Quantcast

G. Nausėda: nerimauju dėl visuomenės susipriešinimo (interviu)

– Esate vyriausiasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas – pora klausimų ta tema. Šiemet Lietuva sulaukė JAV prašymo atsiųsti, berods, 40 karių į Siriją. Ar patenkinsite šį prašymą?

–  Tai pernelyg ankstyvas klausimas, turime įvertinti visus aspektus, įvertinti tarptautinės teisės situaciją ir tik tada priimti pasvertą sprendimą.

–  O kada yra tas terminas, kada manote, kad apsispręsite?

–  Šiuo metu tokio spaudimo nėra ir tokio reikalavimo apsispręsti nėra, juo labiau, niekas turbūt ir negali reikalauti iš Lietuvos, gali paprašyti, ir mes apsvarstysime.

–  Kalbant apie Lietuvos kariuomenės struktūrą, šiuo metu svarstomas siūlymas mažinti šauktinių amžių, kad iš karto mokyklas baigę moksleiviai galėtų eiti į kariuomenę. Kai kas tai vadina įžanga, pasiruošimu į visuotinę privalomą karinę tarnybą. Ar jūsų kadencijos metu per artimiausius penkerius metus numatote priimti sprendimus dėl visuotinio šaukimo? Kaip vertinate siūlymą mažinti šauktinių amžių?

–  Visuotinis šaukimas šiuo metu vargu, ar pasiteisintų, kadangi neturime tinkamos infrastruktūros, finansų, kad galėtume efektyviai tuo visuotiniu šaukimu pasinaudoti.

Nežinau, ar tai, ką jūs minėjote – amžiaus mažinimas, – yra jau tokia tiesioginė įžanga į visuotinį šaukimą. Tai sudarytų prielaidas galbūt geriau planuoti savo gyvenimą. Šiuo metu vaikinams iškyla tam tikrų problemų, kuomet jie vyresniame amžiuje pradeda mokytis, pradeda kurti šeimas. Galbūt iš tikrųjų tas ankstesnis amžius būtų sprendimas, o po to jau žmonės galėtų užsiimti savo gyvenimu ir karjeros planavimu. Tai svarstytina, negaliu pasakyti, ar tai tikrai jau šiandien reikėtų nuspręsti, bet idėja yra verta dėmesio.

– Ar teisingai supratau – jūsų pirmosios kadencijos metu artimiausius penkerius metus privalomo visuotinio šaukimo turbūt nebus?

– Gal bus antrosios...

– Santykiuose su Amerika žmogaus teisių srityje turite palikimą, seną istoriją dėl galbūt šalyje veikusio slapto CŽV kalėjimo. Šiuo metu Vyriausybė ruošia poziciją antroje byloje Europos Žmogaus Teisių Teisme. Iki šiol valstybės pozicija būdavo tokia, kad jokio kalėjimo Lietuvoje nebuvo. Jūsų nuomone, ar ir toliau reikia laikytis tokios pat pozicijos, ar ją kaip nors koreguoti ir bandyti kitaip išspręsti šį klausimą?

–  Esu žmogus, kuris gerbia teisinės valstybės principą, teisinės institucijos turi išsiaiškinti. Aš tikrai nelįsiu su savo patarimais arba reikalavimais, mėgindamas daryti įtaką šitam procesui.

– Antrojoje interviu dalyje norėčiau pereiti prie asmeniškesnių, vertybinių klausimų. Inauguracijos dieną, saulėtą rytą Vilniuje, kai nulenkėte galvą prieš Joną Basanavičių, pasakėte, kad globalizmo pagundos kelia grėsmę tautinei tapatybei. Kokį, prezidente, įžvelgiate pavojų tautinei tapatybei?

– Tokį patį, kokį įžvelgia, pavyzdžiui, ir Vokietijos kultūrininkai, kurie mato, kad Vokietijos jaunimas globalizmo patrauklumui pasiduoda ir galbūt šiek tiek pamiršta tas šaknis, kuriomis Vokietija didžiuojasi net ir giedodama savo himną. „Tautišką giesmę“ mes turbūt giedame pirmiausia pagerbdami savo praeitį ir aiškiai suvokdami turinį tų žodžių, kurie yra „Tautiškoje giesmėje“. Ten yra nuostabūs žodžiai – iš praeities semti stiprybę. Mes semiame savo stiprybę iš praeities. Vadinasi, mes klojame savo kelius į ateitį semdamiesi jėgos ir pasididžiavimo iš praeities. Man tai nėra tušti žodžiai.

Aš manau, kad šiandien mūsų istoriniame diskurse, šiaip visuomenės gyvenime istorinė praeitis, kaip jūs puikiai matote, įgyja kartais ir labai aštrias formas. Ir tai tik dar kartą parodo, kad didelė visuomenės dalis norėtų jėgos semtis iš savo praeities, matyti ten didvyrius, ne vien nusikaltėlius, ir kad tai mums padėtų tvirtesniu žingsniu eiti į ateitį.

Visa tai aš ir turėjau omenyje, kalbėdamas apie tai, kad mums reikia atsispirti globalizmo pagundoms, kad mes privalome pirmiausia išlikti lietuviais, o jau tada europiečiais ir visu kitu.

Taip pat labai atkreipčiau dėmesį į mūsų lietuvių kalbos puoselėjimą. Tai irgi yra vertybė, kurią mums perdavė mūsų protėviai, kuria mes didžiuojamės, ir pagrįstai didžiuojamės, ir kurią taip pat turime puoselėti. Šiandien man tai taip pat nėra tušti žodžiai, kuomet prieš kurį laiką matėme pastangas šiek tiek nususinti Lituanistikos mokslų centrą, išskaidyti jį, sumažinti. Nemanau, kad tai yra teisingas kelias ir aš manau, kad savo kultūrai, kalbai ir istorijai puoselėti turime skirti daugiau dėmesio.

– Dar gerokai prieš rinkimų kampaniją kartu su grupe kitų intelektualų pasirašėte kreipimąsi prieš siūlymus įteisinti originalią nelietuviškų pavardžių rašybą, paprastai tariant, raidę w. Ar ir šiandien laikotės tos pačios pozicijos?

– Aš laikausi tokios pozicijos, kad mes turėtume pirmiausia gerbti savo Valstybinės kalbos įstatymą. Ten yra ir kitų aspektų, apie kuriuos kalbėjome per rinkimų kampaniją, kad tai nėra taip paprasta padaryti, kad valdininkas galėtų užrašyti pagal sąskambį, kad registrų sistemoje yra pavardės vienokia rašyba, o pirmo puslapio įteisinimas galėtų reikšti kitokią rašybą, tam tikrus nesusipratimus šitoje srityje. Aišku, tai turbūt nėra kažkokie fundamentalūs ar esminiai dalykai, dėl kurių turėtume priimti vieną ar kitą sprendimą. Bet tas pirmasis mano paminėtas dalykas, tai yra Valstybinės kalbos įstatymas, ir pagaliau visa tai, ką aš jums kalbėjau prieš minutę-dvi, yra pagrindas, kodėl aš laikausi tokios pozicijos.

Pirmiausia aš matau susipriešinusią visuomenę ir tai tikrai mane neramina kaip šalies vadovą.

– Užsiminėte apie aštrias formas įgaunančias diskusijas dėl istorinės atminties. Matėme vaizdus, kai buvo vėl pakabinta lentelė ant Vrubleskių bibliotekos Jonui Noreikai. Lietuvos žydai sako, kad iš valstybės vadovų tikisi vertinimų ir principingos pozicijos. Tai, ką matėme, jūsų akimis, tai buvo – ar minios savivalės aktas, ar sveikintina patriotizmo išraiška?

– Pirmiausia aš matau susipriešinusią visuomenę ir tai tikrai mane neramina kaip šalies vadovą.

Dabar pamėginkime paanalizuoti, o kodėl taip atsitiko. O atsitiko turbūt tuomet, kai, pirmiausia, buvo nukabinta lenta, neįvertinus visų aplinkybių, supriešinus visuomenę. Ir man dabar truputį keista, kad autoriai tos lentos nuėmimo kažkur nutolo ir pasislėpė krūmuose, laukdami valstybės vadovo įvertinimo. Mano įvertinimas buvo iš karto, kai šitas veiksmas buvo padarytas. Tai nėra išmintingas sprendimas, tai yra sprendimas, poliarizuojantis mūsų visuomenę ir turbūt būtų prasminga grįžti į status quo ir pasinaudoti mūsų idėja kurti istorinės atminties formatą, puoselėjimo formatą, kultūros forumas netrukus įvyks.

Aš suprantu, kad tikrai ne per vieną, ne per antrą ir ne per penktąjį posėdį bus įmanoma išspręsti visus klausimus, bet ko aš iš tikrųjų, kaip valstybės vadovas, baiminuosi, kad dabar atsiras šešiasdešimt politikų Lietuvoje, nes skirtingos savivaldybės gali pradėti traktuoti istorinę atmintį taip, kaip joms patinka. Ir čia vis dėlto tam tikra tvarka turi būti. Turbūt šiandien niekas per daug nediskutuoja, ar Vincas Kudirka yra geras herojus, ar blogas herojus. Yra tam tikrų aspektų, dėl kurių mes visi turime bendrąjį vardiklį. Mano kvietimas ir būtų ieškoti to bendrojo vardiklio, ieškoti tai, kas mus jungia, o ne tai, kas mus skiria.

– Kritikai sako, kad jūsų pasiūlymai, jog savivaldybės privalėtų atsižvelgti į centrinės valdžios nustatytus kriterijus, varžo savivaldos laisves. Matote problemą, kad, tarkime, Vilniuje nebelieka K. Škirpos alėjos, o Kaune K. Škirpos gatvė yra? Nebėra savivaldos teisės pasirinkti, kaip elgtis?

– Nenusileiskime į tokius konkrečius dalykus, nes mes ir išspręsime šiandien interviu metu su jumis visus klausimus, ir tiems kultūros forumams nebebus ką veikti.

– Kalbėdamas apie seksualinių mažumų teises rinkimų kampanijos metu, akcentavote, kad šiais klausimais reikia diskusijų, dialogo, panašiai kalbėjote ir Santaros – Šviesos suvažiavime. Ar jūs pats skatinsite šitą dialogą, diskusijas, ar labiau stebėsite jas iš šalies ir žiūrėsite, kaip jos vystosi?

– Vieną dalyką, kurį aš stebėsiu, tai visuomenės poziciją, visuomenės nuomonių kaitą, aš manau, kad Lietuvos visuomenė pamažu europėja, atsiranda daug žmonių, kurie susipažįsta ir su padėtimi kitose pasaulio valstybėse, ir mes negalime nematyti tos kaitos.

Štai šitą klausimą man uždavė ir Švedijos Riksdago pirmininkas savo neseno vizito į Lietuvą metu, ir mes sakėme, kad spręsime šitą klausimą žmogaus teisių įtvirtinimo kryptimi, atsižvelgdami vis dėlto į tam tikrą visuomenės poziciją, kuri šiuo metu yra susiklosčiusi, kuri nėra vienalytė, kuri ženkliai skiriasi didžiuosiuose miestuose ir provincijoje. Ir tik tada darysime sprendimus, nes šioje vietoje taip pat labai lengva pasiekti didelį susipriešinimą. Susipriešinimo atmosfera, tuo aš esu įsitikinęs 105 procentais, neįmanoma siekti nei gerovės valstybės, nei apskritai jokių konstruktyvių tikslų.

– Kiek jums svarbi Katalikų bažnyčios pozicija tokiais vertybiniais, šeimos klausimais, LGBT asmenų klausimais? Ar tarsitės su Bažnyčia?

– Ji man buvo, ji man yra ir man bus svarbi, ar ji bus vienintelė – ne, bet be jokios abejonės, kad ir į Katalikų bažnyčios nuomonę atsižvelgti yra būtina, turint omenyje, kad labai didelė dalis Lietuvos žmonių yra tikintys ir tikintys būtent kaip katalikai.

– Ponas prezidente, pabaigti norėčiau apie sportą. Šiomis dienomis, šiomis savaitėmis visų akys krypsta į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. Krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis turi viltį, kad ateities Lietuvos rinktinė galėtų būti sustiprinta dar vienu talentingu, jaunu žaidėju Ignu Brazdeikiu, Kaune gimusiu Kanados krepšininku, bet tam reikėtų jūsų sprendimo suteikti jam pilietybę. Ar jūs suteiksite pilietybę Ignui Brazdeikiui?

– Šiuo metu aš neturiu nei Igno Brazdeikio, nei Lietuvos krepšinio federacijos prašymo tai padaryti. Jeigu toks prašymas bus pateiktas, mes tikrai labai rimtai svarstysime, įvertindami abu aspektus, kurie yra būtini pilietybei išimties tvarka suteikti – tai yra žmogaus nuopelnai, pasiekimai ir žmogaus integravimasis arba, sakykime, sąsajos, šaknys, susijusios su Lietuva. Jeigu šios abi dedamosios bus užtikrintos, manau, kad sprendimas gali būti ir teigiamas. Tačiau šiandien apie tai dar negalėčiau tvirtai teigti.

– Ačiū už interviu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Gal paklausk kas eitų ginti TV bokšto dabar ?

earht king

earht king portretas
o mes jau esame girdėja kad mūsų yra visuomenė padalinta į dvi puses , ir supriešinta, taip tik dabar prašvyto akis mūsų ponui, gitanui, kylo nerimas po paskelbimo geroves valstybes noro, taip kokia turėtu būtį , gerovė jeigu mes esame susipriešine stotelėmis, o kam tas reikėjo ,po tiek metu 30 demokratijos kur jau kitu šaliu prolietarai susivienijo į geras puses ir pradėjo gėri daryti savo kiemo teritorijoj, o kas pas mus vyko, išvijome darbinga pilieti iš šalies ir vis tik partijos kurėsi ir melavo iš vien mokulaturos ir visokius mokesčius tik priima planus viršija sedėdami seime,

Nausėdai

Nausėdai portretas
Darbo jėgos savikaina neturi būti apmokestinama jokiais mokesčiais, tai lėšos žmogui prasimaitinti, gydytis, būstui, vaikams auginti. Ar tai yra 300 eurų? Mano nuomone, turėtų būti ne mažiau 800 eurų. Ir nesuprantama, tuomet kodėl nuo šių metų padidinta gyventojų pajamų mokestis iš atlyginimų, o sumažinta įmokos sodrai? Į rankas liko ta pati suma, tai kaip ir nesimato to pakeitimo? Tai gal reikėjo pensijas didinti, o ne įmokas mažinti? Kažin ar yra profesinės sąjungos, kurios tuo pasidomėtų?
VISI KOMENTARAI 13

Galerijos

Daugiau straipsnių