„Manau, kad Vilniuje pamatysite, jog mes (...) parengėme tam tikrą pertvarkytą priemonių paketą, kuris reikš, kad NATO kolektyvinės gynybos misija yra tvirtesnė ir pajėgesnė“, – interviu BNS teigė jis.

A. Lapsley šią savaitę dalyvavo kasmet vykstančioje užsienio ir saugumo politikos konferencijoje „Sniego susitikimas 2023“ Lietuvoje.

„Praėjusių metų Madrido susitikimas nustatė strateginę kryptį ir iš esmės nurodė Aljansui, kad nuo šiol absoliučiu prioritetu turime laikyti kolektyvinę mūsų teritorijos gynybą. NATO vis dar turi nuveikti ir kitų dalykų. Regioninis saugumas, kova su terorizmu – šie klausimai išlieka svarbūs, tačiau absoliutus prioritetas yra kolektyvinė gynyba“, – kalbėjo pareigūnas.

Pasak A. Lapsley, siekiant užtikrinti, kad NATO galėtų veiksmingai įgyvendinti tokią gynybą, šiuo metu iš karinės perspektyvos peržiūrima Aljanso veikla.

Angusas Lapsley, L. Balandžio/BNS nuotr.

– Esu tikras, kad per šį „Sniego susitikimą 2023“ aptarėte svarbius klausimus, liečiančius ir gynybinius pajėgumus. Taigi, kokias pamokas, kalbant apie Aljanso pajėgumus ir jų planavimą, Lietuva gali išmokti iš Rusijos pradėto karo Ukrainoje?

– Manau, pirmiausia reikia pasakyti, kad karas Ukrainoje vis dar tęsiasi, ir manau, kad su kiekvienu jo mėnesiu mes sužinome vis daugiau apie tai, kas ten vyksta (...). Manau, kad matome tai, ką NATO iš tikrųjų jau kurį laiką kalbėjo ir ką dabar labai sustiprino karas Ukrainoje, tai yra kad mums reikia daugiau pasirengusių pajėgų, galinčių kovoti su (...) lygiaverčiu priešininku, branduoliniais ginklais ginkluotu priešininku.

Iš esmės didžiąją dalį iš pastarųjų 20-30 metų NATO prašė sąjungininkų turėti pajėgų, kurias galėtume dislokuoti visame pasaulyje, ypač Afganistane, ir tai tebėra svarbu. Tačiau pagrindinis prioritetas dabar yra kovoti pasirengusios pajėgos, galinčios pasipriešinti ginkluotam lygiaverčiam priešininkui.

Manau, galima sakyti, kad daugelis sąjungininkų mano, jog 2 proc. yra minimumas, kurį šalys turi išleisti, norint sėkmingai vykdyti savo įsipareigojimus NATO.

Taigi, matome, kad šiuolaikiniame mūšio lauke reikia daugiau dalykų: veiksmingos oro gynybos, (...) gebėjimo smogti už priešininko fronto linijos, tai, ką kariuomenės vadina apsaugotu mobilumu, gebėjimo judėti mūšio lauke apsaugotu būdu, bet taip pat kai kurie iš gebėjimų, kurių jums reikia, yra (...) „minkšti“, o ne „kieti“, tai yra gebėjimas pasislėpti, išsisklaidyti, susidoroti su kibernetinėmis atakomis prieš jus. Kalbame ne tik apie matomus dalykus, bet ir apie kai kuriuos nematomus dalykus, kurie lemia kariuomenės sėkmę.

Taigi, tiesą sakant, manau, kad iš karo Ukrainoje mokomės daugybės dalykų, ir esame visiškai susitelkę į tai (...), kad nustatytume sąjungininkams vidutinės trukmės ir ilgalaikius tikslus, į ką norime, kad jie investuotų, siekdami užtikrinti savo, kaip NATO, gynybą.

– Ketvirtadienį Jungtinės Valstijos paskelbė, kad Ukrainai siųs šarvuotųjų transporterių „Stryker“, pėstininkų kovos mašinų „Bradley“, oro gynybos sistemų „Avenger“, tačiau tarp šios pagalbos tankų nėra. Kaip kai kurių NATO narių idėjos siųsti tankus į Ukrainą paveiktų raudonąsias linijas kare ir kaip šios linijos yra nubrėžtos šiuo metu?

– Žinoma, NATO tiesiogiai nedalyvauja šiame konflikte, ir tai svarbu turėti omenyje. Sprendimai dėl to, kokią ginkluotę siųsti į Ukrainą, nėra sprendimai, kuriuos priima NATO, tai sprendimai, kuriuos priima sąjungininkai kaip suverenios valstybės. Žinote, manau, kad šiuo metu Aljanse jaučiamas įsitikinimas, kad turime padaryti daugiau, padėdami Ukrainai laimėti šį karą.

(...) Mes jau perėjome prie šarvuočių, pėstininkų kovos mašinų, labai sudėtingų oro gynybos ir artilerijos sistemų, daug ginklų, kuriuos gali nešiotis kariai, pavyzdžiui, valdomas prieštankines raketas. Bent jau viena sąjungininkė Jungtinė Karalystė (JK) jau perėjo į tankų erdvę sutikdama siųsti tankus „Challenger 2“.

Ne man komentuoti šiuo metu vykstančias diskusijas tarp kitų sąjungininkių, bet gana aišku, kad judėjimo kryptis yra link tankų siuntimo Ukrainai, ir tai yra labai svarbi dalis, siekiant užtikrinti, kad Ukraina galėtų pereiti į puolimą ir atgauti teritoriją, kurią prarado dėl Rusijos agresijos.

– Neseniai vyriausiasis NATO pajėgų Europoje vadas JAV generolas (SACEUR) Christopheris G. Cavoli (Kristoferis Kavolis) minėjo, kad Vakarų tankai netaps „stebuklingu sprendimu“. Taigi, kas būtų tas sprendimas?

– Žiūrėkite, nenoriu dėti žodžių į SACEUR lūpas, bet manau, kad jis nori pasakyti, jog norint laimėti karą, reikia įvairių pajėgumų derinio, ir svarbu, kaip tą pajėgumų derinį panaudosite kartu. Taigi, tankai yra ne tvirtesnė „sidabrinė kulka“ nei, tarkime, oro gynybos sistemos, tolimojo nuotolio artilerija ar didelio tikslumo ginkluotė. Norint laimėti karą gali prireikti visų šių dalykų.

Kartais mes susikoncentruojame ties vienu konkrečiu pajėgumu, ir, žinote, nėra abejonių, kad, pavyzdžiui, aprūpinimas didelio judrumo artilerijos raketų sistemomis HIMARS ir daugkartinio paleidimo raketų sistemomis MLRS  iš tikrųjų pakeitė Ukrainos gebėjimą kovoti.

Taigi, tankai yra ne tvirtesnė „sidabrinė kulka“ nei, tarkime, oro gynybos sistemos, tolimojo nuotolio artilerija ar didelio tikslumo ginkluotė.

Manau, kad SACEUR norėjo pasakyti, jog kovą laimi ne vienas pajėgumas. Tai įvairių pajėgumų derinys. Ir, kaip jau minėjau, dažnai remiamas „švelnesnių“ pajėgumų, žvalgybos, gebėjimo greitai apdoroti informaciją ir duomenis, kad jūsų taikiklis būtų greitesnis ir reaguotų greičiau nei jūsų priešininko. Tai dalykai, kuriuos ne visada galima pastebėti, bet kurie yra nepaprastai svarbūs veiksmingumui.

– Dabar šiek tiek persikelkime į vasarą ir NATO viršūnių susitikimą Vilniuje. Kokių svarbiausių pokyčių tikitės pasiekti gynybos politikoje? Kokie yra pagrindiniai siekiai ir temos?

– Praėjusių metų Madrido susitikimas nustatė strateginę kryptį ir iš esmės nurodė Aljansui, kad nuo šiol absoliučiu prioritetu turime laikyti kolektyvinę mūsų teritorijos gynybą. NATO vis dar turi nuveikti ir kitų dalykų. Regioninis saugumas, kova su terorizmu – šie klausimai išlieka svarbūs, tačiau absoliutus prioritetas yra kolektyvinė gynyba.

Siekdami užtikrinti, kad galėtume tai veiksmingai įgyvendinti, peržiūrime NATO kaip Aljanso veiklą iš karinės perspektyvos. Pradėjome koreguoti pozicijas, tai yra pajėgos, kurios yra dislokuotos (...) tai, kaip vykdote pratybas, kaip judame taikos metu, kokią žinią nuolat siunčiate kitai pusei. Taigi, laikysena yra pirmas labai svarbus dalykas.

Antra – planai. Šiuo metu rengiame karo planų rinkinį, kuris reikš, kad kiekvienas sąjungininkas žino, koks bus jo vaidmuo krizės metu, kaip jis bus ginamas ir kaip jis prisidės prie kitų šalių gynybos. Tada mums reikia vadovavimo struktūrų, kurios būtų tinkamos šiam naujam užduočių rinkiniui. Ir galiausiai, turime užtikrinti, kad mūsų sąjungininkai investuotų į tinkamus pajėgumus ir juos pirktų.

Šie dalykai, derantys tarpusavyje, yra labai sudėtingas sprendimų rinkinys. Daugelis šalių tęsia procesus, kurie prasidėjo dar 2014 metais, kai įvyko pirmoji invazija į Ukrainą ir NATO pradėjo iš naujo prisitaikyti prie vėl kylančios Rusijos grėsmės. Tačiau manau, kad Vilniuje pamatysite, jog mes (...) parengėme tam tikrą pertvarkytą priemonių paketą, kuris reikš, kad NATO kolektyvinės gynybos misija yra tvirtesnė ir pajėgesnė.

– Girdime, jog šiame NATO viršūnių susitikime daugiausia dėmesio bus skiriama rytų flango stiprinimui. Ar yra kokių nors konkrečių sprendimų, kurie gali būti priimti šiuo klausimu? Taip pat NATO narės 2014 metais yra nutarusios, kad sieks gynybai skirti 2 proc. savo bendro vidaus produkto (BVP)? Ar galima tikėtis įpareigojimo skirti šią sumą?

– Taigi, pirmoji jūsų klausimo dalis. Madride susitarėme dėl pozicijos, kad nuo (...) keturių NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinių grupių pereisime prie aštuonių, ir dabar tos papildomos keturios kovinės grupės jau yra sukurtos. Taip pat sutarėme, kad kiekvieną iš šių grupių būti galima labai greitai išplėsti iki brigados, o tai praktiškai reiškia, kad reikia turėti tam pasirengusią brigadą, ir manau, kad iki Vilniaus mes pamatysime, jog esame pajėgūs tai padaryti.

Pavyzdžiui, čia, Lietuvoje, yra vokiečių vadovaujama kovinė grupė. Vokietija šiam vaidmeniui ateityje skyrė brigadą ir, žinote, manau, kad per ateinančius porą mėnesių pamatysite, kaip Vokietija įrodys savo gebėjimą greitai padidinti bataliono kovinę grupę iki brigados, ir mes tai padarytume, jei matysime perspėjimus ir rodiklius, kad vyksta kažkas, kas reikalauja stipresnio dalyvavimo. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad planavimo aspektas yra labai svarbus. Kovinės pajėgos ir brigados yra gynybos dalis, tačiau jos yra tik gynybos dalis. Yra ir visi kiti pajėgumai, kuriuos NATO pasitelktų, kad apgintų, tarkime, Lietuvą, jei matytume grėsmę, tiesioginę grėsmę, kylančią tam tikru metu (...).

Kalbant apie pinigus, jūs teisus, 2014 metais sąjungininkės įsipareigojo siekti 2 proc. BVP. Kol kas nusprendėme, kad Vilniuje priimsime naują įsipareigojimą. Aljanse prasideda diskusijos šiuo klausimu.

Manau, galima sakyti, kad daugelis sąjungininkų mano, jog 2 proc. yra minimumas, kurį šalys turi išleisti, norint sėkmingai vykdyti savo įsipareigojimus NATO. Turėsime pažiūrėti, kokią nuomonę šiuo klausimu priims mūsų lyderiai, bet manau, kad taip, tam tikras 2 proc. stiprinimas. Ir manau, kad turime pripažinti, jog nemažai mūsų sąjungininkų ketina skirti daugiau nei 2 procentus.

– Paminėjote brigadą. Lietuva siekia, kad pilnos sudėties brigada šalyje būtų dislokuota nuolat, bet Vokietijos pareigūnai teigia, jog Lietuvoje būtų tik dalis vieneto. Ar sekėte šiuos įvykius? Kaip juos vertinate?

– Kaip ir minėjote, diskusijos tarp Vokietijos ir Lietuvos vyksta. Žvelgiant iš NATO perspektyvos, mums visų pirma rūpi užtikrinti, kad įvykdytume Madride prisiimtus įsipareigojimus, o jie buvo susiję su didesniu kovinių grupių skaičiumi, taip pat su galimybe greitai jas padidinti iki brigados. Aš esu įsitikinęs, kad iki susitikimo Vilniuje šį įsipareigojimą įvykdysime.

Kalbant apie pinigus, jūs teisus, 2014 metais sąjungininkės įsipareigojo siekti 2 proc. BVP. Kol kas nusprendėme, kad Vilniuje priimsime naują įsipareigojimą. Aljanse prasideda diskusijos šiuo klausimu.

Bet grįžtu prie to, ką sakiau anksčiau. Manau, kad svarbu žvelgti plačiau nei tik į brigadą ir kovines pajėgas. Tai nėra vienintelis būdas, kuriuo būtų ginama Lietuva. Lietuvą gintų visos NATO pajėgos, todėl daugeliu atžvilgių svarbiausia yra užtikrinti, kad iki atvykimo į Vilniuje vyksiantį susitikimą mes suprastume, kaip tai darysime.

– Praėjusį mėnesį NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas minėjo, kad pastaruoju metu sumažėjo Rusijos prezidento Vladimiro Putino grasinimų panaudoti branduolinius ginklus. Taigi, ar Rusijos karas Ukrainoje gali įžiebti branduolinę kovą ir kaip NATO turėtų reaguoti, pasiruošti?

– NATO požiūriu svarbiausia yra užtikrinti, kad Rusijai nekiltų jokių abejonių dėl mūsų pačių įsipareigojimo užtikrinti branduolinį atgrasymą. Branduolinis atgrasymas yra vienas iš NATO kaip Aljanso pagrindų. Tai vienas iš pagrindų, kaip mes atgrasome nuo išpuolių prieš NATO ir giname save, todėl labai svarbu parodyti šį politinį įsipareigojimą ir karinius pajėgumus jam paremti. Štai kodėl šiais metais NATO tęsė pratybas branduolinėje srityje. (...)

Manau, kad kitas dalykas, prie kurio turime priprasti, yra tas, kad dabar mes akivaizdžiai grįžome į laikmetį, kai Rusija yra pasirengusi naudoti branduolinę retoriką kaip būdą bandyti daryti mums įtaką ir formuoti mūsų mąstymą. O prie to per pastaruosius 30 metų nebuvome pripratę. Manau, kad tai susiję su šalto proto išlaikymu. Reikia labai atidžiai klausytis ir analizuoti tai, kas vyksta, bet išlikti ramiems ir ryžtingiems dėl savo tikslų. Manau, kad Aljansui iki šiol tai pavyko padaryti labai sėkmingai.

– Ar NATO reikia naujų pajėgų planavimo pratybų, kad galėtų susidoroti su pavojinga ir sparčiai besikeičiančia ateitimi? Kaip NATO gali pagerinti pajėgų planavimo gebėjimus?

– Gynybos planavimo procesas vyksta ketverių metų ciklu. Jis vadinamas NDPP (angl. NATO Defence Planning Process – BNS), NATO gynybos planavimo procesu, ir kai po trijų savaičių Briuselyje susitiks gynybos ministrai, jie susitars dėl politinių gairių, kuriomis bus pradėtas kitas gynybos planavimo ciklas. Manau, kad teisinga būtų sakyti, jog šis ciklas yra istorinis, nes Aljansas susiduria su intensyvėjančiu ir spartėjančiu postūmiu stiprinti kolektyvinę gynybą.

Taigi, šiame cikle atlikta daug darbo, o per ateinančius 12 mėnesių jį perduosime kariams, kurie, atsižvelgdami į Ukrainos ir kitų įvykių pamokas, pateiks labai detalų ir tikslų karinių reikalavimų, kurių, jų nuomone, mums reikia, rinkinį. Jis vėliau lems ateinančių penkerių metų Aljanso investicijas į gynybą. Taigi, šis planavimo ciklas, kuris egzistavo visada (...), šiuo metu yra ypač svarbus. Manau, kad sąjungininkai labai daug dėmesio skiria tam, kad jis būtų teisingas.

– Lietuvos kariuomenės vadas neseniai viename interviu minėjo, kad galimybes iškart tiekti daugiau vakarietiškų tankų su Rusija kovojančiai Ukrainai stabdo ukrainiečių karių įgūdžių naudotis šiomis priemonėmis stoka ir jas turinčių valstybių gynybos planai bei įsipareigojimai NATO. Ar galima taikyti išimtis tam tikroms taisyklėms, siekiant labiau paremti Ukrainą, ir ką tai reikštų gynybos planavimui?

– NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas pasisakė laibai aiškiai visuomenei ir sąjungininkams, kad šiuo metu svarbiausias Aljanso prioritetas yra užtikrinti, kad Ukraina galėtų laimėti šį karą. Todėl mes, kaip NATO, suprantame, kad sąjungininkai suteiks Ukrainai tam tikrų pajėgumų. Dėl to jiems dabar bus sunkiau įgyvendinti savo nacionalinius NATO tikslus, tačiau tai yra teisinga, tai strategiškai teisinga.

Mums kyla iššūkis užtikrinti, kad kuo greičiau vėl pasiektume savo gynybos tikslus, todėl tiek NATO, tiek Europos Sąjunga daug dėmesio skiria mūsų pramoninių pajėgumų gerinimui, kad galėtume finansuoti ir gaminti techniką – raketas, tankus, nepilotuojamus orlaivius (...). Šiame kare Ukrainoje matėme tokius šaudmenų sunaudojimo rodiklius, kokių nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo, o kai kuriais atvejais net nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų. Taigi, tai yra pamoka, kurią turime įsisavinti planuodami savo gynybą. Manau, kad sąjungininkai dabar labai gerai supranta, kad reikia papildyti atsargas ir pagerinti savo gebėjimus gaminti tai, ko reikia.

– Kokį vaidmenį čia gali atlikti NATO?

– Galime padaryti ir kitus dalykus. Pirmiausia, mes nustatome tikslus, su kuriais turi sutikti sąjungininkai (...). Taigi, pavyzdžiui, galime pažvelgti į šaudmenų tikslus ir paklausti savęs, ar tiesa, kad jie turi būti didesni ir ar ateityje turime būti reiklesni? Taigi, tai pirmas dalykas, kurį galime padaryti.

Antrasis dalykas, kurį galime padaryti ir generalinis sekretorius tam skyrė daug dėmesio, tai pramonės dialogo skatinimas. Jis sukvietė nacionalinių ginkluotės ir pramonės atstovų vadovų susitikimus, kad jie kartu aptartų, kaip spręsti šią problemą. Trečias dalykas, kurį NATO gali padaryti, yra (...) padėti sąjungininkams įsigyti tam tikros amunicijos. NATO turi pirkimų agentūrą, į kurią sąjungininkai gali kreiptis. Ypač galbūt mažesnės sąjungininkės, kurios neturi tiek pajėgumų, kad galėtų įsigyti šaudmenų dideliu mastu. Jos gali pasinaudoti šia agentūra, kad galėtų įsigyti dalykų kolektyviai (...).

– Trečiadienį vienas iš NATO atstovų teigė, kad Maskva ruošiasi ilgam karui, todėl Aljansas privalo pasiruošti ilgam Ukrainos rėmimui ir nurodė, jog rems Ukrainą tiek ilgai, kiek reikės. Ką tokia parama reikštų gynybinių pajėgumų ir pajėgų planavimui?

– Tai reiškia, kad turėsime daugiau planuoti, daugiau išleisti ir daugiau gaminti.