Quantcast

G. Landsbergis: sunku suprasti nuolat kritikuojančių oponentų nuomonę (interviu)

– Jei pabandytume apibendrinti. Po Nency Pelosi vizito, jeigu galima taip pasakyti, Lietuvoje saugumo atsirado daugiau ar mažiau? Turint galvoje, kad įtampa aplink Taivaną padidėjo.

– Mes pirmiausiai turime sau užsiduoti klausimą, ar nuolaidžiavimo politika atneša daugiau saugumo, ar ne. Jeigu į klausimą atsakote... jei opozicijai atrodytų, pavyzdžiui, kad nuolaidžiavimas veikia, bet, matyt, tada mes būtume išvengę Antrojo pasaulinio karo. Man atrodo, kad svarbus yra tam tikrų principų gynimas, kuris parodo, kad visgi sutartų raudonų linijų peržengimas neturėtų būti toleruojamas. Reikia raudonas linijas ginti.

– Rudenį ketinama atidaryti Lietuvos atstovybę Taivane. Žvelgiant į dabartinę įtampą aplink Taivano salą, niekas nesikeičia dėl šio siekio? Suprantant, kad ir į šį žingsnį Pekinas netruks paleisti savo propagandą.

– Jeigu mes sakytume, kad mūsų veiksmus veikia propagandinių žiniasklaidos priemonių straipsniai...

– Ne tik straipsniai, bet ir dvišalė įtampa...

– Mano klausimas yra toks: ar yra pažeidžiama tai, kas buvo anksčiau. Nėra pažeidžiama – buvo daroma. Tai jeigu mes apsispręstume daryti kitaip, stabdyti tokius veiksmus, tai mes keistume status quo, tai mes prisidėtume prie to, kad Taivano saugumas mažėja, pripažintume, kad Kinija turi teisę agresyviais veiksmais atgrasyti valstybes nuo ekonominio, kultūrinio bendradarbiavimo su Taivanu.

– Ar tas pats galioja ir planuojamam Lietuvos Seimo pirmininkės vizitui? Nereikėtų jo organizuoti taip, kad būtų atsižvelgiama į tai, kas vyksta?

– Kaip aš suprantu, ji turi kvietimą, palaiko ryšius su žmonėmis, kurie yra tą kvietimą išsiuntę. Ieško tinkamo meto... Parlamentarų vizitai, nepriklausomai nuo jų lygio, jie yra tradicijos dalis.

– URK pirmininkė regis užsiminė, kad galbūt  ir kažkuris ministras iš Lietuvos galėtų važiuoti. Ar yra tokia tikimybė?

– Tokių planų nėra, kiek žinau, nė vienoje ministerijoje tokių planų nėra. Vykstama viceministro lygiu ir, aš manau, tokios tradicijos galima laikytis.

– Apibendrinkime šią temą – kokia yra šiuo metu Lietuvos ir Kinijos santykių padėtis?

– Aš manau, kad mums reikia orientuotis ne į tai, kur mūsų santykiai su Kinija yra... Kinija pati pasirinko turėti tokius santykius, kokius dabar turi su Lietuva dėl sau suprantamu priežasčių. Aš manau, kad didžiausias Lietuvos pasiekimas šiandien yra stiprėjantys santykiai su Indijos ir Ramiojo vandenyno valstybėmis (...).

– O su prezidentu kalbatės apie Kinijos politiką?

– Kiek žinau, prezidentas planuoja vizitus į Indijos ir Ramiojo vandenyno valstybes. Tikiuosi, kad pavyks juos suderinti ir ateityje jie materializuosis.

– O dėl pačios politikos Kinijos atžvilgiu. Juk buvo išsiskyrusios nuomonės dėl atstovybės pavadinimo.

– Tikrai kalbamės. Tik tiek, kad dabar šio klausimo nebuvo... Kitaip tariant, nėra dabar ką išspręsti. Mes norime dabar pasinaudoti galimybėmis, kurios atsidarė, naujomis partnerystėmis, naujais kanalais. Reikia tai maksimaliai sustiprinti.

– Būtent Taivaniečių atstovybės pavadinimo patikslinimas buvo diskutuojamas. Ar šis klausimas jau padėtas į stalčių?

– Klausimas yra daugiau ar mažiau baigtas.

– Persikelkime į kitą temą – Ukraina. Sakėte, kad ketinate važiuoti į Odesą. Prieš kurį laiką, pasauliui nerimaujant dėl Rusijos karo sustojusio grūdų tiekimo iš Ukrainos, jūs pakankamai aktyviai kėlėte klausimą, ką reikėtų daryti. Jūs siūlėte, kad reikia aprūpinti Ukrainą ginklais, kad ji pati galėtų užsitikrinti saugius koridorius bei sutelkti tarptautinę koaliciją, kuri įgalintų atblokuoti uostą ir padaryti koridorių, saugų gabenamiems kroviniams. Tačiau viskas pasibaigė tuo, kad buvo pasirašytos sutartys su Rusija, Jungtinėmis Tautomis bei Turkija ir atskirai atitinkamai su Ukraina. Ar tvarus šis sprendimas? Nes, kaip aš suprantu, jis šiek tiek skiriasi nuo pirminės jūsų vizijos.

– Aš manau, kad šis susitarimas nebūtų pasirašytas, jeigu Ukraina nebūtų aprūpinta ginklais. Tiesą sakant, tai, ką siūlėme nuo pat pradžių, nuo pirmųjų dienų, kai pradėjome kelti klausimą dėl gresiančios grūdų krizės, tai mano nuostata visada buvo tokia pati: arba turime suteikti tinkamą ginkluotę, arba jeigu negalime duoti reikiamų ginklų, tai patys turime būti su tais ginklais ir atgrasyti rusus nuo galimo Odesos puolimo. Mano žiniomis, ukrainiečiai dabar yra pajėgūs apginti atidarytus koridorius. Tikrai nemanau, kad daug yra tikinčių, kad dokumentas, kurį pasirašė rusai, apsaugotų Odesą, jeigu Odesos nesaugotų Himars ar kitokios raketos.

– Ar jūsų požiūriu Lietuva savo diplomatija prisidėjo prie šios situacijos?

– Norėčiau tikėti, kad taip. Kitiems turbūt būtų lengviau vertinti. Labai stengiausi akcentuoti tai, kad reikia aprūpinti ukrainiečius ir sukurti pakankamą svertą jų rankose, kad jie turėtų derybinę jėgą. Ir tai yra puikiausiais pavyzdys ateičiai: jei ukrainiečiai turi ginklų ir geba atstumti rusus tolyn, ką jie padarė Gyvačių saloje, apskritai visos Juodosios jūros regione... Tai galios ir kitur.

– Zaporožės atominė elektrinė, kuri rusų atakuojama... Ką Vakarai gali dėl to padaryti. Nes dabar, atrodo, kad tik stebime ir viliamės, kad neatsitiktų baisiausia.

– Matyt, įvairūs Vakarų įsitraukimo scenarijai jau buvo aptarti pačioje karo pradžioje. Kol kas nematau noro ir apetito keisti šias nuostatas. Ar galėtų būti jos peržiūrėtos? Turbūt reikėtų ant stalo padėti keletą labai svarbių klausimų. Vienas iš jų, kas atsitiktų elektrinės atominio sprogimo, atominės avarijos atveju ir ar tai keistų esamą Vakarų nuostatą. Pavyzdžiui, ar turėtų būti kažkokios taikdarių pajėgos, skirtos tik atominių objektų saugojimui. Po avarijos, greičiausiai, bus jau per vėlu ką nors svarstyti. Būtume visi jau nukentėję. Bet ar tai (Vakarų sprendimai dėl atominių elektrinių Ukrainoje apsaugos – ELTA) yra įmanoma? Yra įmanoma kaip ir viskas, jei pradedi svarstyti ir diskutuoti, kaip tai atrodytų.

Mano žiniomis, ukrainiečiai dabar yra pajėgūs apginti atidarytus koridorius. Tikrai nemanau, kad daug yra tikinčių, kad dokumentas, kurį pasirašė rusai, apsaugotų Odesą, jeigu Odesos nesaugotų Himars ar kitokios raketos.

– Bet pasiklausius visgi Vakarų struktūrai priklausančių organizacijų kaip Amnesty International išvadų apie situaciją Ukrainoje, galima kelti klausimą, ar iš tikrųjų yra pakankami valios suprasti ir matyti, kas iš tikrųjų vyksta.

– Gėdinga. Tikrai gėdinga. Tai tokia skepetaitė pridengti Rusijos karui. Jeigu yra padorumo šioje organizacijoje ar tarp ten dirbančių žmonių, tai jie turėtų atsiriboti nuo šitų išvadų, nes tai paliks dėmę ir ateičiai. Labai apmaudu, kad šiai organizacijai, kuria daug kas pasaulyje kliovėsi,  reputacinė dėmė išliks ilgam.

Aš tik dar dėl Zaporožės pasakysiu. Jeigu nesusigeneruoja apetitas prisiimti atsakomybę už tai, kas būtų tiesioginis visos Europos gamtos iššūkis... Tai mes turime toliau ginkluoti Ukrainą. Ir čia turime didelių iššūkių. Mes matome, kad (Ukrainai padedant kare – ELTA) JAV lyderiauja. Bet juk klausimas yra Europai. Visgi tai yra mūsų kontinentas, tai pirmiausiai mūsų iššūkis... Dienos pabaigoje, kai karas bus baigtas, bus suskaičiuota, kas kiek padarė, kas kiek Himars, artilerijos pabūklų Caesar ar Panzer haubicų yra pateikęs.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaunietis

Kaunietis portretas
Ach tu šlykštyne,alkoholiko tu snukis!

Dedu ant stalo

Dedu ant stalo portretas
Pareiškimą, kaip bahuras išeinu senelio karšinti

Gabriau, kvaily!

Gabriau, kvaily! portretas
Tavo IQ iki Petro Gražulio nedatraukia bent 30 punktų.
VISI KOMENTARAI 23

Galerijos

Daugiau straipsnių