apskritai priiminėti įstatymų atgaline data.

Socialdemokrato teigimu, jei faktiškai visi Vytautą Landsbergį pripažįstame valstybės vadovu, kodėl tam reikia papildomų įstatymų?

Kalbama apie tai, kad jį reikia pripažinti pirmosios nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės vadovu.

„To istorinio virsmo metu keitėsi santvarka. Savo šalies naujos Konstitucijos dar neturėjome, bet jau turėjome faktinį valstybės vadovą, tai buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis. Tai yra istorinis faktas, tačiau atgaline data taisyti istorijos puslapiuose įrašytų faktų, keičiant teisės aktus ir mėginti prilyginti, sakykim, prezidento statusui, to visiškai nereikia. Tai kompromituotų patį V. Landsbergį (...) Bet faktas lieka faktu: Aukščiausiosios tarybos pirmininkas buvo faktinis valstybės vadovas (...) Atgal mes negalime istorijos keisti, atgal teisės aktai negalioja. Pripažįstame istorinį vaidmenį ir judame į priekį, kodėl mes kapstomės dabar atgal?“, – klausė G. Paluckas.

Tuo tarpu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis teigė nematąs galimybių Seime kelti iniciatyvą, kad Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininkas būtų pripažintas valstybės vadovu. Pasak jo, to neleidžia Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimas.

„Kiek aš prisimenu, šiuo klausimu diskusija jau buvo ir jau yra KT išaiškinimas. Todėl nemanau, kad mums reikia ką nors daryti. KT yra išaiškinęs ir jūs galite formuluočių tiksliau paklausti teisininkų, bet V. Landsbergis negali būti pripažintas valstybės vadovu, ir tai yra taškas. O daryti priešingai, ką sako KT, mes tikrai nedarysim“, – Eltai sakė R. Karbauskis.

Liberalų sąjūdžio pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen teigimu, jei Seime vėl atsirastų iniciatyva pripažinti profesorių V. Landsbergį 1990-1992 m. buvus valstybės vadovu, frakcija iniciatyvą palaikytų.

„Jau buvo tokia iniciatyva ir mes jai pritarėme. Liberalų sąjūdis ją teigiamai įvertino. Manau, gera būtų iniciatyva, gal dar reikėtų pasvarstyti, bet tikrai pozityvi būtų iniciatyva“, – Eltai sakė V. Čmilytė-Nielsen.

V. Landsbergis negali būti pripažintas valstybės vadovu, ir tai yra taškas.

Socialdemokratų darbo partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas primena, kad klausimas buvo keltas mažiausiai tris kartus, bet Seimas tam vis nepritardavo.

„Kelis kartus tokia iniciatyva jau buvo Seime, bet jis vis nepritardavo. Nebalsavo „už“ netgi tuomet, kai konservatoriai turėjo daugumą. Mes dar net nesvarstėme, nežinau mūsų pozicijos, bet Seime klausimas keltas buvau bent jau tris kartus ir jis niekaip nepritardavo. Dėl įvairių priežasčių, kas politiškai, kas teisiškai matydavo problemų“, – Eltai sakė G. Kirkilas.

Konstitucinio Teismo išaiškinimas netrukdo

Seimui pripažinti profesorių 1990-1992 m. buvus valstybės vadovu tikrai netrukdo KT išaiškinimas, teigia profesorius V. Sinkevičius. Profesorius tikina, kad valstybės vadovo statusas V. Landsbergiui įtvirtintų istorinę tiesą.

„KT išaiškinimas yra, bet jis buvo priimtas byloje, kurioje buvo sprendžiama, ar V. Landsbergiui gali būti skiriama valstybės pensija pagal Prezidento įstatymą. Teismas pasakė, kad ne, nes pagal Prezidento įstatymą negali būti skiriama pensija, kadangi pagal įstatymą pensija skiriama tik prezidentui. Ir ši įstatymo nuostata, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui būtų skiriama valstybės pensija pagal Prezidento įstatymą prieštarauja Konstitucijai. KT yra pasakęs ir tai, kad Laikinasis pagrindinis įstatymas nenumatė valstybės vadovo, bet šis teiginys niekuo neįpareigoja. Nes KT gali spręsti tik vieną dalyką, ar įstatymas neprieštarauja 1992 m. Konstitucijai. Tai, ką jis paaiškino apie 1990 m. priimtą Laikinąjį pagrindinį įstatymą, kad jame nebuvo numatyta valstybės vadovo institucija, nėra jokia kliūtis konstatuoti Seimui, kad Aukščiausioioss tarybos pirmininkas kartu vykdė ir valstybės vadovo įgaliojimus. Tai nėra jokia kliūtis“, – aiškino V. Sinkevičius.

V. Sinkevičius taip pat primena, kad Seimas neseniai kapstėsi po praeitį ir partizanų vadams tiek Adolfui Ramanauskui-Vanagui, tiek Jonui Žemaičiui-Vytautui suteikė valstybės vadovo statusus.

„Jeigu norime užtikrinti teisinį tikrumą, valstybės vadovo tęstinumą, įprasminti šį dalyką, niekas netrukdo Seimui priimti teisės aktą. Tai gali būti įstatymas, tai gali būti deklaracija. Juk priėmė deklaraciją dėl Jono Žemaičio-Vytauto ir pasakė, kad jis buvo valstybės vadovas, vykdęs prezidento pareigas. Priėmė deklaraciją dėl A. Ramanausko-Vanago ir taip įvardino vieną iš valstybės vadovų. Tai taip pat nukreipta atgal. Bet atsirado teisinis tikrumas, ir visi supranta, kad tokia yra Lietuvos pozicija. Vieni sako, kad buvo valstybės vadovas, kiti sako, kad nebuvo valstybės vadovas. Šios partijos sutarė, kad buvo, kitos gal vėl sutars priešiškai, tai tam ir reikia, kad Seimas, kaip tautos atstovybė, pareikštų vieningą nuomonę“ , – sakė V. Sinkevičius.

MRU profesorius užsimena, kad tokia pat situacija buvo ir Estijoje.

„Estijoje analogiška situacija buvo su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Arnoldu Riuiteliu, tai estai priėmė teisės aktą, kuriuo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pripažintas valstybės vadovu. Kodėl reikia tai padaryti? Norima užtikrinti valstybės vadovo institucijos tęstinumą. Negali būti valstybės be valstybės vadovo. Jeigu mes neturėjome valstybės vadovo, tai kieno vardu pasirašinėjo tarptautines sutartis V. Landsbergis? Jis pasirašinėjo kaip valstybės vadovas ir kartu tai buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas“, – aiškino V. Sinkevičius.