– Ir tai visgi kažką pasako apie Vyriausybę ar visgi labiau apie opoziciją?

– Subjektyviai, bet šiek tiek daugiau sako apie opoziciją. Nes kaip ir pradžioje kalbėjome, aš dažnai pasigendu opozicijos pasisakymų turinio. Pasakyti, kad reikia ministrą interpeliuoti gali ir Skvernelis, ir Žemaitaitis, ir net Petras Gražulis gali pasakyti, kad reikia kažką interpeliuoti. Tai yra paprasta, aišku, tai pats paprasčiausias uždavinys. Tai žemiausiai kabantis vaisius. Jį nusiraškyti didelės išminties nereikia.

– Bet jūsų nuomone, žvelgiant į ypač įtemptose situacijose esančius ministrus, nesvarbu ar jie sulaukė interpeliacijos vėzdo ar ne, bet jie susilaukia labai daug kritikos. Dėl tos pačios rekordinės infliacijos, energetikos kainų ir tiekėjo „Perlo Energijos“ nesėkmės šioje srityje, galiausiai sugrįžti grasina ir pandemija... Matyt, galima dar vardinti. Jūsų požiūriu, ar su šiomis krizėmis, kurios pirmiausiai paliečia eilinį žmogų, Vyriausybė bei konkretūs ministrai susitvarko tinkamai?

– Aš manau, kad taip. Mes pokalbio pradžioje kalbėjome apie atsakomybę. Ar ministras prisiima atsakomybę darydamas tai, ką jis mano esant geriausia padaryti. Tai patikrinti galima labai nesudėtingai. Ar turi opozicija geresnį pasiūlymą.

– Blinkevičiūtė kalba jau kelis mėnesius, gal net ilgiau. Tiek pat laiko tveriasi už galvos, kodėl Vyriausybė neįsiklauso į jos pasiūlymus dėl lengvatų maisto produktams, gūžčioja pečiais, kodėl ministrų kabinetas nepasikviečia į darbo grupę savo nuomonę turinčios opozicijos atstovų...

– Aš suprantu... Darbo grupė tai nėra pasiūlymas infliacijai spręsti. Tai yra priemonė bendradarbiauti su opozicija ir, manau, kad į tai bus atsižvelgiama. Be to, buvo susitarimas, kaip ta grupė galėtų veikti. Opozicija nelabai norėjo to susitarimo laikytis. Man atrodo, kad ir p. Blinkevičiūtei buvo puikiai atsakyta, kad didelė dalis jos priemonių, tiesą sakant, yra tas pats vanduo ant infliacijos malūno.

– Lingės šie vaizdingi žodžiai.

– Taip. Labai aiškiai ir paprastai paaiškino. Kitas pavyzdys, Lenkija, kuri sumažinusi visus PVM ir pritaikiusi gausybę lengvatų, kurios kainuoja didžiulius pinigus, kuriuos dabar jau reikėtų skolintis už didėjančias palūkanas (nebe nulines palūkas). Lenkija šiame kontekste turi augančią infliaciją.

– Jūs vėl sakote, kad opozicija neturi turinio...

– Aš ir manau, kad tai yra didžioji bėda. Reikia kritiškumo sau patiems. Tiesą sakant, aš noriu pripažinti ir tą reikia matyti, kad kai kuriais atvejais opozicija suformuluoja užduotį. Ypač žmonės iš Skvernelio aplinkos, kurie yra ir vykdomosios valdžios darbo patirties neseniai turėję. Todėl pasiūlymai ateina. O tada jau galima diskutuoti, galima nesutikti ir likti skirtingose pusėse. Kita vertus, didelė bėda yra ta, kad opozicijos kritika čia vėl susiformuluoja į tai, kad man nepatinka šis ar kitas ministras.

– Jūs kažkada, kai kūrėsi Skvernelio partija, sakėte,  kad lipdomas politinis darinys dėl pernelyg įvairios susirinkusios kompanijos neturi perspektyvų. Matome reitingus, o ir jūs pats dabar sakote, kad jie opozicijoje kone konstruktyviausiai sugeba ryškinti problemas. Gal atsiimate savo žodžius?

– Nebūtinai vienas ar kitas dalykas paneigia. Kaip ir kiekviena besiformuojanti politinė jėga ji pirmiausiai turi įrodyti bei įtikinti visuomenę savo darbu, kad ji galės padaryti. Iš politinių jėgų, kurios susiformuoja be aiškios ideologinės sąsajos... Mes dabar matome, kur yra „valstiečiai“. Buvo surinkta didelė grupė žmonių... Ar jiems pavyko – jūs geriau vertinkite, bet, kad jie nebėra tie „valstiečiai“, kurie susirinko 2016 m. – tai yra faktas. „Valstiečių“ lyderis net iš Seimo išėjo, didžioji frakcijos dalis yra subyrėjusi, yra net įkūrėjų, kurie išėjo iš frakcijos.

– Artėja Seimo rinkimai ir,  kaip suprantu, jūsų,  kaip TS–LKD pirmininko,  kadencijos pabaiga.

– Taip

– Regis,  esate sakęs, kad nebesieksite dar vienos kadencijos.

– Nebesieksiu.

– Ar matote,  kas galėtų jus, kuris laiko vadeles ir aria konservatorių vagą, pakeisti?

– Aš matau, kad rikiuojamasi, nepaisant to, kad nemažai laiko yra likę iki rinkimų. Bet taip jau atsitinka, kad nujaučiant vieno etapo pabaigą yra ieškoma ir žiūrima, kas galėtų būti kitas. Aš, tiesą sakant, tokių žmonių matau, kurie tikrai galės dalyvauti.

– Ar atsiras toks, kuriam, ko gero,  2024–2025 metais, galėsite ranką ant peties padėjęs visiems pasakyti: štai šis žmogus...

– Aš tikrai dalyvausiu rinkimuose kaip rinkėjas ir neabejoju, kad turėsiu iš ko išsirinkti.

– Jūs sakote, kad jau dabar galimi kandidatai rikiuojasi. Tai labai abstraktu. Ar išryškintumėte konkrečius veidus. Viešojoje erdvėje šis klausimas keliamas. Kažkur šmėstelėjusi buvo Anušausko pavardė. Kiti atsako, kad be Gabrieliaus nebėra ryškesnių žmonių.

– Oi ne... Aš manau, kad ir tas pats ponas Anušauskas, kuris sunkiu valstybei  metu vadovauja labai svarbiai sričiai... Mūsų partijai tai labai svarbi sritis. Tai reikia įvertinti. Neatmesčiau, kad atrastas populiarumas ir visuomenės palaikymas gali realizuotis ir į stiprų palaikymą mūsų partijoje. Neatmesčiau, kad ir vadinamasis mūsų krikdemų flangas taip pat.. Jau dabar aišku, kad jis turi ryškių ir matomų lyderių...

– Gali būti, kad partijos vadovybės vėliava šį kartą atiteks krikdeminiam sparnui?

– Mes esame partija, kuri puoselėja savo demokratines tradicijas. Mūšiai partijos viduje buvo legendiniai. Tai tikros demokratijos išraiška. Nesuvaidintos, neparinktos, jokių patepimų, perdavimų ir t.t. Žmonės mato,  ką jie gali pasiūlyti partijai...

– Bet juk daug kritikos sulaukė paskutiniai konservatorių rinkimai, kuriuose jus perrinktas pirmininku.

– Paskutiniai vyko išskirtinėmis sąlygomis. Taip lėmė aplinkybės, jos taip susiklostė. Bet partija su tuo sutiko, iš išorės daugiau buvo kritikos.