Quantcast

G. Nausėda: nerimauju dėl visuomenės susipriešinimo (interviu)

– Bet jūsų pasiūlymuose nieko nėra dėl švietimo. Kodėl?

– Jeigu būtų įmanoma švietimą paimti ir iš karto padaryti geru įstatymo projektais, tai mes būtume pirmieji eilėje. Švietimo klausimai didele dalimi sprendžiasi ir už Seimo ribų. Mes tikrai kalbėsime daugiau apie tokius dalykus, kuriuos išryškino Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos auditas. Kažkodėl dėl ne visai suprantamų priežasčių to audito rezultatai yra pusiau slapti – aiškinamasi, ne kaip galima būtų galima įgyvendinti audito rekomendacijas, o kaip išsiaiškinti audito autorius. Manau, kad tai yra nekonstruktyvus kelias. Ten yra tikrai dalykų, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį.

Aš galvoju, kad apskritai Prezidentūra imsis iniciatyvos būtent šitoje srityje mėgindama visuomenei parodyti, kad nereikia kiekvienu atveju prašyti vis naujų pinigų iš biudžeto, o pirma reikėtų gerokai pasižiūrėti savo darže, ar nėra išlaidaujama nepagrįstai ir ar didelė suma neišeina per kaminą, kalbant apie Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją lydinčias aplinkines organizacijas.

– Pažvelkime į kitų metų Seimo rinkimus. Jūsų patarėjas Povilas Mačiulis yra sakęs, cituoju, „prezidentas tikisi, kad artėjantys Seimo rinkimai atneš naujovių, kad bus naujų žmonių“. Ar tai tiesiog jūsų lūkestis, o procesą stebėsite iš šalies, ar pats aktyviai įkalbinėjate konkrečius žmones eiti į politiką ir dalyvauti kitų metų Seimo rinkimuose?

– Prezidento vaidmuo yra viršpartinis ir aš negaliu pradėti kurti partijų. Aš, žinoma, norėčiau ir to tikrai neslėpsiu, tą galėčiau ir garsiai pasakyti: mielieji, kurie turite ir profesines, ir pilietines aspiracijas ir gebėjimus, eikite į politiką, nes niekas kitas už jus to nepadarys. Jeigu jaučiatės, kad galite savo šaliai padaryti daugiau, eikite.

Bet tai tikrai nėra mano kvietimas burti Nausėdos partiją. Noriu, kad pasiektumėme tokią situaciją, kai prezidentas užkrečia savo idėjomis kitas partijas ir pasiekia, kad partijos Seime, o ir ne Seime, bendradarbiauja ir tikrai siekia tos vizijos, kurią mes laikome svarbiausia.

Aš ne kartą rinkimų kampanijos metu sakiau, kad Lietuva turėjo tokias vizijas ir jos jai padėjo pasiekti labai daug – narystę Europos Sąjungoje, NATO, o po to viskas kažkaip išbluko, pasidarė rutiniška. Šiandien, manau, tokia vizija galėtų būti gerovės valstybės vizija. Ji galbūt dar iki galo nėra sukonkretinta ir išgryninta. bet mes ne tiek jau daug ir laiko turėjome tai padaryti, manau, kad visa tai darysime eigoje.

Prezidento vaidmuo yra viršpartinis ir aš negaliu pradėti kurti partijų.

– Pereikime prie užsienio politikos. Daugelyje sričių demonstruojate tęstinumą, o didžiausia matoma galima korekcija – galite labiau atsiverti dialogui su Baltarusija. Prieš dešimtmetį panašiai savo darbą pradėjo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kelis kartus susitiko su Aleksandru Lukašenka, bet vėliau kategoriškai pakeitė savo poziciją, ėmė vadinti Baltarusiją priešiška valstybe tiek dėl karinio bendradarbiavimo su Rusija, bendrų pratybų „Zapad“, tiek dėl Astravo jėgainės. Prezidente, ar jūs nelipate ant to paties grėblio?

– Galima būtų kelti klausimą taip, bet aš atsakyčiau štai taip: niekada neįmanoma nei gyvenime, nei užsienio politikoje antrą kartą įlipti į tą pačią upę.

Prieš dešimt metų turėjome visiškai kitokią situaciją, nors, atrodytų, Rusijos ir Baltarusijos lyderiai yra tie patys – Vladimiras Putinas ir Aleksandras Lukašenka. Bet tiek Baltarusijos visuomenė, tiek Rusijos visuomenė yra smarkiai pasikeitusios, pasikeitė bendra geopolitinė situacija.

Negalima neigti, kad šiandien Baltarusija kovoja dėl savo savarankiškumo. Nors kartais iš šono susidaro įspūdis, kad viskas ten jau nuspręsta, bet aš taip negalvoju. Kalbos apie bendrą sąjunginę valstybę girdėti jau 20 metų, bet kažkokiu būdu tos bendros sąjunginės valstybės nėra. Tad Baltarusija, aš tikiuosi, nori išlikti savarankiška valstybe, ir aš manau, kad mes taip pat ir visa ES yra suinteresuota, kad Baltarusija išliktų savarankiška valstybe, su savo sienomis, su savo kultūra, savo valstybės tikslais. Šiandien apie tai kalbėti, žinoma turbūt 100 proc. netenka, ypač karinėje srityje mes akivaizdžiai matome, kad jokio savarankiškumo nėra.

Bet mano pastangos bus nukreiptos į tai, kad pamažu, įvertinant visus nuomonių skirtumus, visus nesutarimus dėl Astravo atominės elektrinės, užmegztume normalų žmogišką kontaktą, nes nėra normalu gyvenant šalia vienas kito apsikasti apkasuose ir stengtis nepastebėti, kad šalia egzistuoja kaimynas. Manau, kad pradėsime atsargiai, po truputį, ir, žinoma, viskas priklausys ir nuo pačios Baltarusijos noro bendradarbiauti. Jeigu jo nebus, per prievartą mielas nebūsi.

– Prieš gerą savaitę dalijotės nuotraukomis iš grybavimo pasienyje su Baltarusija...

– Klausite, ar tai buvo pirmos pastangos pagerinti santykius?

– Norėjau paklausti, kokiomis aplinkybėmis peržengtumėte tą sieną arba pakviestumėt A. Lukašenką į Vilnių?

– Visokių aplinkybių gali būti. Pirma proga bus mūsų 1863–1864 metų sukilimo vadų palaikų perlaidojimas, jis veikiausiai vyks antrojoje lapkričio pusėje. Šiuo metu svarstome galimybę pakviesti Baltarusijos atstovus – nebūtinai sukonkretinant šitą kvietimą – apsilankyti. Tokį kvietimą asmeniškai perdaviau Lenkijos prezidentui ponui A. Dudai, ir, kiek supratau, jis palankiai žiūri į šį kvietimą. Ir įvertinant tai, kad kai kurie sukilimo vadai yra gimę Ukrainoje, gali būti, kad pakviesime pasinaudodami šia aplinkybe taip pat ir Ukrainos politinius lyderius.

– Susitikime su politologais, kur aptarėte santykius su Baltarusija, pasak dalyvių, D. Grybauskaitės politiką pavadinote „stručio politika“. Kodėl?

– Aš netaikiau šito termino konkrečiai buvusiai prezidentei, tiesiog turbūt tokia ir buvo situacija, kuomet, viena vertus, turime ekonominius, logistinius ryšius su Baltarusija, negalime nepastebėti, kad cisternos, keletas sąstatų per dieną kerta mūsų sieną ir važiuoja link Klaipėdos, turime žmones, keliaujančius į vieną ar į kitą pusę, daug baltarusių, atvykstančių į Vilnių ir kitus mūsų didžiuosius miestus, turime nemažai lietuviškų investicijų Baltarusijoje. Bet kuomet kalbama apie politinį dialogą, tada visi žvalgosi vienas į kitą ir galvoja, kaip čia dabar išvengti bet kokio kontakto ir kaip greičiau nusisukti nuo tos pusės. Vadinkime stručio, ne stručio, bet tai paprasčiausiai įšaldyti santykiai su Baltarusija. Nežinau, ar kuo ilgiau tas įšaldymas tęsis, tuo nuo to mums bus geriau – aš taip nemanau.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Gal paklausk kas eitų ginti TV bokšto dabar ?

earht king

earht king portretas
o mes jau esame girdėja kad mūsų yra visuomenė padalinta į dvi puses , ir supriešinta, taip tik dabar prašvyto akis mūsų ponui, gitanui, kylo nerimas po paskelbimo geroves valstybes noro, taip kokia turėtu būtį , gerovė jeigu mes esame susipriešine stotelėmis, o kam tas reikėjo ,po tiek metu 30 demokratijos kur jau kitu šaliu prolietarai susivienijo į geras puses ir pradėjo gėri daryti savo kiemo teritorijoj, o kas pas mus vyko, išvijome darbinga pilieti iš šalies ir vis tik partijos kurėsi ir melavo iš vien mokulaturos ir visokius mokesčius tik priima planus viršija sedėdami seime,

Nausėdai

Nausėdai portretas
Darbo jėgos savikaina neturi būti apmokestinama jokiais mokesčiais, tai lėšos žmogui prasimaitinti, gydytis, būstui, vaikams auginti. Ar tai yra 300 eurų? Mano nuomone, turėtų būti ne mažiau 800 eurų. Ir nesuprantama, tuomet kodėl nuo šių metų padidinta gyventojų pajamų mokestis iš atlyginimų, o sumažinta įmokos sodrai? Į rankas liko ta pati suma, tai kaip ir nesimato to pakeitimo? Tai gal reikėjo pensijas didinti, o ne įmokas mažinti? Kažin ar yra profesinės sąjungos, kurios tuo pasidomėtų?
VISI KOMENTARAI 13

Galerijos

Daugiau straipsnių