Gelžbetoninė sistema

Kraštutinė dešinė Europoje pastaruoju metu sulaukia vis didesnio elektorato palaikymo, o žiniasklaida dažnai šią politinę jėgą įvardija kaip naują grėsmę tradicinei Vakarų politinei sistemai. Rusijos vaidmuo kraštutinių dešiniųjų politiniame lauke yra išskirtinai svarbus – ne vienas atvejis rodo, kad šios politinės jėgos siekia suartėti su Kremliumi.

Prancūzijos partijos "Front National" (FN) lyderė Marine Le Pen ne taip seniai pareiškė, kad kalbant apie Krymo aneksiją, ji nemato nieko blogo, neva patys šios teritorijos gyventojai referendume pasisakę, kad nori prisijungti prie Rusijos.

Vokietijos partijos "Alternative für Deutschland" (AfD) programoje sakoma, kad šaliai reikėtų mažiau integracijos į ES, ESBO, bet stiprinti ryšius su Rusija. Ir tai tik keli pavyzdžiai, rodantys, kad Rusija tarsi kursto kraštutinę dešinę Europoje.

"Ultradešinieji gauna finansavimą iš Rusijos. M.Le Pen pareiškimas apie Krymo aneksiją ne šiaip sau atsirado, ji atvirai prašė pinigų iš Rusijos – sakė, kad trūksta apie 6 mln. eurų  prezidento rinkimų kampanijai", – apie Rusijos tikslus mobilizuoti europines marginalias fašistuojančias ir neonacistines grupes ir taip kelti destrukciją Europoje sako politologas.

"Rusija finansuoja šiuos veikėjus, organizuoja forumus ar kitaip juos palaiko, bet tai kur kas silpnesnis dalykas nei komunistinis internacionalas, kai tarpukariu veikė komunistinės grupuotės ir bandė sukelti pasaulinę revoliuciją. Apskritai Rusija iliuzijų nei dėl D.Trumpo, nei dėl kitų, žinoma, neturi, kadangi, nepaisant nieko, puikiai suvokia, kad Europoje po karo yra sukurta labai tvirta gelžbetoninė sistema ir ji atlaikys faktiškai bet ką", – neabejoja B.Ivanovas.

Absoliučiai nenumaldoma

Pasak B.Ivanovo, kraštutinė dešinė ir populistai negali pakeisti Vakarų demokratijos vertybių sistemos – net jeigu M.Le Pen būtų išrinkta Prancūzijos prezidente, vargu ar tai iš esmės galėtų ką nors transformuoti šalyje. Politologas primena, kad pilietinė visuomenė Vakarų pasaulyje yra nepaprastai stipri.

"Pažiūrėkime, kiek šimtų tūkstančių žmonių, D.Trumpui užkabinus feministes, išėjo į gatves visame pasaulyje. Prancūzijos, Italijos ir kitų Europos šalių visuomenės yra nepaprastai gerai konsoliduotos. Per dieną gali būti surengti milijoniniai mitingai, eitynės, tad nauji apologetai neturi galimybių ko nors pakeisti", – primena politologas.

Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas yra nepaprastai geras profesionalas, bet kalba nesąmones.

"Jie nieko kito negali pasiūlyti kaip negatyvią kampaniją, nukreiptą prieš ką nors, pavyzdžiui, pabėgėlius. Ir tai veikia trumpą laiką, nes demokratinė rinkimų sistema padeda apsisaugoti nuo politikos pamišėlių. Kai Hitleris atėjo į valdžią, tuo metu buvo ekonominės krizės banga, ko dabar nėra, buvo ir Vokietijos pralaimėjimas kare, ir pažeminimas. Bet jau 1933 m. rinkimai rodė jo partijos nuosmukį ir reikėjo surasti tokį beprotį, kuris papuls į Reichstagą ir įves diktatūrą. Dabar yra kur kas daugiau mechanizmų, užtveriančių kelią tokiems atvejams", – dėsto B.Ivanovas.

Gali pašalinti

Žvelgiant į Vakarų demokratijos tvarumą už Europos ribų – į JAV – šiandien visi žvilgsniai krypsta į D.Trumpą, kuris į Baltuosius rūmus atėjo nešinas populizmo ir nusiteikimo prieš politinį elitą vėliava. "Tai yra gana įdomus aktorius. Jis iš tikrųjų yra toks, kokį jį matome, iš esmės Hugo Chavezo tipo veikėjas", – sako B.Ivanovas.

Prisiminęs D.Trumpo pirmtaką Baracką Obamą politologas teigia, kad, nepaisant to, jog apie jo kaip prezidento darbus pasakyta daug nuostabių dalykų, jis nėra kuo nors išsiskyręs prezidentas.

Politologas įsitikinęs, kad nėra reikalo klausyti pranašų, kurie sako, jog artėja ES, JAV, pasaulio pabaiga, ir labiausiai šiame kontekste bijoti reikėtų Rusijos: "Rusija nelabai turi kuo pasigirti, nepervertinkime jos pačios ir jos ambicijų. Joks D.Trumpas, gėjų paradai Europoje ir kraštutinė dešinė negali kelti esminės grėsmės Vakarų demokratijos principams, ir V.Putinas tai puikiai supranta. Sistemingai atsiranda pranašų, kurie sako, kad tuoj Rusija pradės karą. Jei jais tikėtume, jau 2015 m. turėjome sėdėti apkasuose ir atsišaudyti prieš Rusiją, bet niekas neprasidėjo ir neprasidės. Rimti analitikai apie karo grėsmę kalba 0,5–0,7 proc. tikimybe, o tokios proporcijos vargu ar gali būti realaus konflikto pranašai. Daugiausia, kas gali blogėti, tai situacija informaciniame lauke."

Pilietinis karas

Kalbant apie šiandienį Rusijos vaidmenį tarptautinėje politinėje arenoje, analitikas pastebi, kad šios šalies elgesį vertinti iš vienos pusės yra labai lengva, bet iš kitos – sunku.

"Sunku kalbėti apie politikoje dalyvaujančius psichikos negalią imituojančius veikėjus. Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas yra nepaprastai geras profesionalas, bet kalba nesąmones, pavyzdžiui, apie užsienio diplomatus, kurie vaikšto po mitingus persirengę moterimis, – tai neįtikimi dalykai. Rusijoje marazmo lygmuo visose sferose auga kasdien. Tai akivaizdu vien tik pažvelgus į bylas ir teismų nuosprendžius. Visa tai rodo tik vieną dalyką – vargu ar Rusijoje tokia situacija išsispręs", – teigia politologas.

B.Ivanovas mano, kad Rusija po V.Putino valdymo vargiai liks tokia, kokia yra šiandien, o ateities išpranašauti negali nė puikiausi analitikai. Politologas išskiria, kad kalbant apie Rusiją, reikia pabrėžti pilietinio karo grėsmę.