– Po ekonomikos studijų patraukėte į žurnalistiką. Papasakokite apie tai.

– Viskas nutiko paprastai. 1990 m. kovo 18 d., praėjus savaitei nuo Nepriklausomybės paskelbimo, man paskambino Bronė Vainauskienė ir paklausė, ar nenorėčiau dirbti apžvalgininke. Jau iki tol rašydavau, buvau mokslų daktarė, turėjau gerą išsilavinimą. Taigi kai man pasiūlė, sutikau. Vos atėjusi buvau įmesta į vandenį, nes man liepė eiti į tuometinę Aukščiausiąją Tarybą ir iš ten rašyti. Pradžia buvo sunki, bet vėliau susitvarkiau. Rašiau ir apie įstatymus, todėl dabar kartais juokinga klausyti, kaip jie traktuojami.

– Kaip jums atrodo dabartinė žiniasklaida?

– Baisiai, nykiai. Ji yra pigi. Žiniasklaidoje labai mažai argumentų ir neva žinojimo. Kiekvienas 20–23 metų vaikas pasipūtęs, jų pagrindinis klausimas – pasakykite ką nors. Kai aš tapau žurnaliste, man buvo 31 metai, buvau perskaičiusi kalnus popierių, knygų. Esant dabartinei situacijai, net toks žmogus kaip Gitanas Nausėda tampa ekonomistu, nors yra demagogas. Mūsų žurnalistai, o ir visuomenė, nemoka atpažinti argumentų kokybės.

– Yra toks dalykas – vieni duoda žinias, kiti jas vartoja.

– 1987–1989 m. susikūrusi žiniasklaida ir analizavo, ir tyrė, ir matė procesus, ir stengėsi. Visuomenė jos klausėsi kitaip. Tai buvo sudėtinga žiniasklaida. Ko dabar reikėtų klausyti per televiziją? Gretutės ar Karbauskio, nesurezgančių sakinio?

Kai pradedu nervintis, pagalvoju – nesu Dievas, kam taip nervinuosi. Geriau eiti į kambarėlį ir daryti savo darbus.

Aš tiek prisiklausau Seime. Yra žmonių, kurie paneigia ekonomikos teorijos pirmą skyrių ir niekas salėje to nesupranta. Kas mane sukrėtė labiausiai, tai kad „valstiečių“ kohortoje sėdi mokslų daktarai, tokie kaip Jovaiša, Širinskienė, Puidokas, bet jie teikia įstatymus, paneigiančius ekonomiką, ir jaučiasi išdidūs. Juk reikia gerbti mokslą. Negali pradėti pasakoti, kad bananai auga ant kriaušių. Su Ingrida Šimonyte kartais pakalbame, kad sėdime beprotnamyje. O kaip tai nutinka? Žiniasklaida neparodo tų žmonių nemokėjimo, nesusivokimo. O kodėl neparodo? Nes pati nesusivokia.

– Bet žiniasklaida nėra vienoda. Yra „Verslo žinios“, „Bernardinai“.

– „Verslo žinios“ yra tipinė klasikinė mirusi žiniasklaida. Ji atstovauja aiškų interesą. Labai tai gerbčiau, jei būtų sąžiningai pasakyta – mes atstovaujame stambaus verslo interesus, nesidomime Vakarų ekonominėmis diskusijomis, mums nesvarbi logika ir tyrimai. Tačiau naudojami priešpriešiniai argumentai.

Kai skaitau „The Washington Post“ ar „The New York Times“ vedamuosius straipsnius, kartais man iki ašarų graudu. Kodėl pas mus negali būti tokios analizės? Tokios, kai matosi, kad žmogus turi poziciją ir reflektuoja tos pozicijos ribas.

Kalbant apie „Bernardinus“, vėl yra problema. Lietuvos katalikų bažnyčia per mažai domisi socialiniu katalikų bažnyčios mokymu. Pavyzdžiui, pastarųjų popiežių (Benedikto XVI ir Pranciškaus) tekstų ir enciklikų analizė gana nutolusi nuo žmonių. „Bernardinai“ turėtų tai perleisti per kasdienybę.

– Kalbant apie socialines problemas, ar teisinga statistika, teigianti, kad 25 proc. Lietuvos gyventojų – ant skurdo arba už skurdo ribos?

– Padėkokime už tai kad ir „Verslo žinioms“, nes gauname iškreiptą Lietuvos vaizdą ir jos ekonomikos pavidalą. Informacija teisinga, skaičius tikslus, bet mums reikia suvokti, kad tai santykinis rodiklis. Kai mokytojas iš savo atlyginimo negali nusipirkti knygos, tai yra skurdas. Kai toks mokytojas moko vaikus, skurdas dauginasi, jis generuojasi vaikuose. Nes skurdas – ne tik kai nepavalgai, bet ir kai nemąstai.

– Kas kaltas ir ką daryti?

– Tai toks rusų klausimas. Manau, kad niekas nekaltas ir nieko nereikia daryti. Reikia tiesiog mokytis mąstyti. Man labai patinka Aurelijaus Katkevičiaus „Verslo klasė“. Visi jo straipsniai, kad ir apie ką bebūtų, baigiasi vienu sakiniu – „Pakelkit mokytojams atlyginimus“. Manau, kad reikia daryti viską, kad į mokyklas dirbti eitų turintys laisvą sielą ir žinias, kuriomis dalytųsi su vaikais. Jie turi išmokyti vaikus mylėti pasaulį ir žinias.

Nesu pesimistė. Aš žmogus, kuris visada nori tikėti. Socialinės struktūros yra gyvos ir kartais nutinka, kad jos apsiverčia, viskas būna kitaip. Mes esame taške, kai reikia kažką daryti.

– Arba laukti stebuklo.

– Pokyčiai ir yra stebuklas. Kai pradedu nervintis, pagalvoju – nesu Dievas, kam taip nervinuosi. Geriau eiti į kambarėlį ir daryti savo darbus.